Siūlome Vatikano radijo parengtą Massimo Introvigne straipsnio santrauką.

Kalbant apie pasibaisėtiną tragediją Norvegijoje, jaunam norvegui Andersui Behringui Breivikui susprogdinus automobilį-bombą Oslo centre, o vėliau nušovus dešimtis jaunuolių, dalyvavusių Norvegijos leiboristų partijos jaunimo stovykloje šalia Oslo esančioje saloje, pirmiausia reikia gedėti aukų ir melstis už jas, - rašo Massimo Introvigne, italų sociologas, taip pat naujų religinių ir ezoterinių judėjimų ekspertas, neseniai paskirtas Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) pirmininko asmeniniu atstovu kovojant su rasizmu, ksenofobija ir diskriminacija prieš krikščionis ir kitų tikėjimų atstovus. Savo komentare jis aptaria Anderso Breiviko pretenziją būti „krikščioniu fundamentalistu“. Taip jį, savo pradiniuose komentaruose, pavadino ir kai kurie Norvegijos policijos pareigūnai, šį epitetą pakartojo tarptautinė spauda.

Tačiau teroristas, pasak sociologo, nei su krikščionybe, nei su krikščionišku fundamentalizmu nieko bendro neturi, kaip aiškėja iš gausių jo komentarų, paliktų ar publikuotų interneto forumuose ir svetainėse.

Terminas „krikščioniškas fundamentalizmas“ turi aiškią istorinę kilmę. Jo ištakos yra 1910 ir 1915 metais JAV protestantų aplinkoje išspausdinti poleminiai veikalai, kuriuose buvo kritikuojamos kai kurios protestantiškos liberalios teologijos, neigiamas istorinis-kritinis Biblijos interpretavimas, biologinė evoliucija. Taigi, šis fundamentalizmas, beje, dažnai antikatalikiškas, susijęs su pažodiniu Biblijos interpretavimu, ignoruojant šiuolaikines humanistines disciplinas.

Iš Anderso Breiviko paliktų užrašų aišku, kad jis nieko bendro su krikščionišku fundamentalizmu neturėjo. Pirmiausia, jis buvo Norvegų masonų ordino, šv. Jono ložės Osle narys. Žinoma, tai nereiškia, kad masonai kaip nors susiję su teroristiniu aktu, tačiau joks protestantas fundamentalistas niekad netaptų masonu, priešingai, būtų jiems priešiškas.

Viena iš pagrindinių Breiviką užvaldžiusių idėjų yra kova prieš islamą ir jo plitimą per emigraciją. Jo svarstymai susiję su religija taip pat priklauso nuo anti-islamizmo idėjos. Antai, jis rašo, kad būdamas penkiolikos metų paaugliu pasikrikštijo Norvegijos liuteronų Bažnyčioje, tačiau vėliau jos atsisakė dėlto, jog ji esą pasidavė daugiakultūriškumo ir pro-islamistinėms ideologijoms. Tada jo žvilgsnis kuriam laikui nukrypo į katalikų Bažnyčią. Bet ir šioji susilaukė panašaus pasmerkimo, kadangi ji, vadovaujama esą „korumpuoto ir neteisėto“ popiežiaus Benedikto XVI, veda tarpreliginį dialogą. Dar kitame komentare Breivikui visa krikščionybė, kurios vieninteliai teigiami aspektai buvo paveldėti iš pagonybės, yra „didesnė grėsmė už marksizmą“, kurio taip pat itin nemėgo. Teroristas įsivaizdavo, kad, eliminavus tarpreliginio dialogo vedlius protestantus ir katalikus, galėtų būtų sušauktas „Didysis Europos krikščionių kongresas“ ir gimti nauja “Europos bažnyčia“, žinoma, anti-islamiška.

Breivikas deklaruojasi Izraelio valstybės šalininku, beveik ją garbina. Motyvas vėlgi yra anti-islamistinis. Izraelis su savo karinėmis pajėgomis esąs tikras kovos su islamu pavyzdys. Tuo pačiu jis išreiškia savo neapykantą hitleriniam nacistiniam režimui. Tačiau tai jam nesutrukdė įsirašyti į neo-nacistinį forumą, kuriame jis įtikinėjo kitus, kad jei Hitlerio mintys apie vakariečių etninį pranašumą buvo teisingos, tai jo klaida buvo nesuprasti, kad žydai yra vakariečiai gryniausia prasme. Tad jei reikėjo kovoti, tai ne prieš žydus, o prieš Artimųjų Rytų musulmonus.

Pasak Introvigne, atrodo, kad Breivikui nesvetimos kai kurios masoniškos ir ezoterinės teorijos apie mistinę šiaurės Europos tautų ir Izraelio vienybę. Pagal šias teorijas, šiaurės tautos yra prarastųjų žydų genčių palikuonys, taigi, patys tikri „žydai“.

Iš to, kas pasakyta, iš kitų Breiviko minčių samplaikos aišku, kad krikščionybė - „fundamentalistinė“ ar ne – su teroristu ir jo beprotiškomis idėjomis susijusi tik tiek, kiek jis ją, nutolęs nuo tikrovės įsivaizdavo šalininke brutalioje kovoje su islamu.

Todėl, pasak Massimo Introvigne, reaguojant į Oslo tragediją, reikia vengti „fundamentalistų krikščionių“ stigmatizavimo, jų vaizdavimo nusikaltėliais ir potencialiais teroristais. Nereikia pasiduoti lengvai plintančiam stereotipui, kai kaltė asmenims priskiriama dėl tariamo bendrumo, klijuojant bendrą etiketę – pavyzdžiui, jei krikščionis pasisako prieš abortą, tai jis jau ekstremalus fundamentalistas, o kadangi taip charakterizuotas žmogus įvykdė išpuolį Osle, tai ir potencialus teroristas. Tačiau tokiu atveju „fundamentalizmo“ terminas taptų antikrikščioniškos diskriminacijos įrankiu.