Violončelininkas Ivan Monighetti Lietuvos valdovų rūmuose 2011 m. liepos 6-ąją

Zenekos nuotrauka

Apie muziką ir atmintį su pasaulinio garso violončelininku Ivanu Monighetti kalbasi Jūratė Micevičiūtė. Specialiai interneto dienraščiui Bernardinai.lt iš Santandero

Su maestro Ivan Monighetti kalbėjomės Santandere, kur jis, drauge su kitais vienuolika tarptautinio pripažinimo susilaukusių instrumentinės muzikos virtuozų, šį mėnesį susirinko į XI Muzikos ir Akademijos susitikimą. Jie susitiko su 70-čia talentingiausių jaunų muzikantų, studijuojančių dešimtyje svarbiausių Europos aukštųjų muzikos mokyklų. Čia jie ne tik turėjo progą pasimokyti iš savo specialybės meistrų, bet ir drauge su jais koncertuoti regiono sostinėje Santandere rengiamuose koncertuose. Iš čia ir festivalio pavadinimas: jame susitinka muzika ir mokymas (akademija).

Vienu didžiausių šiuolaikinių violončelės virtuozų laikomas Ivanas Monighetti gimė Rygoje 1948 metais. Jis prisipažino, kad groti violončele pradėjo mokytis vėlai, sulaukęs 8 metų, motinos paskatintas („Bet niekuomet dėl to nesigailėjau“, – pridūrė). Vėliau mokėsi Maskvos konservatorijoje pas patį Mstislavą Rostropovičių, kuris nuolat pabrėžė, kaip didžiuojasi originaliu savo auklėtinio atlikimo stiliumi ir meistriškumu. Todėl Ivanas Monighetti dažnai pristatomas kaip „paskutinis Rostropovičiaus mokinys“. Sovietų Sąjungoje jis išgarsėjo 1974 metais, laimėjęs Čaikovskio konkurse, o tarptautinio pripažinimo susilaukė tik kritus „geležinei uždangai“, kai jam pagaliau buvo leista koncertuoti užsienyje. Šiuo metu jis vadovauja violončelės katedrai Bazelio konservatorijoje, Šveicarijoje – šalyje, iš kur buvo kilęs jo proprosenelis. Monighetti šeima jau du amžius svarbi Rusijos kultūros istorijai: garsiojo violončelininko prosenelio brolis buvo Ipolitas Antonovičius Monighetti, Romanovų dinastijos dvaro architektas (Monighetti šeimos istorija atpasakota Šveicarijos televizijos 1999 m. sukurtame dokumentiniame filme „Monighetti: storie di famiglia“).

Jūsų meistriškumu neseniai galėjo pasidžiaugti ir Lietuvos klausytojai: šių metų liepos 6-ąją, Valstybės dienos šventiniame koncerte Valdovų rūmuose jūs grojote solo. Kokie ryšiai jus sieja su Lietuva?

Su Lietuva esu susijęs nuo tų senų laikų, kai dar buvau studentas. Buvome sukūrę kvartetą, kur pirmuoju smuiku grojo Raimundas Katilius. O dalyvavęs Čaikovskio konkurse ne kartą koncertavau Vilniuje, grojau ir kaip solistas. Vėliau, man išvažiavus į Šveicariją, ryšiai nutrūko, o dabar seni draugai nutarė mane vėl pasikviesti. Čia aš – apie Donatą Katkų. Jis irgi mokėsi Maskvoje, o dabar vadovauja Šv. Kristoforo orkestrui ir festivaliui.

Interviu laikraščiui „Gazeta“ (Rusija, 2007) jūs labai kritiškai atsiliepėte apie masines informacijos priemones, sakėte, kad jos skleidžia dvasinius nuodus. Kokius nuodus turėjote galvoje?

Pirmiausia tai – pats jų veikimo būdas, jos itin agresyviai veržiasi į žmogaus gyvenimą nuo pat vaikystės. Vis labiau plečiasi vadinamosios vaikiškos produkcijos rinka, kur pateikiami labai žemos kokybės produktai. Nuo pat kūdikystės vaikas užverčiamas filmais, garso įrašais, galima jį tiesiog pasodinti prie televizoriaus ir palikti. Taip jis netenka gyvo bendravimo su tėvais, štai kur, mano galva, slypi didžiausias pavojus ir neigiama galia. Žinoma, negalima visko sumesti į bendrą katilą, masinės informacijos priemonės gali turėti ir labai pozityvų poveikį. Pavyzdžiui, jos atveria beveik neribotą priėjimą prie įvairiausios informacijos. Nors, kita vertus, kuo lengviau koks daiktas prieinamas, tuo atsargiau reikia su juo elgtis.

Masinė produkcija kelia grėsmę ir klasikinei muzikai, minėjote, kad ją reikia saugoti ir globoti. Jos tradicija merdi?

Deja, taip. Nors klasikinės muzikos pasaulyje šiandien ryškėja prieštaringi procesai. Viena vertus, tokiose šalyse kaip Vokietija, Prancūzija, Šveicarija, dauguma dalis publikos yra jau gerokai pagyvenę asmenys. Nejučia kyla baisus įtarimas, kad tai – paskutiniai klasikinės muzikos atėję pasiklausyti žmonės, o kas ateis, kai jų nebeliks? Kas juos pakeis? Kita vertus, jei pažvelgsime į Rytų šalis – Kiniją, Japoniją, Korėją – ten susidomėjimas europine klasikinės muzikos tradicija yra tiesiog milžiniškas. Ir ten jos pasiklausyti susirenka labai daug jaunų žmonių, be to, formuojasi stipri jaunų atlikėjų karta. Beje, ir Europoje, kaip ir anksčiau, daug jaunų muzikantų, ir labai gerų. Jie paskiria tam savo gyvenimą, aš juos net pavadinčiau asketais, kurie pašvenčia save klasikinei muzikai, tęsia jos tradicijas. Tad nesiryžtu pranašauti, kuris iš šių dviejų procesų paims viršų, merdėjimo ar išlikimo. Viliuosi, kad išlikimo tendencija pasirodys esanti stipresnė.

Vadinasi, daug jaunų atlikėjų, bet mažai jaunų klausytojų?

Taip, tikrai egzistuoja toks paradoksas.

Ivan Monighetti meistriškumo klasės metu konsultuoja vieną iš Santandero XI Muzikos ir Akademijos ausitikimo dalyvių. Nuotr. aut. Kirill Bashkirov.

Ar padėtis Lietuvos ir Ispanijos – Europos pakraščio šalių – koncertų salėse tokia pat, kaip ir jūsų išvardytose Centro Europos šalyse?

Ne, padėtis skiriasi. Pavyzdžiui, Lietuvoje pastebėjau, kad publika labai įvairi, ir gana daug jaunimo. Gal iš dalies taip yra dėl to, kad Europoje bilietai į koncertus yra labai brangūs. O Rytų Europoje jie gerokai pigesni, ir, man regis, Ispanijoje – taip pat. Na, ne į visus klasikinės muzikos koncertus, bet į daugelį. Taip jie tampa prieinamesni jaunimui. 

Užsiminėte, kad reikia ieškoti naujų būdų, kaip palaikyti, skatinti klasikinės muzikos tradiciją. Tam gali pasitarnauti kino filmams rašoma muzika, pavyzdžiui, Howardo Shore sukurta „Žiedų valdovui“, kurią kai kas net vadina simfonija. Juk kaip tik Holivude prisiglaudė iš karo apimtos Europos pasitraukę romantinės tradicijos kompozitoriai, Mahlerio mokiniai.

O kodėl ne? Nėra vieno recepto, kaip galima šią problemą išspręsti. Tai – kūrybinis procesas, reikia visą laiką ieškoti, muzika turi būti gyva, o ne užkonservuota, kai viso labo kartojame tą pačią tradiciją, mums jau pažįstamą kanoną... Mes privalome kaskart kurti iš naujo. Tai, kas prieinama ir pažįstama mums, turime padaryti pažįstamą ir prieinamą žmonėms, kurie labai nutolę nuo muzikos, juos sudominti. Tad reikia ieškoti naujų formų, kaip priartinti klasikinę muziką, ypač jaunimui. Gal čia reikėtų glaudžiau bendradarbiauti su mokyklomis, su jomis dirbti, kad muzika būtų geriau integruota į jų programas, ruošti naują publiką, jaunimą prie jos pratinti. Pačios koncertų programos turi būti sudaromos kūrybingiau, kad jos netaptų kartojimu to, kas jau tiek kartų prieš tai buvo daryta, kai kas kartą grojama vis ta pati simfonija... Todėl man taip įdomu dirbti su šiuolaikiniais kompozitoriais, kurie ieško, eksperimentuoja. Pavyzdžiui, dabar dalyvausiu festivalyje Viva Cello 2011, nuo rugsėjo 9 iki 11 dienos Bazelyje ir Liestalyje (Šveicarija), skirtame violončelės muzikai [Ivanas Monighetti yra šio festivalio meno vadovas. – Aut. past.]. Jame debiutuos naujas kūrinys 39 violončelėms ir 10-čiai mušamųjų instrumentų, kurį ką tik parašė Sankt Peterburgo kompozitorius Aleksandras Knaifelis. Jis kaip tik ir skirtas visai išankstinio nusistatymo neturinčiai publikai, jaunimui: tame kūrinyje violončelininkai, aišku, groja violončelėmis, bet jie dar ir dainuoja, deklamuoja, trypia kojomis, tai – savotiškas instrumentinis teatras, toks „muzikinis chuliganizmas“. Tikiuosi, šis kūrinys pasieks jaunąją auditoriją.

Milanas Kundera yra sakęs, kad populiarioji muzika yra savotiška užmaršties forma. Jis pasakoja apie čekų sąstingio laikų „popso“ muzikantą Karelą Klosą, kuris 1972 metais emigravo iš šalies, bet Čekoslovakijos komunistų vyriausybė, be jokios širdgraužos išleidusi iš šalies žymiausius kultūros veikėjus, šįkart padarė, ką galėjo, kad jį prisiviliotų atgal – „nes Karelas Klosas atstovavo muzikai be atminties, muzikai, po kuria visiems laikams palaidoti Beethoveno ir Ellingtono kaulai, Palestrinos ir Schoenbergo pelenai“. (The Book of Laughter and Forgetting, JAV, 1996, p. 249).

Manau, čia irgi reikėtų įvesti perskyras, negalima vienu brūkštelėjimu pasmerkti mirties bausmei visos populiariosios muzikos. Negaliu nieko konkrečiai pasakyti apie šį muzikantą, bet jei kalbėsime apskritai, tikrai matyti, kad tokia muzika bukina. Šis poveikis ypač ryškus tarp vaikų, o juk jie dar net nėra išsiugdę apsauginio mechanizmo. Matau, kaip jie visur eina su ausinukais, su i-padu, ir visą dieną jiems kažkas kiša į galvą vis tą patį primityvų ritmą, primityvią melodiją, su primityviu tekstu. Tai atpratina galvoti. Žmogus yra užsiėmęs, jis atseit klausosi. Bet tai toks pasyvus užsiėmimas, kad jis paralyžiuoja sąmonę. Tai prasideda nuo vaikystės, nes šis masinės kultūros elementas yra toks prieinamas... Kainuoja gana pigiai, tad net ir pirmokėlis jau tokio i-pado reikalauja – kitaip jam gėda mokykloje pasirodyti: „Visi tokį turi, o aš ne, tai ką, ar aš blogesnis už kitus?“

Klasikinės muzikos taip pasyviai pasiklausyti neįmanoma? Tam reikia ruoštis, pasistengti?

Violončelininkas Ivan Monighetti

Zenekos nuotrauka

Tikrai, klausytojas turi būti šiek tiek aktyvesnis, nors irgi visokių kūrinių būna. Aš apskritai labai nemėgstu šito klausymosi per ausinukus, tarsi tai būtų garsinis gyvenimo fonas, toks nekontroliuojamas srautas, nesvarbu – populiariosios ar klasikinės muzikos. Juk ir klasikinę muziką galima paversti fonu – vakarienei, darbui, ar kokiam kitam užsiėmimui. Bet ji buvo sukurta ne fonui, bet tam, kad jos būtų klausomasi. Tuo tarpu „popsas“ nekuriamas tam, kad kas jo klausytųsi. Jūs dėl to nesirūpinkit, jis pats į jus įlįs. „Popsas“ yra kaip kramtomoji guma, ir jis skiriasi nuo klasikinės muzikos kaip kramtomoji guma nuo normalaus maisto. Žinoma, yra ir tokių „popso“ atlikėjų, kūrinių, kuriuos galima priskirti menui, bet pagrindinė masė yra pigi produkcija, kramtomoji guma, o ne maistas.

Grįžkime prie atminties. Ar sovietinių laikų prisiminimai svarbūs jūsų muzikai?

Labai svarbūs. Jie tiesiog būtini norint suprasti, pavyzdžiui, Šostakovičiaus muziką. Jis ypač gerai perdavė sąstingio laikotarpio dvasią. Ir aš dabar matau, kad jauni žmonės, muzikantai, kurie žino apie tuos laikus tik iš nuogirdų, visai nesupranta tokios muzikos. Jiems tenka daug aiškinti, pasakoti, patariu skaityti „Gulago archipelagą“, paties Šostakovičiaus biografiją. Tai – patirtis, kurios nepamirši ir, be abejo, ji paveikia visą tolesnę atlikėjo kūrybą.

Minite „Gulago archipelagą“, Šostakovičių. Bet ir jums pačiam teko priimti sunkių sprendimų. Štai sovietinių laikų disidentas Sergejus Chodorovičius savo prisiminimuose su dėkingumu pasakoja, kaip jam padėjote, pavyzdžiui, vežėtės jo dešimtmetį sūnų atostogauti su savo šeima. Bet toks elgesys jums užtraukė valdžios nemalonę, ir iki pat sovietinio lagerio griūties jums neleido koncertuoti užsienyje. Ar sunku buvo apsispręsti?

Aš apie tai net negalvojau. Jei matai, kad žmogus skęsta, tiesia ranką, tu nesvarstai, ką daryti, traukti jį ar netraukti. Žinoma, jam paduodi ranką. Man regis, Sergejus net šiek tiek perdeda. Nors sunku pasakyti, nes tada vyko tokie dalykai, prieštaraujantys bet kokiai logikai, toks absurdo teatras. Bet anomis aplinkybėmis net negalvojau, kad man tai galėjo turėti kokių neigiamų pasekmių. Tiesiog vaiko gaila, jo tėvas – kalėjime. Kaip jam gali nepadėti?

Palyginti su anais laikais, dabar sunkiau ar lengviau būti padoriu žmogumi?

Manau, visada būna panašiai. Tai visuomet yra vidinis žmogaus klausimas. Kiekvienas turi pats sau tai nuspręsti. Na, kai gyvenimas visiškai reglamentuotas, kai nėra laisvės, tuomet veiksmo laukas susiaurėja, bet laisvė irgi yra labai rimtas išbandymas. Gal net didesnis nei nelaisvė, kai gyvenimo sąlygos labai griežtos, ribos aiškiai nubrėžtos. O kai esi laisvas, niekas nevaržo, tada tenka pačiam sau labai rimtai išsiaiškinti, pagal kokias taisykles gyvensi, juk niekas tau jų neprimeta. Išbandymas laisve nėra paprastas dalykas.