Po plieninėmis raidėmis, autostradoje A2 (Vilnius – Panevėžys) skelbiančiomis artėjant Vilnių, smulkesnėmis raidelėmis sveikinami Pasaulio krepšinio čempionai. Užrašas veikiausiai pasikeis tik po kokio mėnesio, tuomet, kai Vilnius taps Europos krepšinio sostine. Iki tol visiems norintiesiems ir nenorintiesiems bus maloniai siūloma prisiminti, kad šiuo keliu iš Rygos į Vilnių grįžo auksinė Lietuvos jaunių krepšinio rinktinė.

Panašiai išdabintas kurį laiką pabuvo ir Vilniaus Gedimino prospektas, nors nacionalinė euforija dėl šio įvykio nuslūgo po kelių dienų. Žinoma, tikimasi, kad tai ne paskutinė šiųmetė pergalė. Pagyvensim – pamatysim.

Vos savaitei tepraėjus po pergalės Rygoje, interneto žiniasklaidai tebemirgant didesnių ar mažesnių krepšinio galvų pasisakymais, pastebėjau žinią apie, kad ir vėl Lietuvos moksleiviai sublizgėjo tarptautinėse gamtos mokslų olimpiadose. Pats faktas atrodytų ne toks jau ir svarbus: Lietuvos moksleiviai kažkur kažką laimėjo (ir dar tokioj fizikoj, nuo kurios didžiumai mokyklas baigusiųjų paprasčiausiai negera). Bet, kai geriau pagalvoji, tai reiškia, kad tie Lietuvos moksleiviai yra vieni iš gudresnių biologų, fizikų, chemikų. Ir ne šiaip kokioje Pakaušpilės pagrindinėje mokykloje, o visame pasaulyje. Net įvertinus tikimybę, kad toli gražu ne visi gudragalviai moksliukai dalyvauja olimpiadose, tai vis vien šis tas.

Aimanuoti dėl to, kad ir kas nutiktų moksluose ar menuose, krepšininkai vis vien susilauks daugiau dėmesio, nesiruošiu. Nesiruošiu ir skųstis, kad nuolat sėdintis ant atsarginių suolelio krepšininkas uždirba daugiau nei nuolat laboratorijoje plušantis jo bendraamžis. Tą jau padarė visi, kas netingėjo. Juolab kad šiuo atveju niekas netapo nei fizikos, nei chemijos, nei biologijos pasaulio čempionais, o dėl sidabro ar bronzos net krepšinyje niekas gatvių nedabina. Ir apskritai nesiruošiu ginčytis, kad tokio susidomėjimo kaip krepšininkai veikiausiai susilauktų tik „Eurovizijos“ nugalėtojai ar „Mis Lietuva“, tapusi „Mis Pasauliu“ (nors ir tai – kažin).

Įdomiau man yra štai kas. Jei atmintis neapgauna (o tikiuosi, kad ne), Lietuvos moksleiviai ne pirmą ir anaiptol ne antrą kartą tampa pasaulio mokslinių olimpiadų prizininkais, savotiškais jaunių mokslo prizininkais. Tai neblogai. Ką ten neblogai, net labai gerai! Tačiau – dėmesio, klausimas: kur visi tie didesni ar mažesni moksliniai čempionai dedasi, kur jie dingsta, kur išnyksta kaip dūmas neblaškomas vėjo? Štai kur problema.

Dar Algirdas Julius Greimas nepriklausomybei nuo TSRS klibinant mūsų durų rankenas pamokslavo, kad Lietuva turinti būti aukštųjų technologijų ir aukštojo intelekto šalimi, kuri tik šitai ir tegalinti pasauliui pasiūlyti. Nes nieko kito mes neturim, nei naftos, nei rūdos, nei deimantų. (Tiesa, jis ten, Prancūzijoj, gyvendamas nepagalvojo, kad turime krepšinį, bet ar pastarasis pelningas, sužinosime tik po keleto mėnesių.)

Vyriausybės galvos (nesvarbu, kuriai partijai priklauso) irgi kartkartėmis pakalba apie tokias perspektyvas. Netgi visokių mokslinių-technologinių slėnių prikūrė, į kuriuos dabar nežinia iš kokių pinigų investuoti, kaip juos plėtoti.

Bet mokslinių čempionų vis tiek nėra. Tiksliau – nebėra. Jų nebegirdėti. Niekur. Blyksteli it kometos ir prašampa. Paprasčiausiai. Supyksta, kad jų garbei neišdabintas Gedimino prospektas?

Aukštojo mokslo reformos kritikai šią situaciją pasitelkia kaip vieną iš svariausių argumentų paremti savo poziciją. Jie teigia: visi čempionai išvažiuoja studijuoti į užsienį, nes mokslas prieš reformą pas mus buvo žemo lygio, o dabar, po reformos, nė kiek nepagerėjo, ir už jį reikia nesvietiškus pinigus mokėti. Nors esama ir kitaip manančiųjų, ir tvirtinančiųjų, kad tie čempionai ne taip jau vieningai išvažiuoja, o išvažiavę neretai grįžta, visgi į mano klausimą tai neatsako.

Štai praėjusių metų fizikos Nobelio premijos laureatai – rusai, nors jie ir dirba Didžiosios Britanijos universitetuose. O kur lietuvių kilmės nobelistai? JAV, Kanadoje, Britanijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje? Kur jie slypi, jei jau taip išsivažinėja? Jei sakysite, kad jie dar labai jauni, maloniai priminsiu, kad vienas 2010-ųjų fizikos Nobelio premijos laureatų – Konstantinas Novosiolovas – gimė 1974-aisiais. Tai kiek jam metų buvo tuomet, kai jis tapo fizikos pasaulio čempionu? Ne tiek jau daug – trisdešimt šešeri. Pasitelkus dar keletą nesudėtingų aritmetinių veiksmų galima sužinoti, kada jis baigė mokyklą, ir tuomet patikrinti, ar netyčia koks Lietuvos moksleivis panašiu metu netapo kokios nors mokslo srities olimpiados prizininku. Labai nenustebčiau, jei taip ir būtų įvykę. Ir kas iš to?

Ogi tai, kad įvairiausių mokslinių olimpiadų prizininkų dingimas, ko blogo, yra didžiausia Lietuvos mokslo paslaptis! Kur jie dingsta, kas nutinka jaunam žmogui, galinčiam šio to pasiekti? Pavargsta, nuslūgsta entuziazmas, išblėsta ryžtas? Stinga dėmesio ir palaikymo? Šlubuoja vadyba? Ar visa tai vyksta Lietuvoje (šitai daugelis kažkodėl yra linkę suprasti ir pateisinti)? O gal ne Lietuvoje (šito paprastai nesupranta niekas)?

Nors gal dar vertėtų luktelėti, nes net mano minėtas jaunasis K. Novosiolovas yra veikiau išimtis. Gal jau net netrukus bus tų lietuviškų nobelistų – ir ne vienas, ir ne du. Bet kol kas, belieka tik galvą kraipyti, kaipgi čia taip: buvo čempionas, ir čempiono nėra...