Jonathon Rosen piešinys iš www.nytimes.com

Pirmasis apsakymo ar romano sakinys, pirmoji eilėraščio eilutė. Prie vienų vargstama, raunami plaukai, graužiami pieštukai ir daužomos klaviatūros. Kitos ateina lengvai ir nepastebimai. Tačiau didžioji pradžių dalis tūno užrašų knygutėse, jau senokai neatidaromose kompiuterio bylose, ar mėtosi, kur pakeverzotos ant sąskaitos. Kartais pagulėjusios jos susitupi ir tampa kam nors tinkamos. Tačiau turbūt jau niekas nebepradeda savo nemirtingo kūrinio sakiniu: „Išaušo rytas.“

Vokiečių poetų duona

„Deutsche Welle“ nusprendė išsiaiškinti, iš ko gyvena vokiečių poetai. Pateiksiu jums šiek tiek jų surinktos statistikos.

Vokietijoje kasmet išleidžiama apie pusę tūkstančio poezijos rinkinių. Ši statistika, žinoma, apima tik komercines leidyklas. Manoma, kad dar tiek pat knygų autoriai išleidžia savo lėšomis.

Poetai, žinoma, gauna honorarus, tačiau pragyventi už juos Vokietijoje, kaip, beje, ir visur kitur, praktiškai neįmanoma. Tarkim, už tūkstančio egzempliorių tiražu išleistą rinktinę autorius paprastai iš leidyklos gauna nuo 500 iki 1000 eurų. Tas, kam pavyksta uždirbti iki dviejų tūkstančių, gali laikyti save laimės kūdikiu. Arba klasiku.

Populiariausi vokiečių poetai paprastai gauna honorarus už savo kūrybos vakarus bibliotekose, knygynuose ir kitur. Paprastai jiems mokama 100-200 eurų už vakarą. Jei skaitymus organizuoja turtingas kultūros fondas ar muziejus, galima gauti ir 500 eurų.

Tiesa, esama pačių įvairiausių stipendijų, tačiau jų nedaug, ir mokamos jos ribotą laiką – dažniausiai metus. Kai kurie poetai gyvena iš socialinės pašalpos, kuri sudaro 300-400 eurų per mėnesį. Jiems taip pat iš dalies apmokamos buto išlaidos, o sveikatos draudimas nekainuoja nieko.

Todėl vokiečių poetams, kaip ir kitiems poetams tenka verstis per galvą ir suktis, kaip išmano. Vieni dirba dalį dienos, kiti verčiasi vertimais, trečius kas nors išlaiko. Ir visi tikisi gauti kokią nors literatūrinę premiją – juk kai kurios jų siekia net kelis tūkstančius eurų.  Viskas beveik kaip pas mus, tik Lietuvoje didžioji dalis skaitymų vyksta už dyką, o kultūriniuose leidiniuose savo poeziją spausdinantys autoriai honorarą dažniausiai mato kaip savo ausis. Turėtų džiaugtis išsispausdinę...

O štai rašytojos namų šeimininkės JAV tiesiog klesti. Viena tokia rašytoja Lauran Dohner pasirašė kontraktą su leidykla „Ellora‘s Cave“ net 75 knygoms! Šios ponios specialybė – erotiniai romanai. „Amazon“ esančiame rašytojos puslapyje sakoma, kad per pastaruosius porą metų ji parašė šešioliką knygų, įskaitant ir romanų seriją „Kiborgų gundymas“, kurios veiksmas vyksta kosmose.

Savo erotiniuose romanuose Loran naudoja kosminės operos, mokslinių eksperimentų ir kitus fantastinius elementus.

Deja, Lietuvoje šis kelias dar neperspektyvesnis nei poezijos rašymas. Kur atrastum tiek skaitytojų?

Knygos – tai nuodai

Irano vyriausiasis lyderis ajatola Ali Khamenei neseniai įvykusiame susitikime su šalies bibliotekininkais ir Irano knygų leidybos atstovais pasmerkė knygas, kurios „tariamai kultūringos, tačiau pilnos paslėptų politinių motyvų“. „Ne visos knygos būtinai yra geros, esama ir žalingų knygų“, – teigė ajatola.

Savo kalboje A. Khamenei atsisakė paminėti, kokias konkrečiai knygas jis laiko žalingomis. Tačiau Irano kultūros ministerijos ir vietos Islamo tarybos sprendimu uždraustos tokios knygos, kaip Louiso Ferdinando Celine‘o „Kelionė į nakties pakraštį“, Jameso Joyce‘o, Gabrielio Garcia Marquezo, Kurto Vonneguto ir Paulo Coelho kūriniai.

„Šios knygos tarsi nuodingi, pavojingi ir sukeliantys priklausomybę narkotikai... Kaip leidėjai, bibliotekininkai ir knygų verslo atstovai mes neturime teisės duoti skaityti tokias knygas nepasiruošusiems žmonėms. Mes turime aprūpinti juos sveikomis ir geromis knygomis“, – aiškino A. Khamenei.

Nors Irano konstitucija ir draudžia cenzūrą, iš leidėjų reikalaujama visas knygas pristatyti į Kultūros ministeriją, kurioje jos paprastai būna patikrinamos trijų skirtingų žmonių. Šie žmonės ieško tam tikrų draudžiamų žodžių ar frazių ir turi teisę paskelbti knygą netinkama leidybai.

Pasak su cenzūra susidūrusių Irano rašytojų ir poetų, jie dažnai prašomi pakeisti vienus žodžius kitais, tinkamesniais. Jie sako, kad cenzūrai dažnai užkliūva tokie žodžiai kaip „vynas“, „bučinys“, mylimoji“, „girtas“, „kiauliena“, „šokts“, „šuo“, „meditacija“ ir kiti.

Laimingi, patekusieji į sąrašą

Šią savaitę buvo paskelbtas „The Man Booker Prize“ – literatūrinės Bukerio premijos, įsteigtos 1968 metais, ilgasis sąrašas.

Ši premija skiriama už geriausią Didžiosios Britanijos ar Britanijos tautų sandraugos piliečių anglų kalba parašytą romaną. Tai vienas svarbiausių apdovanojimų pasaulinėje grožinėje literatūroje.

Sąraše yra trylika knygų. Jame esama keturių debiutantų: Stephenas Kelmanas, A. D. Milleris, Yvette Edwards ir Patrickas MacGuinessas. Vienas iš sąrašo rašytojų, Alanas Hollinghurstas, jau yra laimėjęs šią premiją 2004 metais už savo romaną „The Line of Beauty“ (Grožio riba).

Štai visas sąrašas:

Julian Barnes The Sense of an Ending (Jonathan Cape - Random House)
Sebastian Barry On Canaan's Side (Faber)
Carol Birch Jamrach's Menagerie (Canongate Books)
Patrick deWitt The Sisters Brothers (Granta)
Esi Edugyan Half Blood Blues (Serpent's Tail)
Yvvette Edwards A Cupboard Full of Coats (Oneworld)
Alan Hollinghurst The Stranger's Child (Picador - Pan Macmillan)
Stephen Kelman Pigeon English (Bloomsbury)
Patrick McGuinness The Last Hundred Days (Seren Books)
A.D. Miller Snowdrops (Atlantic)
Alison Pick Far to Go (Headline Review)
Jane Rogers The Testament of Jessie Lamb (Sandstone Press)
D.J. Taylor Derby Day (Chatto & Windus - Random House)

Trumpasis „Man Booker“ sąrašas bus paskelbtas  rugsėjo 6 dieną, o nugalėtojas – spalio 18 dieną. Jis ar ji laimės 50 000 svarų sterlingų premiją, tačiau didžiausią naudą autoriui turėtų atnešti smarkiai šoktelėję pardavimai ir neišvengiami vertimai į kitas kalbas.

Kaip nereikia pradėti romano

JAV San Chosė universitetas nuo  1982 metų kasmet skelbia Bulverio-Litono prozos konkursą (Bulwer-Lytton Fiction Contest).

 Konkurso dalyviai turi sugalvoti pačią literatūriškai baisiausią pirmąją įsivazduojamo prozos kūrinio frazę.

Šiemet šį konkursą laimėjo Viskonsino universiteto profesorė Sue Fondry. Žiuri vienbalsiai apdovanojo Sue už štai tokį sakinį: „Šerilės protas sukosi, kaip vėjo varomos turbinos mentės, kapodamas jos žvirbliškas mintis į kruvinus gabalus, krentančius į augančią pamirštų prisiminimų krūvą“.

Taip pat buvo apdovanotos pačios bjauriausios frazės kitose nominacijose. Bjauriausia istorinio romano fraze buvo išrinkta ši: „Napoleono laivas blaškėsi ir vartėsi, kol imperatorius, klausydamasis kaip visada dėl smulkmenų besiriejančių savo generolų, taškėsi drungname vonios vandenyje.“

O štai baisiausia meilės romano pradžia: „Kai paslaptingas tamsaus gymio nepažįstamasis priartėjo, Angela nerimastingai prikando lūpą, kiekvienu savo nervu, ląstele ir skaidula trokšdama, kad jis suprastų ją ir išsigabentų iš čia, užuot suspaudęs jos krūtį ir ūktelėjęs it automobilio signalas, kaip darydavo kiti vyrai.“

Visus 2011 metų nugalėtojus galima rasti čia.

Šis konkursas pavadintas žinomo 19 amžiaus anglų rašytojo  sero Edwardo Bulwerio-Lyttono garbei. 1830 metais jo išleistas romanas „Polas Klifordas“ (Paul Clifford) prasideda sakiniu: „Buvo tamsi ir audrota naktis“ (It was a dark and stormy night).

Šis sakinys anglų literatūroje tapo labiausiai nuvalkiotos klišės etalonu, o pats romanas laikomas pompastiškos ir įmantrios prozos pavyzdžiu.

Kaip prisirakinti prie rašomojo stalo?

„The New York Times“ eseistas Tony Perrottetas tvirtina, kad rašytojai šiais laikais itin kenčia nuo išsiblaškymo ir negebėjimo sukaupti dėmesį, todėl jiems praverstų pasėdėti uždarytiems kalėjime.

Pasak jo, vienas skandalingiausių visų laikų autorių – markizas de Sade‘as rimtai rašyti pradėjo tik pasodintas į kalėjimą. Per vienuolika už grotų praleistų metų markizas sukurpė  aštuonis romanus ir apsakymų rinkinius, šešiolika istorinių apysakų, du tomelius esė, dvidešimt pjesių ir dienoraštį.

„Išsiblaškymą ir nesugebėjimą sukaupti dėmesį daugelis laiko tipiška modernia problema. Nesugebantys susikaupti rašytojai šiais laikais kaltina internetą, kurio pagundos mus blaško, trumpina minutes ir paverčia mus apimtais nerimo maniakais, kas trisdešimt sekundžių tikrinančiais savo elektroninį paštą, – rašo eseistas. – Tačiau istorija žino daugybę rašytojų, kurie kaip ir markizas galėjo kurti tik absoliučios ir dažniausiai ne savo noru patiriamos izoliacijos sąlygomis.“

„Kalėjimas tikrai viena geriausių darbo vietų“, – skelbė rašytoja Colette. Ji žinojo, ką kalba. Jos niekšas vyras rakindavo ją kambaryje po kelias valandas per dieną ir neišleisdavo tol, kol ji neparašydavo tam tikro puslapių skaičiaus. Gana drastiškas būdas, tačiau Collete šešerius metus kasmet parašydavo po romaną.

Marco Polo aprašė savo kelionę į Kiniją vien todėl, kad jūrų mūšyje su Genuja 1298 metais buvo paimtas į nelaisvę ir įkalintas prašmatniuose rūmuose. Po penkių šimtų metų Giacomo Casanova rado laiko parašyti savo erotinę autobiografiją tik tada, kai jam baigėsi pinigai ir jis buvo priverstas pasitraukti į Bohemiją dirbti bibliotekininku. Napoelonas savo memuarus parašė ištremtas į Šventosios Elenos salą.   

Net rimtas kalėjimas gali paskatinti rašyti. Oscaras Wilde‘as savo filosofinę esė „De profundis“ parašė pasodintas į Redingo kalėjimą. Savo pirmąjį romaną „Gėlių Dievo motina“ kalėjime parašė ir už smulkias vagystes ten pasodintas Jeanas Genet.

Kai kurie rašytojai ir patys buvo linkę apriboti savo laisvę: Johnas Cheeveris rašydavo tamsiame rūsyje, kita JAV rašytoja Annie Dillard dirbdavo prie stalo, atsukto į pliką niūrią sieną.

„Deja, šiais laikais „prisirakinti prie darbo stalo“ jau nebeįmanoma. Vienas pelės spragtelėjimas gali atverti didžiulę biblioteką, tauškiančių draugų būrelį ar visko pilną parduotuvę. Net atokiuose rašytojų namuose dabar galime pamatyti laukais su telefonu besibastantį kūrėją, bandantį iš savo mobiliojo išsiųsti „Facebook“ žinutę. Šiais laikais atoki Thoreau trobelė turbūt turėtų bevielį interneto ryšį, o pats rašytojas leistų laiką žiūrėdamas mielų gyvūnėlių vaizdus „YouTube“. Ir vienas Dievas težino, kokių iškrypėliškų puslapių būtų internete atkapstęs de Sade‘as“, – rašo T. Perrottet.

Jis sako, kad daugelis rašytojų skundžiasi nesugebėjimu susikaupti, bet tik retas šiais interneto laikais griebiasi drastiškų priemonių. Romanistas Johnathanas Lethemas teigia turintis du kompiuterius. Vienu iš jų, neturinčiu interneto ryšio, jis rašo. Kiti rašytojai liaupsina specialią programą „Freedom“, galinčią net aštuonioms valandoms atjungti jūsų interneto ryšį. Johnathanas Franzenas savo naujiausią romaną rašė užliejęs kompiuterio interneto jungtį superklijais.

„Žinoma, visada esama paprastesnių sprendimų, – teigia esė autorius. – Balzako biografas Grahamas Robbas tvirtina, kad šis specialiai įsiklampindavo save į skolas, kad neturėdamas kitos išeities jas sumokėti, prisiverstų rašyti. Turint omenyje, kad rašytojams mokama vis mažiau, bankroto baimė išlieka didžiausiu mūsų įkvėpimu.“

 

P.S. Manau, nesuklysiu pasakęs, kad pasaulyje esama daugiau nebaigtų romanų, negu išleistų. O dabar, tūlo Steve‘o Wilsono, šešiskart žlugusio romanų rašytojo dėka, nebaigti romanai turės savo amžinojo poilsio vietą.

„My Unfinished Novels“ priims jūsų žlugusį romaną išskėstomis rankomis. Kiekvienas šiam puslapiui atsiųstas romanas gauna savo lentynėlę, kurioje skelbiama jo turinio santrauka, ištraukos iš romano pradžios ir priežastis, kodėl jis nebuvo baigtas.

„Pasidalinkime savo kūrybinėmis nesėkmėmis!” – kviečia romanų kapinės. Ir tai turbūt reiškia – pasimokykime iš svetimų klaidų. Juk dažnai rašytojo kelias į sėkmę ar pragarą grįstas nebaigtais romanais...

Na, o jeigu jūsų romanas ar poezijos rinkinys išleistas, tačiau jo niekas neskaito, taip pat ne bėda. Plačiajame internete jums jau paruoštas kampelis. Jis vadinasi „Writers No One Reads“.

Puslapis solidus – su pamirštų bėdulių biografijomis, bibliografijomis, kūrybos analize ir jų pačių bei jų knygų viršelių nuotraukomis. Beje, šis tinklaraštis labiau skirtas rašytojui paguosti, o ne skaitytojui piktdžiūgauti. Patekęs į jį, atsidurtum visai neblogoje kompanijoje. Juk, tikiuosi, jums ką nors sako Dino Buzzati, Raymondo Queneau, Alasdairo Gray‘aus, Daniilo Charmso ir Stanislawo Ignaco Witkiewicziaus vardai?