Kažko panašaus vertėjo laukti.  Taktika išbandyta jau ne kartą.  Kai tik Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchai aktyviau viešai išsako poziciją, kuri prieštarauja  kurios nors verslo grupės norui pasipinigauti, „laisvoji” (kiek suprantu, pirmiausia nuo tiesos paieškų ir vertybių) žiniasklaida duoda atkirtį. Jo esmė – visomis įmanomomis priemonėmis stengtis sumenkinti Bažnyčios autoritetą.

 Vadovaujamasi taisykle, jei negali pateikti įtikinamus kontrargumentus, apdrabstyk purvais tą, kuris reiškia nepatinkančią nuomonę.  Purvo turinys ne tiek svarbu, svarbiausia, jog jis kuriam laikui nutildytų oponentą, gal esą tokios „purvo vonios” privers  kitą kartą patylėti.

Ne kartą ir ne du, kai tik Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius pažerdavo kritikos kuriam nors politiniam ar verslo projektui, „Lietuvos ryto” pirmajame puslapyje pasirodydavo spalvinga publikacija, kurioje buvo bandoma sukompromituoti arkivyskupą.  Prie pastarojo purvas nelabai lipo, tad buvo bandoma išlieti jo kuo daugiau.

Tad logiška, kad tvirta Kauno arkivyskupo pozicija alkoholio reklamos draudimo atžvilgiu ar aktyvumas, siekiant įtraukti gyvybės apsaugos saugiklius į Pagalbinio įstatymo projektą, sunervino įtakingas verslo grupes, kurios nemėgsta pralaimėti. Galima buvo tik spėlioti, kaip ir kokius argumentus pasitelkiant bus puolamas Kauno arkivyskupas, tačiau tik visiškas naivuolis, sugebantis įžvelgti esą didėjantį  „Lietuvos ryto” prielankumą religijai, galėjo manyti, kad ataka neprasidės ar apsiribos nedideliais kritiniais išpuoliais, kurių per pastaruosius mėnesius „Lietuvos ryto” puslapiuose netrūko.

Liepos 30 dieną „Lietuvos rytas” metė į kovą sunkiąją artileriją: ponią Lavastę ir  grupelę Kauno arkivyskupu nepatenkintų kunigų. Pirmajame puslapyje, kaip pagrindinė, paskelbta publikacija skelbė, jog po Bažnyčios pamatais tiksi intrigų bombos. Publikacijos pradžia žadėjo sensaciją – esą ilgai nuo pasaulietinės visuomenės slėptus faktus apie „kraupią Kauno arkivyskupo veiklą.”

Kaip jau Lietuvoje įprasta, tikros sensacijos taip ir neišvydome, vietoj jos pamatėme publikaciją, kurios autorei labai norisi kuo skaudžiau įspirti Kauno arkivyskupui.

Nėra paprasta analizuoti ilgos publikacijos tekstą, nes nelabai aišku, kur autentiški ponios Lavastės kalbintų kunigų žodžiai, kur jos pačios kūryba.

Tuo labiau, kad, nors publikacija pateikiama kaip interviu, visiškai nėra aišku, kurioje vietoje ir kuris arkivyskupu nepatenkitnas kunigas atsako į klausimus. Pavyzdžiui, Lavaste kunigams priskiria tokią tezę: „Mes gyvename išlaisvėjusioje demokratinėje visuomenėje, tad autoritarinis Bažnyčios valdymas – nepateisinamas.” Man asmeniškai sunku įsivaizduoti, kad tokią frazę galėjo pasakyti kunigas Oskaras Volskis, kuris pristatomas kaip vienas iš Kauno arkivyskupu nusivylusių kunigų. Šis kunigas garsėja kritišku požiūriu į Vatikano II Susirinkimą ir tai, kad šis esą pernelyg supasaulietino Bažnyčią. Vargu ar tokia pozicija gali būti suderinama su reikalavimu demokratizuoti Bažnyčios valdymą?

Esminiu priekaištu arkivyskupui yra tai, kad Romos Rotoje nagrinėjami kelių kunigų skundai prieš jį. Vienas iš jų – kunigo Petro Smilgio, kuris, pasak „Lietuvos ryto”, neįtiko dėl savo didžio išsimokslinimo.

Kiek suprantu,  dabartinis Teologijos fakulteo dekanas Benas Ulevičius žurnalistės paskelbiamas nemokša, kuris pavertė fakultetą „mokslo duobe”. Kiekvienam, kuriam teko bent trumpai bendrauti su B. Ulevičiumi ar skaityti jo publikacijas, toks kaltinimas atrodo absoliutus absurdas. Kaip ir kaltinimas, jog arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui tenka kaltė, jog Kauno arkivyskupijoje mažėja pašaukimų.

Tokį kaltinimą būtų galima rimtai analizuoti, jei pašaukimų krizė nebūtų vienas iš svarbiausių iššūkių Bažnyčiai visoje Europoje. Jei tuštėtų tik Kauno, bent ne Vilniaus ar Telšių seminarijos.

Kita vertus, kam rūpintis faktų tikslumu, jei publikacijos tikslas tikrai ne tiesos ieškoti, bet pabandyti suduoti dar vieną smūgį S. Tamkevičiui? Jei poniai Lavastei bent kiek būtų rūpėjusi tiesa, jis būtų pabandžiusi įsigilinti į situaciją, išklausiusi ir kitus žmones, kitokias interpretacijas. Pavyzdžiui, pasidomėjusi, kodėl kun. O. Volskis širsta ant arkivyskupo, kodėl taip nešlovingai pastaraisiais metais pakrypo kunigo R. Ramašausko karjera ir t.t. Kai rūpi ne tiesa, bet, kas galėtų paneigti, įvykdyti pelningą užsakymą, žurnalistika pasitraukia į šalį ir publikacija virsta purvo pliūpsniu.

Ką gi, jei puola, tai bijo. Gaila, kad bijo. Apmaudu, kad manipuliuoja. „Grupės nusivylusių kunigų” ir „Lietuvos ryto” bendradarbiavimas tikrai neatskleidė jokių intrigų po Bažnyčios pamatais, tik dar kartą įtikino, jog yra daug norinčių, kad šie pamatai susvyruotų. Tačiau, dėkui Dievui, tai ne žmonių galioje.