Vasaros metu žiniasklaidoje prasidėdavo kaip ir karštų žinių sausra, trūkumas, tačiau to tikrai nebuvo galima pasakyti apie vieną savaitę. Visos šios karštos naujienos ir aktualijos turėjo ir skirtingą, ir labai panašią spalvą: mirtis, žudymai, manipuliacijos, išdavystės: Austrijoje sausio 13 d. žudynių bylos įtariamojo paleidimas, žudynės Norvegijoje, nepilnametės mergaitės supjaustymas Šiauliuose, galiausiai 26 m. dainininkės Amy Winehouse Londone mirtis nuo alkoholio ir narkotikų. Tai atspindi Europos taip pat ir Lietuvos sergantį veidą.

Kiek atitolus nuo daug emocijų, interpretacijų sukėlusių įvykių, verta atkreipti dėmesį į kai kuriuos svarbius niuansus susijusius su šiom naujienom, ypač jų komentarais. Beje, šias naujienas pranešant neapsieita ir be etikečių klijavimo, sąmoningo manipuliavimo siekiant egoistinių ekonominių ir ideologinių tikslų.

Tai kas vyko Norvegijoje, anot prof. psichologo Albino Bagdono, „neįtelpa net į patologijos rėmus.“ Tačiau kažkokią iškreiptą logiką įžvelgė kai kurie komentatoriai.  Juose ieškoma logikos ir paralelių ten, kur jų tikrai nėra.

Kaip galima įvertinti, kad iš tokį viešą komentarą: „Dešinysis ekstremizmas ir religija, tai – Norvegija?“ Ar tai neatsiduoda religinės neapykantos kurstymu?   „Nuolaidžiavimas fanatiškai nusiteikusiems Katalikų Bažnyčios dvasininkams, norintiems visuomenei primesti viduramžiškas su žmogaus teisėmis ir laisvėmis, moters teisėmis susikertančiomis klejonėmis, te šis kruvinas išpuolis tampa pamoka, virsta supratimu apie tai, kiek mažai tereikia, kad nuolaidžiavimas fanatizmui virstų kruvinomis skerdynėmis.“

„Savaime aišku, žvilgsnis krypsta į švietimą. Bet jau ne vienas mokytojas ir mokytoja yra pareiškę pasipiktinimą įžūliu Katalikų Bažnyčios kišimosi su savo nepakantumu kitokiems ir kitai, „nekrikščioniškai“, mąstysenai. Bet mokytojai tyli“, - rašo vienas komentaro autorių.

Tylėti neturi nei vienas laisvas ir atsakingas šalies gyventojas. Taip pat, nei viena pusė neturi teisės reikalauti, kad jų požiūris būtų įtvirtintas be jokių diskusijų, o kitaip manantys tiesiog neturintys teisės savo požiūrio net išsakyti, o jei išsako – tai jau reiškia „religinio fanatizmo“, „talibano ideologijos“ skleidimą.

Po tokių „solidžių“ komentarų visai nestebina ir viename socialiniame tinklapyje daug pritariančių balsų sulaukęs N.P. komentaras: „Norvegijos įvykiai tik dar labiau veda prie išvados jog religija yra visų blogybių pradžia. Jos vieta šiukšlyne (geriausiu atveju prie Taro kortų ir kavos tirščių), bet kam labai reikia - privalo likt namuose. Už kryžių ir mėnulį turi būti baudžiama dar griežčiau nei už pjautuvą su kūju ar svastiką. Negali būti jokios kalbos apie religinę laisvę, nes sąžinės laisvė yra pakankama sąlyga."

Kas bent tiek giliau analizuoja elementarius faktus, akivaizdžiai supranta, kad Norvegijoje įvykiai visai nėra susiję su „krikščionišku fundamentalizmu“. Kad tokią frazę - „žinome tiek, kad jis yra dešinysis ir kad yra krikščionis fundamentalistas“ - paleido policijos pareigūnai per spaudo konferenciją - tai blogai, bet iš dalies ir suprantama: policininkai nėra religijotyros žinovai, bet kai šios frazės pagrindu daro išvadas ir apibendrinimus žinomi apžvalgininkai – tai jau rodo neprofesionalumo stoką ar sąmoningą melą.

Kokia žudiko Norvegijoje tapatybė? Masonas, tamplierius, krikščionis fundamentalistas, žiaurių filmų mėgėjas...? Tarpe šių apibūdinimų, mažiausiai tinka „krikščionis fundamentalistas“. Pirmiausia žinome tai, kad jis visai nebuvo krikščionis, nes vertybinė skalė nėra krikščioniška, tai kiekvienas gali lengvai suvokti analizuodamas jo idėjines ir praktines sumaišytas platformas, kuri surandama internete. Jo frazė, kad „kol kas man nėra prireikę prašyti Dievo stiprybės“ ar prieš įvykdydamas savo „žygdarbį“ bandė pasisamdyti brangią prostitutę akivaizdžiai parodo, kad su krikščionybe čia tėra tiek bendra, kaip tarp Hitlerio - „Dievas su mumis“ ir autentiško religingumo. Juk akivaizdu, kad kryžiukai bamboje dar nerodo asmens krikščioniškumo ar bendrai religingumo.

Visiems akivaizdu, kad kai kurios krikščionybės grupės tam tikrais istoriniais laikotarpiais jautė polinkį į brutalumą, agresiją, visai prasilenkdama su krikščionybės esme. Tačiau tai tikrai neleistina pačią krikščionybės esmę laikyti brutalia. Krikščionybės giluminė esmė yra būtent meilės, pakantumo kultūros skleidimas.

Kitas straipsnis su pavadinimu: „Kada su bombomis ir ginklais į areną išeis lietuviškas A.B.Breivikas?“ sudaroma aliuzija, kad ir Lietuvoje net elementariai pilietiški žmonės (ko šiaip lietuviams labai trūksta) yra potencialūs  analogiškų Norvegijoje žudynių vykdytojai: „Net blaivininkai, kovojantys už visišką vyno ir alaus reklamos uždraudimą, į kovą eina lyg kryžiuočiai, išsirengę atvaduoti Kristaus kapą iš musulmonų. Tarsi „Švyturyje“ ir „Kalnapilyje“ dirbtų ne tokie pat lietuviai, o kokie viduramžių turkų pašos ir sultonai.“

Tokie komentarai parodo, kad norint apginti savo „tiesą“ yra leistini visi būdai, nesusijusios aliuzijos, manipuliacijos.

Taip pat šia proga reikia atkreipti dėmesį į subkultūrose dalyvaujančio jaunimo  automatišką stigmatizavimą ir paženklinimą bauginančia etikete, kuri santykius tik dar labiau apsunkina. Jei paaugliai įsitraukia į „egzotiškesnę“ grupę, jokiu būdu negalima žiūrėti kaip į savaime potencialius žudikus, kriminalinius elementus.  Tačiau būtina kalbėti, suprasti ir įspėti, kokie pavojai tyko tokiuose susibūrimuose ar žavėjimesi mirtimi ir žudymais virtualioje erdvėje. Kad žavėjimasis kanibalizmu, mirtimi, vampyrais nėra vien žaidimas... Tai atskleidė ir įvykiai Šiauliuose.

Tačiau gal ne mažesnę neigiamą įtaką žmonėms daro ir masiškai per populiarias Lietuvos TV rodomi smurtiniai filmai? Tame smurtiniame filmų gyvenime tiesiog maudomasi tarsi galvojant, kad tai žmogaus sąmonėje nepalieka jokio pėdsako. Kaip ir mėgstantys pažaisti įvairiais mirties, žudymo simboliais nebūtinai yra potencialūs žudikai, taip ir smurtinių filmų mėgėjai ne būtinai tai, ką mato, perkelia į realų gyvenimą, tačiau šis „maistas“ žmogaus vizijai tikrai turi įtakos ir persiduoda realiam gyvenimui.

Ar populiarios dainininkės Amy Winehouse ir kitų „žvaigždžių“ propaguojamas gyvenimo būdas yra mažiau pavojingas jaunuomenei? Ar jis neatneša daugiau mirčių nei septyniolikmetės supjaustymas ar net dešimtys mirčių Norvegijoje? Juk akivaizdu, kad toks „žvaigždžių“ gyvenimo būdas tampa įprastas, todėl mažai bešokiruojantis... Ar tarp tokių „žvaigždžių“ populiariojoje žiniasklaidoje propaguojamo gyvenimo būdo ir įtariamojo paleidimo Austrijoje taip pat nėra esminės jungiančios šerdies? Viską daryti vardan praktiško egoistinio pelno...

Autorius yra Krikščionybės žiniasklaidos tarnybos vadovas, tikiu.lt redaktorius