Kun. dr. Kęstutis Kėvalas Zenekos nuotrauka

Prieš keletą metų konstatavus, kad pasaulio ekonomikai smogė ekonominė krizė, kilo gana intensyvi polemika dėl jos priežasčių. Pasigirdo net kalbų, kad ši krizė palaidos kapitalizmą, būta vilčių, jog naujai bus permąstyti ekonomikos pagrindai. Savą krizės apmąstymą pateikė ir popiežius Benediktas XVI enciklikoje „Meilė tiesoje“ (Caritas in veritate), kuri atkreipė dėmesį į ekonomizmo klaidą bei teigė dovanojimo kultūros ugdymo svarbą. Šis dokumentas sulaukė daug dėmesio, buvo plačiai komentuojamas, tačiau panašu, kad mieliau kalbama apie esminių permainų būtinybę nei ryžtamasi keistis.

Apie ekonominės ir moralinės tvarkos santykį, apie tai, ką krikščioniškasis socialinis mokymas gali pasiūlyti nūdienos politikams ir ekonomistams, kalbiname kunigą, teologijos daktarą, apsigynusį disertaciją krikščioniškojo socialinio mokymo srityje Kęstutį Kėvalą. Šis kunigas taip pat yra Kauno kunigų seminarijos studijų dekanas, VDU Katalikų teologijos fakulteto dėstytojas, „Marijos radijo“ programų direktorius.

Po Antrojo pasaulinio karo suniokota Vokietija neįtikėtinai greitai atsigavo. Teigiama, kad labiausiai tai buvo krikščionių ekonomistų nuopelnas, nes jie nesusigundė nei klasikinio liberalizmo, nei socializmo kraštutinumais ir sukūrė rinkos ekonomikos modelį, kuris paremtas krikščioniškojo socialinio mokymo (KSM) idėjomis. Deja, regis, tai buvo retas atvejis, kai buvo pasinaudota didžiuliu KSM potencialu?

Iš tiesų Vokietija po karo per trumpą laiką atsitiesė, pakilo iš griuvėsių. Tai didžiausias krikščionių ekonomistų, tokių kaip Wilhelmas Ropke ir Ludvigas Erhardas, nuopelnas. Paprastai krizių laikotarpiu, kai iškyla didelių sunkumų, yra didelė pagunda reikalauti kuo didesnės valstybinės kontrolės. Esą valstybė turi demonstruoti „geležinę ranką“ ir suvaldyti procesus. Vokiečių ekonomistai sugebėjo pasipriešinti šiai pagundai, jie tvirtino, kad žmonėms reikia duoti kuo daugiau laisvės tvarkytis patiems, reikia skatinti įvairių žmonių susivienijimų kūrimąsi. Tai puikiai pasiteisino.

Tiesa, jie gerai suprato, jog žmonės yra pažeisti nuodėmės, ir dažnai piktnaudžiaujama laisve, todėl valstybė neturi būti tik pasyvi stebėtoja. Ji turi kovoti su piktnaudžiavimais, siekti, kad būtų išvengta per didelės pinigų ir galios koncentracijos, nes monopolijų atsiradimas rinkos ekonomiką pradeda griauti iš vidaus.

Mano įsitikinimu, pokario Vokietijoje pasiteisino tai, kad buvo rimtai atsižvelgta į subsidiarumo principo, kurį labai akcentavo popiežius Pijus IX 1931 metais paskelbtoje enciklikoje „Keturiasdešimt metų“ (Quadragesimo Anno), svarbą. Situacijoje, kai plito fašistinė ideologija, kai ką tik buvo nuvilnijusi socialistinės revoliucijos banga, kai buvo labai stiprus noras sureikšminti valstybės vaidmenį, griebtis socialinės inžinerijos, popiežius kalbėjo apie laisvės vertę ir tai, kad iniciatyva turi būti perduota patiems žmonėms. Jis kalbėjo apie visuomenės kūrimą „iš apačios“, o ne jos orkestravimą iš politinės valdžios centro.

Na, o šiandienos pasaulyje matome didžiulę moralinio nuovargio problemą. Žmonės yra sutrikę, pametę iš akių aiškias vertybines gaires. Dorovinė sumaištis turi ir ekonominių padarinių. Paprastai moralinė degradacija perauga į socialinę, didėja išlaikytinių grupė, didėja socialinė našta. Jei vaikas auga šeimoje, kur juo rūpinamasi, ir staiga šeima suyra, labai dažnai likusi viena mama ar vienas tėtis jau prašo ir valstybės pagalbos. Valstybė visada turi nešti tam tikrą socialinę naštą, tačiau neretai ji tampa nebepakeliama. Karštligiškai bandoma didinti mokesčius, tačiau tai tik dar labiau mažina žmonių iniciatyvumą.

Reaguodamas į vis gilėjančią krizę, popiežius Benediktas XVI paskelbė svarbų dokumentą „Meilė tiesoje“ (Caritas in veritate), kuriame jis atskleidžia aiškią sąsają tarp moralinės tvarkos ir ekonominio klestėjimo. Popiežius tvirtina, kad kai akcentuojamos tik teisės, bet nenorima kalbėti apie pareigas, kai bijomasi įsipareigoti ir trūkinėja tarpusavio saitai, sunkios dienos ateina ir į ekonominį gyvenimą.

Kita vertus, panašiai kaip kadaise Pijus IX, Benediktas XVI pabrėžia, kad šiandien svarbu ne bandyti viską griežtai reglamentuoti, bet kaip tik suteikti kuo daugiau „laisvės kvėpuoti“, t.y. ugdyti iniciatyvumą

Kai prasidėjo ekonominė krizė, buvo daug kalbų, kad reikia permąstyti ekonominio gyvenimo pamatus. Tačiau be popiežiaus Benedikto XVI enciklikos tarsi ir nebuvo ryškesnių raginimų keisti ne detales, bet esmę.

Vakarų pasaulis pasiekė tokią pažangą įvairiose srityse, nes sugebėjo ištobulinti mainų kultūrą. Tai kartu ir bendradarbiavimo, bendro veikimo, tarpusavio pagalbos kultūra, kuriai labai svarbus pasitikėjimas. Mainų kultūra turi krikščioniškas šaknis, ji paremta Dievo ir žmogaus Sandora, sutartimi, ribų nubrėžimu. Pažvelkime į Vakarų miestus ir pamatysime, kad paprastai centre stovi bažnyčia, kur vyksta žmogaus ir Dievo mainai, ir turgus, kur vyksta žmogiški mainai.

Mainams svarbi saugi aplinka. Kitaip sakant, pagarba teisei. Įstatymai galioja visiems, ir visi prieš įstatymus lygūs. Taip pat svarbu bendravimas, saitai, nes būtent jie augina pasitikėjimą. Pastarasis yra tokia gėrybė, kuri didėja, kai yra naudojama ir ištirpsta, kai pamirštama.

Tačiau kas vyksta pastaraisiais dešimtmečiais Vakaruose – pradeda trūkinėti saitai tarp žmonių. Matome šeimos krizę. Visuomenė fragmentuojasi, pasitikėjimo erdvė traukiasi. Čia popiežius Benediktas XVI enciklikoje „Meilė tiesoje“ (Caritas in veritate) ir įžvelgia pagrindines ekonominės krizės priežastis. Pvz., jis parodo, kad valstybė, skatindama visuomenėje „praktinį ateizmą“, atima iš visuomenės moralinę jėgą, kuri taip svarbi kurti pasitikėjimo ir brolybės saitus tarp žmonių ir tautų. Arba jei žmonės neįvertina fakto, jog ne viską galima įvertinti pagal materialinės naudos principą, kad egzistuoja vadinamasis „neatlyginamumo“ principas, reiškia, jog mums turi būti priimtina „dovanos logika“, kuri galiausiai pasirodo esanti „pelningesnė“ visais atžvilgiais. Kad ir kaip keistai skambėtų, bet ekonomikos krizės ištinka, pasak popiežiaus, dėl pernelyg materialistinio požiūrio į ekonomikos sistemą. Krizės diagnozė tad gana paprasta: žmogaus nepajėgumas įžvelgti savo tikrojo pašaukimo atsiliepia ekonomikos krize, kuri yra atspindys to, kas jau yra įvykę žmogaus širdyje.

Benediktas XVI tvirtina, kad vienas iš šių laikų paklydimų – ekonomizmas, t. y. tikėjimas, jog visas problemas galima išspręsti ekonominėmis priemonėmis, kad ekonomika svarbiau nei moralinė tvarka. Tačiau šiandien paprastai girdime raginimą, jog būtent vartojimas ir jo skatinimas yra raktas įveikti krizę.

Vartojimas yra svarbus kapitalizme. Tačiau jį reikia skirti nuo vartotojiškumo. Tai vartojimas dėl vartojimo. Tačiau didžiausias ekonomikos augimas pasiekiamas ne gausinant prekes ir daugiau vartojant, bet įgyvendinant naujas idėjas ir gaminant naujus produktus. Jei vartojimo intensyvinimas pateikiamas kaip vaistas nuo ekonominių ligų, tai čia jau vaizduotės trūkumas. Ekonomikoje svarbu ne tik kiekybė, bet ir kokybė. Kiekybės prasme žmogaus vartojimas yra ribotas. Stengiamasi tas ribas didinti, bet jų panaikinti neįmanoma. Todėl labai svarbu žvelgti į kokybinį lygmenį, jį tobulinti.

Popiežius kalba ir apie tai, kad mes turime pažvelgti ne tik į materialias krizės priežastis, bet ir tas, kurios iš karto plika akimi nematomos. Kad ir toks faktas, jog didžiausią vystymosi pagreitį šiuo metu pasaulyje turi kraštai, kurių gimstamumo rodikliai aukštesni. Atrodytų, kad turėtų būti atvirkščiai. O vis dėlto, mažėjant gimstamumui, kaip popiežius tvirtina, „mažėja galvų“, visuomenė tarsi išsikvepia ir pavargsta. Vakarų pasaulyje mažėjantis jaunų žmonių skaičius yra vienas iš atsakymų, kodėl būtent čia krizė pirmiausia ir reiškiasi.

Per krizę, regis, turėjome progos įsitikinti, kad šiuolaikinė valstybė dažnai paprasčiausiai finansiškai nesugeba panešti prisiimtos socialinės naštos?

Valstybė dažnai prisiima visą socialinę naštą sau, tai patrauklu, nes tada gali atrodyti reikalinga ir gera. Tačiau nepamirškime, kad socialinė valstybės pagalba didžiąją istorijos dalį nebuvo norma. Pagalba stokojantiesiems, patekusiems į bėdą kilo iš apačių, iš žmonių, kurie suvokė, kad, padėdamas kitam, tu dar labiau padedi ir sau, duodantysis turtėja ne mažiau nei gaunantysis.

Sekuliarizacijos procese, kai valstybė vis daugiau funkcijų perėmė iš Bažnyčios, iškilo naujos socialinės rūpybos poreikis. Nes seniau vienuolynai, parapinės bendruomenės pasirūpindavo silpnaisiais. Tai, kad valstybinė socialinės paramos sistema buvo sukurta, tikrai gerai ir be jos neišsiverstume, tačiau ji neturėtų perimti į savo rankas visko, neturėtų malšinti spontaniškų, asmeninių pastangų padėti vieni kitiems. Šioje vietoje galima būtų užsiminti apie popiežiaus Benedikto XVI primintą pagilintą subsidiarumo principo svarbą. Jis savo enciklikoje „Meilė tiesoje“ pamini „mokestinio subsidiarumo“ sampratą, kuri sako, kad mokesčių paskirstyme galėtų aktyviau dalyvauti ir atskiri piliečiai, ir verslo įmonės. Tai reiškia, kad piliečiams ar verslo įmonėms būtų leidžiama patiems nuspręsti, kam skirti tam tikras valstybei sumokamų mokesčių dalis. Juk tam tikrą dalį savo pelno pilietis ar verslo įmonė, paskirdama konkrečiai socialinei reikmei, kartu skatintų ir stipresnį socialinį solidarumą. Taip tarp lėšų davėjo ir priėmėjo įsikurtų ryšiai, kurie nėra skatinami, jei visą mokesčių paskirstymo pareigą prisiima tik valstybė. Mokestinio subsidiarumo praktika, kuri Lietuvoje jau yra pabandyta skiriant savo nuožiūra 2% gyventojų pajamų mokesčio, galėtų būti toliau plečiama, taip valstybė skatintų savo piliečius tapti socialiai sąmoningesnius ir jausti aktyvesnę atsakomybę už bendrąjį gėrį.

Jei aš, sumokėdamas visus mokesčius, nebeturiu laisvų pinigų labdarai, tai aš nuskurdinamas. Nes prarandu galimybę ką nors dovanoti kitam žmogui. Dovana sukuria labai glaudžius ryšius tarp žmonių. Šie ryšiai taip pat yra didžiulis ir visos visuomenės turtas.

Šiandien paprastai liaupsinama Skandinavijos socialinė sistema, gerovės valstybės modelis, kuriame piliečiai moka labai didelius mokesčius, tačiau valstybė apsiima pasirūpinti praktiškai viskuo. Noriu atkreipti dėmesį, kad Skandinavijos kraštai yra ypač sekuliarizuoti, religija žmonių gyvenime vaidina labai menką reikšmę. Vienas iš įtarimų, kodėl tokia padėtis čia susiklostė, yra toks, kad pernelyg didelis valstybės prisiėmimas įvairių socialinių pareigų praktiškai demotyvuoja ir neskatina individualios dovanojimo kultūros, kuri taip svarbi, kad žmogus, kai jis padeda kitam žmogui, patirtų Dievo dovanojamą savo artumą. Tai vienas iš būdų įgyti ir palaikyti transcendentinę patirtį savo gyvenime, kuri tokia svarbi tikinčio žmogaus gyvenimo dalis. Dovanojimas savęs ir savo išteklių, spontaniškas bendravimas, pastabumas tam, kuriam čia ir dabar reikia pagalbos, – visa tai atitinka žmogaus prigimtį ir yra svarbi žmogaus gyvenimo dalis, be kurios žmogaus iniciatyva įsipareigoti bendro gėrio kūrimui blėsta.

Yra įsitvirtinusi binarinė schema: arba valstybė pasirūpina viskuo kaip Skandinavijoje, arba pareiškiama, jog valstybė nėra socialinis projektas, kad „skęstančiųjų gelbėjimas yra skęstančiųjų reikalas“. Tačiau tai tikrai ne vienintelės galimybės. Gal galite plačiau pakomentuoti rinkos modelį, kuris siejamas su krikščioniškuoju socialiniu mokymu?

Globos valstybės modelis paremtas tuo, kad atsakomybė už įvairias socialines paslaugas yra atiduoda valstybei. Tarsi būtų saugiau atiduoti socialinę atsakomybę į „vienas rankas“. Kitaip tariant, mes mokame valstybei už jos teikiamas paslaugas. Yra pabrėžta popiežių enciklikose, kad tokie dalykai žmogų daro vangų padėti kitam. Valstybė turi padėti žmogui, tačiau, kai suabsoliutiname tą pagalbą, mes nuskurdiname privačios iniciatyvos reikšmę ir prasmę.

Kita pusė – kai niekas niekuo nesirūpina, visi plaukia, kaip kas gali. Didelė problema yra laisvės kaip palaidumo samprata. Kai laisvė praranda vertybių šaknis, nepaiso jokių ribų, ji griauna pati save. Ji tampa karikatūriška. Žmonės pradeda ilgėtis totalitarizmo ir kaltinti ne netinkamą naudojimąsi laisve, bet pačią laisvę.

Laisvė visada turi būti siejama su atsakomybe. Ta kvėpavimo erdvė, kuri reikalinga ekonomikai, visuomenei, nereiškia palaidumo erdvės. Tai iniciatyvos, asmeninio augimo ir spontaniškų tarpusavio santykių erdvė. Ypač svarbus dalykas – žmonių bendradarbiavimas, jungimasis į asociacijas. Teisinė sistema tai gali skatinti, bet gali ir smaugti. Jau XIX amžiaus pabaigoje popiežius Leonas XIII tvirtino, kad būtent stiprios žmonių asociacijos konfliktą visuomenės viduje gali pakeisti bendradarbiavimu. Tačiau svarbu, kad visuomenėje viešpatautų teisė, visi būtų lygūs prieš įstatymus, ir pastarieji sudarytų palankias sąlygas bendruomeniškumui plėtotis.

Rinkos modelis, apie kurį kalba krikščioniškasis socialinis mokymas, yra paremtas bent trimis dalykais: teise į ekonominę iniciatyvą, privačios nuosavybės teise ir juridine įstatymo aplinka, kuri gerbia etinę ir moralinę tvarką. Rinkos ekonomika yra veiksmingiausia priemonė naudoti išteklius ir patenkinti poreikius, tačiau ji nėra vienintelė viso visuomeninio gyvenimo reguliuotoja. Todėl rinkos ekonomikos negalima suabsoliutinti, bet ją matyti kaip gerą priemonę patenkinti žmogaus poreikius. Priekaištas rinkai, kad jos mechanizmas yra atsakingas už žmogaus gobšumą ir vartotojiškumą, yra perlenkimas. Taip, ji gali tai skatinti. Tačiau gobšumas ir daiktų garbinimas pirmiausia kyla dėl žmogaus moralinės netvarkos. Neįvertinti šios įžvalgos yra tas pat, kaip paskelbti, jog lėktuvas yra blogas dalykas, kadangi jis gali būti užgrobtas ir rėžtis į dangoraižius. Rinka veikia žmogaus labui, pagal krikščionišką socialinį mokymą, kai dera trys tvarkos visuomenėje: 1) įstatymo valdžia, 2) teisingai suprasta laisvė ekonomikos erdvėje; ir 3) moralinė-kultūrinė tvarka. Jei bent vieno iš šių elementų trūksta, ir visuomenė, ir pati rinkos ekonomika neišsilaiko.

Socialdemokratams krikščioniška „kvėpavimo laisvės erdvė“ yra iššūkis, o liberalai paprastai raukosi, kai krikščionys prabyla apie socialinio teisingumo svarbą. Kas krikščioniškajame socialiniame mokyme vadinama socialiniu teisingumu?

Socialinis teisingumas yra padėtis visuomenėje, kurioje yra pripažįstamos ir apsaugotos pagrindinės žmogaus teisės. Tai svarbiausia „bendrojo gėrio“ dalis visuomenėje. Nei socialdemokratai, nei liberalai šioje vietoje nesiginčija, tai akivaizdu. Tačiau išsiskiria nuomonės tada, kai reikia rasti būdą, kaip šį socialinį teisingumą įtvirtinti ir palaikyti. Socialdemokratai labiau pasitiki valdžios indėliu, liberalai – privačios iniciatyvos. Ir vieni, ir kiti yra teisūs tuo atžvilgiu, kad bendras gėris palaikomas tik bendromis valdžios ir pilietinės visuomenės pastangomis. Manau, krikščioniškas socialinis mokymas perspėja ir socialdemokratus, jog pernelyg didelis pasitikėjimas valdžios institucija, kad ji užtikrins socialinį teisingumą, gali nuskurdinti individualaus žmogaus pajėgumą veikti bendram labui, ir liberalus, primindama, jog egzistuoja „prigimtinė nuodėmė“, kurios pasireiškimus turi apsaugoti „stiprus juridinis rėmas“. „Kvėpavimo laisvės erdvės“ gali visuomenė turėti tiek, kiek ji pati yra brandi tokiai laisvei. Apribota žmogaus laisvė veikti atima viltį, o neribota laisvė skatina savivalę. Todėl „kvėpavimo laisvės erdvės“ plotis priklauso nuo mūsų atsakomybės išlaikyti moralinę tvarką. Krikščioniškas socialinis mokymas moralinę visuomenės brandą supranta kaip pagrindinę savybę, dėl kurios visuomenė vystosi ir socialine, ir ekonomine prasme.

Politikai bijo decentralizuoti, nes ne tie ateis į valdžią, bijo minios gaivalo. Pilietinę visuomenę norima kurti iš „viršaus“. Kiek suprantu, krikščioniškas socialinis mokymas akcentuoja savivaldos reikšmę?

Savivaldos principas susijęs su subsidiarumu. Politikams visada yra pagunda telkti valdžią, o ne ją išdalyti, paskirstyti. Tačiau būtų puiku, jei politinė valdžia nuosekliai puoselėtų pagarbą teisei ir įstatymo viešpatavimo principą, o iniciatyva būtų perduota piliečių asociacijoms, bendruomenėms.

Sutinku, kad pernelyg greita decentralizacija gali būti pavojinga. Ne visur žmonės yra pasiruošę prisiimti atsakomybę. Bet kur žmonės yra pasiruošę savivaldai, valstybė neturėtų baimintis pasidalyti su tokiomis asociacijomis socialine atsakomybe. Juk monopolis socialinių paslaugų teikimo požiūriu irgi yra nepageidautinas dalykas, nes nėra gerosios konkurencijos tarp socialinės pagalbos teikėjų. Todėl būtina visokeriopai skatinti savivaldos „gerąsias iniciatyvas“, t. y. tas bendruomenes, kurios organizuojasi ir jau įrodė, kad sugeba sutelktai ir atsakingai veikti. Joms turi būti suteikta kuo daugiau galių. Taip rodomas pavyzdys ir kitiems.

Kaip, vertinant iš krikščioniškojo socialinio mokymo pozicijos, atrodo dabartinė Lietuvos politinė, socialinė, ekonominė sistema?

Lietuvoje savivaldos tradicijos dar gan silpnos, todėl šiuo metu nenuostabu, kad mūsų valstybė yra prisiėmusi daug socialinių įsipareigojimų, kuriuos nelengvai neša. Ir patys žmonės pernelyg sureikšmina valdžios vaidmenį visuomenės vystymosi procese. Šią tradiciją mes paveldėjome iš to laiko, kai valdžia save suprato kaip vienintelę visuomenės gyvenimo orkestruotoją. Spontaniškos iniciatyvos tada atrodė pavojingos. O juk nuoširdžios pagalbos iniciatyvas pirmiausia iškelia ne institucijos, bet konkretūs žmonės. Šia tema kalbėjęs popiežius Benediktas XVI enciklikoje „Dievas yra meilė“ (Deus Caritas Est) yra pabrėžęs, kad „valstybė trokštanti visais rūpintis, visa aprėpti, galiausiai virsta biurokratine instancija, neįstengiančia duoti to, ko kenčiančiam žmogui – kiekvienam žmogui – esmingai trūksta: būtent gera linkinčio asmeninio atsidavimo“ (Nr. 28).

Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, jei tiek daug jaunų protų ir iniciatyvos „nuteka“ į svetimas šalis, tai, mano manymu, Lietuvoje labai trūksta ekonominės iniciatyvos laisvės. Popiežius Jonas Paulius II savo enciklikoje „Rūpestis socialinėmis problemomis“ (Sollicitudo Rei Socialis) kalbėdamas apie kraštų sąstingio priežastis pabrėžė, kad „šiuolaikiniame pasaulyje tarp kitų teisių teisė į ekonominę iniciatyvą yra dažnai slopinama.“ Ir toliau pratęsė sakydamas, kad tai veda visuomenę į tokią padėtį, kur „vietoj kūrybinės iniciatyvos įsigali pasyvumas, priklausomybė ir paklusnumas biurokratiniam aparatui… Tai sukelia nusivylimo ir nevilties jausmus, sudaro palankią dirvą nebesidomėti savo tautos gyvenimu, skatina daugelį žmonių emigruoti, taip pat atsirasti vadinamajai „psichologinei“ emigracijai“ (Nr. 15). Ar negalime ir mes savo krašte įžvelgti čia aprašomo vaizdo? Todėl dabartinė Lietuvos politinė, socialinė ir ekonomikos sistema turi tapti palankesnė privačioms spontaniškoms iniciatyvoms paremti, pvz., sudarant palankesnes sąlygas kurti smulkų ir vidutinį verslą. Natūraliai jauni žmonės turi daugiausia idėjų, bet negalėdami jų realizuoti nusivilia. Aš nemanau, jog jie išvyksta todėl, kad nemyli Tėvynės. Daugelis jų išvyko iš desperacijos, negalėdami įveikti biurokratizmo sienos ir nepakankamo pasitikėjimo jų iniciatyva. Kai įmonė netenka darbuotojų, ji bankrutuoja. Kai valstybę palieka jos piliečiai, tai taip pat reiškia, kad jų akyse valstybė bankrutavo. Mes prarandame išsilavinusius žmones, kurie yra svarbus ekonominis ramstis. Tai situacija, į kurią reikia visiems skubiai reaguoti.

Ką krikščionys galėtų padaryti šiandien? Ką labiausiai būtų galima keisti viešojoje sferoje?

Manau, kad pirma, ką galima daryti, – tai švietimas. Jei krikščionys tylės, tai kiti kalbės ir aiškins savaip. Evangelijoje yra pasakojimas apie tai, kaip žmogus apsėjo dirvą, o jam miegant atėjo Piktasis ir prisėjo raugių į kviečius. Taigi, jei mes miegosime, bus tų, kurie sėja rauges.

Mes turime kalbėti ne tik apie privačius, bet ir apie viešus dalykus. Istoriškai krikščionybė yra įrodžiusi, jog turi labai didelį kultūrinį, socialinį, ekonominį kūrybiškumo potencialą. Svarbu, kad mes patys patikėtume lobio, kurį turime, verte.

Vien popiežius Benediktas XVI paskelbė tris nepaprastai gilias ir svarbias enciklikas. Jas būtina studijuoti ir semtis iš jų įkvėpimo. Deja, toli gražu ne visi katalikai mano, jog verta jas skaityti. Sakoma, yra svarbesnių dalykų. Tačiau jos tikrai gali praturtinti.

Šiandien labai daug žmonių palieka Lietuvą. Tarpukario Lietuvos kultūrą, švietimą, svarbiausias institucijas sukūrė jaunimo karta: Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina, broliai Vileišiai. Jie kūrė ir jautė, jog turi pakankamą kvėpavimo laisvės erdvę anuometinėje Lietuvoje. Tokią erdvę turime suteikti ir dabartiniam jaunimui. Lietuviai tarpukario nepriklausomybės metu įrodė, kad gali pasiekti įspūdingų rezultatų per palyginti trumpą laidą. Tokio pasitikėjimo savimi ir savo piliečiais norisi linkėti ir dabartinei Lietuvai.

Aš manau, kad aktyvesnės turėtų būti ir krikščioniškos bendruomenės, kurios turėtų kalbėti ne vien teoriškai apie tikėjimo dalykus, bet ir konkrečiai padėti, ypač jauniems žmonėms, susigaudyti, kaip atrasti savo vietą visuomenėje.

Kalbino Anrius Navickas