Rugpjūčio 2 dieną viso pasaulio pranciškonų bažnyčiose, o visų pirma vienoje svarbiausių pasaulyje pranciškoniškų bažnyčių – Asyžiaus Angelų Karalienės bazilikoje - švenčiama Atleidimo šventė, paprastai vadinama Porciunkule. Būtent Porciunkulėje prasidėjo jau aštuonis šimtmečius besitęsianti pranciškonų ordino istorija.

Porciunkulės atlaidų proga siūlome pokalbio su kun. Francesco De Lazzari OFM, Asyžiaus Angelų Karalienės bazilikos parapijos klebonu, kurios centras – Porciunkulės šventovė, ištrauką. Pokalbis vyko 2009 m., pranciškonų ordinui minint 800 metų jubiliejų.

Porciunkulė, apglėbta didingos popiežiškosios Asyžiaus Šv. Angelų Marijos Bazilikos, yra tarsi pranciškoniškumo širdis. Kokia Porciunkulės istorija?

Man Porciunkulė yra pranciškoniškumo Tabernakulis ir kiekvieno pranciškono širdis, nes čia visų pirma buvo Pranciškaus širdis.

Nėra lengva tiksliai nusakyti, kaip atsirado Porciunkulė. Viena žodinė tradicija, cituojama įvairiuose senuosiuose ir šiuolaikiniuose šaltiniuose, pasakoja, kad Porciunkulę IV a. pastatė keturi piligrimai, grįžtantys iš Šventosios Žemės popiežiaus Liborijaus laikais. Ji buvo dedikuota Apsireiškimo Dievo Motinai, būtent – Angelų Marijai.

Vėliau Porciunkulė tapo vieno vienuolyno bažnyčia, tačiau po kurio laiko buvo apleista ir apgriuvo. Tačiau atrodo, kad tai buvo bajorų ir apylinkės gyventojų piligrimystės vieta. Pasakojama, kad ir paties Pranciškaus motina kaip piligrimė buvo nuvykusi į Porciunkulę.

Vėliausi kasinėjimai aplink Porciunkulę ir kai kurias Šventovės vietas atidengė Romos imperijos laikų ir pirmų mūsų eros amžių pamatus. Žinoma, reikalingi išsamesni tyrinėjimai, ypač archeologiniai, tačiau šie radiniai patvirtina rašytinę ir žodinę tradiciją.

Kokie esminiai įvykiai, susiję su šv. Pranciškumi ir jo broliais, nutiko Porciunkulėje?

Šv. Pranciškus atvyko į Porciunkulę 1207 m. pabaigoje-1208 m. pradžioje. Pamatė ją apleistą ir apgriuvusią, tad būdamas labai pamaldus Švč. Dievo Motinai, viso gėrio Motinai, nutarė ją atstatyti. Kol ją restauravo, prie Pranciškaus prisidėjo pirmieji bendraminčiai: Bernardas, Egidijus, Silvestras...

Pagal tradiciją, 1208 m. vasario 24-ąją (arba 1207-1208 spalio 12-ąją – dieną, kurią tais metais šventė šv. Luko evangelisto šventę) Pranciškus dalyvavo Mišiose. Jis vis dar skausmingai ieškojo savo kelio, dažnai panirdamas į maldą ir prašydamas Dievo gailestingumo, kad jį apšviestų. Marijos namus užliejo šviesa. Evangelijos komentaras apie apaštalų išsiuntimą, pasakytas paprasto kunigo, nušvietė Pranciškaus protą ir sušildė jo širdį. Jis pajuto didžiulę vienybę tarp to, ką jam sakė Dievo Žodis, ir giluminių širdies trokšimų. Kunigui baigiant kalbėti, ši vienybė pripildė jo sielą džiaugsmo: „To noriu, to prašau, tą trokštu daryti iš visos širdies“ (1 Cel IX, 22).

Pranciškų vis traukdavo į šią vietą – jis pats atstatė Porciunkulę, čia prie jo prisidėjo pirmieji bičiuliai, kuriems jis parašė trumpą gyvenimo Regulą, sudarytą iš kelių Evangelijos eilučių. Būtent iš čia kartu su pirmais savo bendraminčiais 1209 m. kovo-balandžio mėnesiais Pranciškus išėjo į Romą pas popiežių Inocentą III pristatyti ir gauti patvirtinimą naujai gyvenimo formai.

Pasak tradicijos, gavęs patvirtinimą 1209 m. balandžio 16 d., Pranciškus su broliais grįždamas į Asyžių kuriam laikui sustojo Orte, paskui dviem trims mėnesiams apsistojo vienoje trobelėje Rivotorte. Tiksli trobelės vieta nenustatyta, tačiau spėjama, kad ji buvo netoli dviejų raupsuotųjų lazaretų: Šv. Marijos Magdalenos, turtingų raupsuotųjų gyvenvietės, ir Šv. Rufino Arke, kur gyveno raupsuotieji vargšai. Tokia artima kaimynystė suteikė Pranciškui ir jo broliams galimybę  pasitarnauti atstumtiesiems ir rūpintis jais. Vėliau Pranciškus su broliais grįžo į Porciunkulę, kuri tapo nuolatine jų buveine, nors jie ir daug laiko praleisdavo keliaudami. 

Iš Porciunkulės Pranciškus išsiuntė brolius po du į pasaulį skelbti Evangelijos.

Būtent į Porciunkulę 1211 (ar 1212) metų Palmių sekmadienį pas Pranciškų atvyko šv. Klara, kuri, Pranciškaus padedama, įkūrė antrąjį pranciškonų ordiną – klarises. Porciunkulei Pranciškus išrūpino Porciunkulės atlaidus (1216), žinomus kaip Asyžiaus atlaidai; čia jis sukviesdavo brolius kartą ar du per metus į Kapitulą; tikriausiai čia rašė savo Regulą, kuri nebuvo patvirtina (1221); čia per Palapinių kapitulą (1221), kurioje dalyvavo apie penkis tūkstančius brolių, į ordiną atėjo šv. Antanas iš Paduvos; čia rašė ar diktavo Testamentą paskutinį savo gyvenimo mėnesį ir 1226 m. spalio 3 d. atidavė Viešpačiui savo dvasią, nes čia buvo gavęs malonės dvasią.

Štai kaip šv. Bonaventūra apibūdina Pranciškaus santykį su Porciunkule: „Šią vietą Šventasis mylėjo labiau nei visas kitas vietas pasaulyje. Čia išties nuolankiai pradėjo, dorybingai tęsė, laimingai įvykdė savo užduotį.

Mirties valandą jis pavedė broliams šią vietą, kuri ypač brangi Švč. Mergelei: tai vieta, kurioje šv. Pranciškus, vedamas dieviško apreiškimo, pradėjo Mažesniųjų brolių ordiną“ (Šv. Bonaventura, LM, 8; FF 1048-1049).

Ir Pranciškus sakydavo apie Porciunkulę: „Ši vieta yra išties šventa, ir Dievo namai; kas joje nuoširdžiai melsis, gaus viską, ko prašė.”

Argi visa tai nepatvirtina, kad Porciunkulė yra pranciškoniškumo Tabernakulis, Pranciškaus ir kiekvieno pranciškono širdis?

Porciunkulė – gerai Jums pažįstama vieta: kuo ji svarbi?

Porciunkulei priklauso mano mintys ir širdis; tai vieta, prie kurios esu labiausiai prisirišęs pasaulyje. Čia visad ateinu kaip piligrimas prašyti gailestingumo ir malonės, kad galėčiau bent kiek paėjėti Pranciškaus taip giliai išgyventu dvasiniu keliu. Čia jis meldėsi, dalyvavo šv. Mišiose, susitikdavo ir kalbėdavosi su broliais, skatindamas juos būti Kristaus atvaizdais ir mylėti Dievą, brolius, kūriniją. Čia juos surinkdavo ir iš čia juos siųsdavo į misijas. Būdamas Porciunkulėje galvoju apie visa tai. Bandau įsivaizduoti, kaip meldėsi Pranciškus, kaip dalyvavo šv. Mišiose, kaip kalbėdavosi su Viešpačiu, Mergele, ką sakydavo savo broliams ir kiek jų ateidavo į šią vietą.

Vienijuosi su jais savo maldoje. Mėginu atrasti jo maldos ir pamaldumo dvasią, vėl naujai išgirsti, ką jis sakė vakar savo broliams ir šiandien – man, savo broliui. Nuolat atlieku sąžinės sąskaitą ir prašau atleidimo. Mėginu kontempliuoti Marijos veidą, kad ji priglaustų mane prie savo širdies, pilnos dieviškai motiniško švelnumo ir prašau jos ir Pranciškaus užtarimo, kad gaučiau malonę išgyventi gilesnį tikėjimą, labiau mylėti Bažnyčią ir tarnauti broliams, kurie man patikėti, ir kad nepamirščiau, jog Dievas visuomet atleidžia. Savo maldoje prisimenu brolius, kuriuos pažįstu ir kurie yra išsibarstę po visą pasaulį, pavedu Marijai visus kunigus, kurie patiria sunkumų, popiežių ir savo vyskupą, visus vyskupus ir visus, kuriuos Viešpats leido man sutikti kunigiškos tarnystės metais. Parapijiečiai mano maldose užima ypatingą vietą.

Porciunkulė man yra gyvenimo mokykla. Ji – Dievo, Švč. Mergelės, Šv. Pranciškaus namai. Fasado freskos apačioje užrašyta: „Haec est porta vitae eternae“ (Tai yra vartai į amžinąjį gyvenimą). O ties durų slenksčiu – kitas užrašas: „Hic locus sanctus est“ (Tai – šventa vieta). Nors Porciunkulėje juntama mūsų žmonijos sunkumų našta, tačiau čia gali išgyventi rojų jau dabar. Būdamas joje jauti amžinojo gyvenimo ilgesį, kuris skatina eiti galutinio tikslo – Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios link. Taip ilgesys tampa beveik vizija, kontempliacija, noru susitikti veidas į veidą, troškimu susivienyti visiškai ir galutinai. Tikiu, kad būtent tai Pranciškus norėjo pasakyti savo broliams, kai čia kartą kalbėjo perfrazuodamas šv. Petro laišką – kad šiame pasaulyje turime gyventi kaip piligrimai ir svečiai. Svarbi yra tėvynė, Dievo širdis. Čia – mūsų gyvenimas, meilės pilnatvė, kurios visuomet troškome, ilgėjomės, mėgavomės Eucharistijoje.

Kodėl šv. Pranciškus tebėra toks aktualus ir šiandien?

Nes Viešpats Jėzus yra visuomet aktualus. Pranciškus, norėdamas kiek įmanoma labiau panašėti į Kristų, vargšą ir nukryžiuotąjį, visiškai atsidavė Jėzaus sekimui, Evangelijai. Jėzus, tikras žmogus ir tikras Dievas, atsiskleidžia žmogui, kaip žmogus ir atskleidžia jam taip pat Dievo Veidą, Tėvo širdį. Pranciškus priėmė tai ir atrado save kaip žmogų ir kaip krikščionį.

Taip pat ir šiuo atžvilgiu Pranciškus aktualus. Kiekvienas iš mūsų nerimastingai ieško savęs, tiesos apie save ir dažnai susipainioja beieškodamas, todėl neranda atsakymo į esminius klausimus, kurie kyla jo širdyje. Dievas, mūsų Kūrėjas ir Tėvas, Kristuje atskleidžia, kas esame, iš kur ateiname ir koks yra mūsų pašaukimas, dovanoja mums visą ženklų sistemą, Žodį ir sakramentus, kad išpildytume jį. Mūsų pašaukimas yra pati mūsų kilmė, Dievas Tėvas. Tiesos šviesa kvietė Pranciškų pas Tėvą nuo pat jo skausmingo ir sunkaus atsivertimo, trukusio apie trejus metus, pradžios. Kvietė nuoširdžiam tikėjimui, tikrai vilčiai, tobulai meilei, esminiam nuolankumui. Ir jis atsiliepė. Iš tiesų kiekvienas iš mūsų trokšta to savo širdyje. Pranciškus atspindi mus tiek prieš, tiek po atsivertimo, dėl to kiekvienas iš mūsų randa jame šiek tiek savęs ar ilgisi būti šiek tiek toks kaip jis. Taip pat ir čia jo aktualumas. Pranciškus atsiliepia ir atsiduoda Evangelijai dėl malonės, kuri yra Viešpats Kristus, ir atsiliepia išvaduotam mūsų žmogiškumo grožiui. Pranciškus mums perteikia Jėzaus žavesį, nes jis pats yra susižavėjęs ir patrauktas Jėzaus, yra susitapatinęs, kad galėtų pasakyti: „Pažįstu, patyriau gyvą draugystę su Kristumi, vargšu ir nukryžiuotu. Jo gyvenimo esmė yra „man gyvenimas – tai Kristus“ ir „ne aš gyvenu, bet Kristus gyvena manyje“, kaip sakė. Šv. Paulius.

Kas Jums yra Pranciškus?

Atsakymui labai tinka mano mamos žodžiai: Nukryžiuotojo dvynys. Pranciškus yra krikščionis, labiausiai žiūrėjęs į Kristų, vienuolis, kuris labiausiai sekė Kristumi, šventasis, kuris labiausiai leido savyje atsiskleisti Prisikėlusio Kristaus šviesai. Tą jis reiškia man.

Tačiau Pranciškaus asmenybės neįmanoma apibrėžti. Tam tikru būdu jis yra ir liks paslaptis. Juo labiau leidiesi, kad jis artintų tave prie Kristaus, tuo labiau gali jį suprasti. Kristus yra jo esmė, tikslas, siekinys. Pranciškaus trauka nenusakoma. Jis yra nuostabus Šventosios Dvasios darbas. Iš čia kyla jo universalumas, jo katalikiškas gyvenimas ir apaštalavimas. Daug kas norėtų prisitaikyti jį pagal savo proto schemą. Tačiau prie Pranciškaus gali tik mėginti prisiliesti dvasiškai, ne išoriškai, paprastais ir subtiliais ženklais, o ne archeologinėmis, pasenusiomis formomis. Neįmanoma žiūrėti į Pranciškų, kalbėti apie jį apeinant jo santykį su jo „saldžiausiu Viešpačiu”. Todėl Pranciškaus negalima apibūdinti, belieka tik bandyti sekti jo pavyzdžiu, kartu su jo padėjimu išgyventi Jėzaus Kristaus, vargšo ir nukryžiuotojo, artumą. 

Pranciškoniška parapija pranciškoniškumo širdyje: kokia ji ?

Pranciškaus laikais čia buvo didelis miškas, kuris vėliau virto mažu miesteliu. Šiandien parapija perlipo per dešimties tūkstančių gyventojų skaičių. 

Plėtra prasidėjo apie 1500 m., kai imta statyti didingą baziliką. Parapiją 1850 m. įkūrė pal. Pijus IX  ir dedikavo ją Angelų Marijai, kurios vardu buvo pašventinta ir Porciunkulė; pavadinimui įtakos turėjo ir kaimynystėje esantis kaimelis, tuo metu turėjęs 1032 gyventojų ir vadinęsis Angelų Vila.

Parapijoje gausu visokių bažnytinių veiklų; veikia trys vyrų vienuolijos, tarp kurių yra didžiausia – Porciunkulės brolija. Taip pat yra penkiolika pranciškoniškų moterų vienuolinių bendruomenių, kurioms priklauso apie 130 seserų. Deja, Porciunkulėje dar neturime klarisių vienuolyno.

Norėtųsi, kad parapijos veikloje aktyviau dalyvautų pasauliečiai, kurių tikėjimas kol kas dar yra gan tradicinis. Tai būtų gražus liudijimas piligrimams, kurių milijonai aplanko šventovę – jie matytų ne tik daug brolių, tačiau ir aktyviai įsitraukusių į bendruomenės gyvenimą pasauliečių; tai suteiktų pilnesnį ir gražesnį Bažnyčios vaizdą, kuri liudija, bendradarbiauja, gyvena bendrystėje. Dievo reikaluose visuomet reikia siekti atlikti viską kuo geriau.

Žinoma, jaučiamas ypatingas Angelų Madonos buvimas ir ypatingas pamaldumas jai. Pranciškus nuolankiai liudija parapijiečiams ir visiems, kurie ateina į Porciunkulę, ne tik brangią Kristaus, tačiau ir Marijos artumo išgyvenimo patirtį.

Kalbino Dalia Žemaitytė

Asyžius, 2009 m.

Visą straipsnį skaitykite čia

Bernardinai.lt archyvas

Primename apie galimybę šiandien visose parapijinėse bažnyčiose įprastomis sąlygomis pelnyti visuotinius Porciunkulės atlaidus: reikia būti malonės stovyje arba atlikti išpažintį, priimti šv. Komuniją, sužadinant pasiryžimą vengti kiekvienos, kad ir mažos nuodėmės. Aplankyti katedrą arba parapijos bažnyčią, ten pamaldžiai sukalbėti "Tėve mūsų" maldą ir Tikėjimo išpažinimą.