Albert Camus Per patį beprotybės įkarštį aš pasiryžau ginti tai, ką maniau esant tikra. Pirmiausia – poreikį dirbti. Man regis, pernelyg daug nuo mūsų nepriklausomų vertybių jau beišnykstančios, kad nepasirūpintume bent jau tomis, už kurias esame atsakingi.

Alberto Camus mintis, iš toliau ir giliau motyvuojanti norą pristatyti savitą kultūros faktą – Lietuvos širdies chirurgų knygą „Širdis yra graži“ („Tyto alba“, 2011). „Knyga apie profesorių Algimantą Marcinkevičių“, – tokia paantraštė, paskyrimas įžymiam gydytojui, vadovui, mokytojui, sunkiu laiku sukūrusiam Lietuvos medicinos mokyklą, sutelkusiam jaunus, gabius žmones, savo srityje (o ir plačiau) gynusiam tai, be ko jokia pažanga neįmanoma – poreikį dirbti. Grožis, grožio jutimas programiškai parašytas knygos pavadinimu; širdis yra graži, širdis nėra tik kūno kraujo pompa, širdis ir viena poetinių metaforų versmių. Grožio prasitęsimai – taip, gražus ir prasmingas gyvenimas, sunkus darbas, įsipareigojimai žmonėms, mokiniams, bendram darbui. Aplinkybėmis, kurios kartais galėjo būti pavadintos ir beprotiškomis, ciniškomis, su žmogumi nesiskaitančiomis. Bet dirbti reikia bet kuriomis aplinkybėmis. Ne dėl jų, dėl savęs paties, kad atskleistum save, kad padėtum kitiems. Profesorius Algimantas Marcinkevičius iškyla kaip daugiaplanė asmenybė – talentingas chirurgas, žymus mokslininkas, įstabus pedagogas, sukūręs Vilniaus širdies ir kraujagyslių chirurgijos mokyklą, grindęs ją aukšta profesine etika, neatskiriama nuo humanizmo, patriotinio nusiteikimo.

Gyvename siauru kultūros supratimu. Kultūros ženklais dažniausiai laikome tik kūrinius – literatūros, muzikos, dailės. O iš esmės kultūra apima, persmelkia visą gyvenimą, visas jo formas. Gal ir svarbiausias kultūros žymuo – gebėjimas persismelkti. Kultūros persmelktas žmogus, jo elgesys, laikysenos, kalba, požiūris į tautą, bendruomenę, į savo valstybę. Mąstydami apie atskiras veiklos sritis, net tokias atskiras, specializuotas kaip medicina, neturime išleisti iš akių bendrojo kultūros lygmens. Jis išlieka net mokslinėse monografijose ar straipsniuose; siejasi su istorija (kas daryta anksčiau, į ką ir kaip žvelgta, kam teikta pirmenybė), su paties asmens nuostatomis (ką ir kodėl darau, kaip žvelgiu į žmogų). Kur nėra kultūros, ten jos vietą užima nekultūra, neišvengiamai pereinanti ir į abejingumą darbui, pareigai, atmetanti aukštesnius siekius. Sąlygomis daug ką galima paaiškinti, bet žmogaus gyvenimas yra vienintelis; jei jo galimybės nebus išnaudotos, tuštumos nebus kuo uždengti.

Knyga „Širdis yra graži“ (gal, tiksliau, knyga-albumas – ir dėl formato, apimties, nuotraukų) paprastos struktūros: profesoriaus A. Marcinkevičiaus mokiniai (garsūs Lietuvos gydytojai, bet ne tik jie, o ir medicinos seserys, pacientai, artimieji) pasakoja apie savo mokytoją (neišvengiamai ir apie save). Keturios dešimtys požiūrio taškų – skaitytojų akcentai gali būti skirtingi, bet susitiks centre, kuriame ryškiai matoma A. Marcinkevičiaus figūra.

Profesorius Vytautas Sirvydis (jam kitų autorių skiriama arčiausia vieta greta A. Marcinkevičiaus) pateikia bendriausius medicinos istorijos Vilniaus universitete apmatus, atskirai susitelkdamas į širdies chirurgiją, taip pat ir Kaune; knygos epigrafas „Tarnauti mokslui ir gimtajam kraštui“ (Vilniaus medicinos draugijos įkūrėjų devizas, 1805) yra pamatuotas ir bendruoju sumanymu, ir atskirais profiliais.

Knygos anotacija – lakoniška ir tiks­linga: „Ši knyga – tai Profesoriaus mokinių padėka savo Mokytojui ir vadovui ir siekis įamžinti Vilniaus universiteto profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus chirurgijos mokyklos fenomeną.“ Taip, reikia sutikti – fenomeną. Fenomeną savo gyvavimo laiku (nuo 1956 metų, kai A. Marcinkevičius buvo paskirtas Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Bendrosios chirurgijos katedros vadovu ir pradėjo rūpintis širdies ir kraujagyslių chirurgija, iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo), kai beveik neturint kontaktų su Vakarų medicinos centrais, bet palaikant kontaktus su šviesiausiais rusų medicinos vardais, sugebėta pasiekti stulbinamų širdies chirurgijos rezultatų – iki širdies persodinimo. Ir fenomeną jau dabarties požiūriu: pasikeitus gyvenimui, neabejotinai ir medicinai, mokiniams jau seniai tapus mokytojais ir net baigiant savo aktyvų profesinį gyvenimą, A. Marcinkevičiaus autoritetas išlieka. Rūpinamasi knyga, steigiamas Profesoriaus fondas, kurio vienas iš rūpesčių – būsimi gydytojai, parama gabiausiesiems. Gręžiamasi atgal, bandant suprasti autoriteto veikimo būdus, tarsi pateikti jo anatomiją. Neužmirštant tų, kurie buvo greta. Pirmieji profesoriaus padėjėjai – Daumantas Kavoliūnas, V. Sirvydis, Vytautas Triponis. Svarbu gauti paskatų, galimybę dirbti kartu, bet ir tarsi atsidėkoti – darbu ir įnašu į autoritetingo asmens istoriją.

Autoriteto problema – neišnykstanti. Postmodernizmo ideologų jau seniai suabejota, ar šiandien autoritetų bėra, ar beįmanomas visuotinesnis jų pripažinimas. O jų vis yra. Žinoma, galima sakyti, kad ir A. Marcinkevičiaus autoritetas – tik medicinos srities. Bet joks autoritetas nesusiformuoja be savo srities, be specialaus ko nors išmanymo. Vis dėlto ir šiuo atveju veikia kažin kas daugiau: veikia gili, universali asmenybė, aiškiai atsiremianti į kultūrą, į savo šeimos (tėvas – profesorius Mykolas Marcinkevičius – pradeda gydytojų dinastiją), tautos tradicijas. Autoritetas neįmanomas be kultūros. Ir be atsakomybės. Tai matyti iš A. Marcinkevičiaus komandos elgesio bręstant Sąjūdžiui, patiriant nepriklausomybės išbandymus, Sausio 13-ąją.

„Profesoriaus A. Marcinkevičiaus epocha“ – taip didelės savo studijos skyrių pavadina V. Sirvydis, jau įvade pasakęs, kad greita ir audringa širdies chirurgijos plėtra buvo įmanoma dėl profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus asmenybės ir darbų, kad tai buvo šviesulys, traukęs jaunus žmones, skatinęs juos visas jėgas skirti specialybei, įtemptai dirbti, „nes taip dirbo jų mokytojas“. Autoritetas pritraukia, paskatina, sutvirtina pasitikėjimu. Giedrius Uždavinys, kalbėdamas apie studijų metus, liudija: „Labiausiai mums patiko, kai aiškindavo senojo Vilniaus universiteto medicinos ir chirurgijos raidą, laimėjimus ir tradiciją.“ Tarsi pasakoma: nesame tuščioje vietoje, turime į ką atsiremti, nuo ko pradėti. Kardiologė Auksė Narvilienė, dabar labiau matoma kaip pedagogė, kultūros visuomenininkė, bioetikė, išleidusi ir poezijos knygą, pastebi: „Širdies chirurgijos klinikoje nebuvo dirvos vešėti puikybei ir egocentrizmui. Pavyzdys buvo klinikos vadovas.“ Profesorius Aleksandras Laucevičius, kardiologas, Santariškių klinikų generalinis direktorius, tiksliai apibūdina autoriteto veikimo būdą, pirmiausia kaip gebėjimą telkti žmones: „Pirmas svarbus darbas, kurį genialiai atliko Profesorius, – sukvietė dirbti pačius gabiausius to meto jaunus medikus, sugebėjo juos užkrėsti entuziazmu.“ Tie jauni žmonės ne tik iš Kauno, Vilniaus, ne tik iš medikų šeimų, bet ir iš atokių Lietuvos bažnytkaimių, kaimų, gimę maždaug tarp 1935–1945 m.; iš pokario vargų, bet likę gyvi, gal iš to ir gyvybingi, atkaklūs, itin darbštūs. Kartais ir sunkių biografijų – tremtinių vaikai. Išskirtinė savybė – bekompromisė meilė Tėvynei; tai iš 1941 m. tremtinės, imunologės Nijolės Reginos Šekštelienės apibūdinimo; pakviesta dirbti profesoriaus A. Marcinkevičiaus, kurti imunologijos, lipdyti „imunologijos puodo“, ji parodė didžiulį pasiryžimą – Lietuvoje bus transplantacinė imunologija. Daug kas tikrai padaryta ryžtu, aukojantis. Prie operacinio stalo stovintys chirurgai – viršūnė. Bet viršūnei reikia šaknų, reikia, kad dirbtų visa sistema, nuo pačių žemiausių grandžių. Tai buvo pasiekta. Ir knygoje tai matyti – svarbus kiekvienas, nes kiekvienas atsakingas. Tad gali pasakyti ir savo žodį. Medicinos sesers Petronėlės Palaitienės liudijimas, kad pradžioj buvę baugu: „(...) kaip aš, mažas žmogus iš provincijos, atrodysiu prieš šiuos Lietuvos medicinos garsenybes.“ Bet atrodyti nereikėjo, reikėjo tik nuoširdžiai dirbti, kad rastum savo vietą, būtum branginama, vertinama. Autoritetas apima visus, veikia kryptingai, jo galios yra minkštos, padedančios kiekvienam atsiskleisti, skatinančios dirbti. Didžiausias puikybės ir egocentrizmo priešnuodis yra darbas. Kultūringi žmonės dirba, dirba sunkiai, neskaičiuodami valandų, bet ir su džiaugsmu. Džiaugsmas užkrečia, pritraukia, suteikia grožio. Jaunas, gabus žmogus būtinai nori patekti į profesoriaus A. Marcinkevičiaus kliniką, nori būti širdies chirurgas; taip labai, kad jo, be atlygio budinčio naktimis, negalima nepastebėti. Dar studentas, bet jau dirba eksperimentinėje laboratorijoje, o naktį bendrabučio kambary, visiems sumigus, tamsoje iš apačios su adatkočiu ir pincetu dygsniuoja antklodę, riša chirurginius mazgus... Taip knygoje kalba G. Uždavinys, apskritai kūrybingos prigimties žmogus; taip galėtų pasakyti ne vienas tų, kurie galvojo apie širdies operacijas.

Moteriai iki chirurgijos kelias dar sunkesnis; jos – „širdelės“, netgi Šefo akyse. Bet jų pirštų jautrumą didina mezgimo praktika... Ne dėl mezginio, o dėl rankų. Ir ypatingas atkaklumas. Nuotrauka – trapi moteris, chirurgė, tarp keliolikos kolegų vyrų – širdies ir kraujagyslių chirurgų. „Visos moterys prof. A. Marcinkevičiui buvo širdelės, o aš tokia netapau. „Tu – chirurgė“, – sakydavo, ir jokių nuolaidų, reikalavimai kaip visiems chirurgams. Operacinės planuose pavardę rašydavo Triponė, kaip šiuolaikinės emancipuotos moters“, – iš medicinos daktarės, kraujagyslių chirurgės Dalios Triponienės pasisakymo; galėtų praversti moters sąmoningumo istorijai. Kaip ir paliudijimas, kad docentės vardą ji gavo vėliau nei kartu dirbę chirurgai vyrai. O pastaba, kad profesorius kūrė humanistinę aplinką, yra svarbi ir aukščiausiu kultūros lygmeniu; kultūra yra humanizavimo būdas, santykių, aplinkos, gyvenimo būdo. Žmonės negali būti skirstomi pagal tautybę –­ profesorė Nina Paliuščinskaja, buvusi karo gydytoja, pasiaukojamai gydžiusi ir Janiną Degutytę, paliudija buvusi sava tarp savų. Jei kultūra netampa kasdienio bendravimo kultūra, ji lieka abstrakti, neveiksni. Profesorius A. Marcinkevičius kultūros veiksmingumą jautė, suvokė. Jam buvo svarbus chirurgijos muziejus, kurį kūrė Ona Barisaitė, pasiaukojanti gydytoja, neskyrusi gydomojo ir slaugomojo darbo, puikiai piešusi (kaip ir jos sesuo Laima, dailininkė); svarbūs kartą per mėnesį rytiniai penktadienio susirinkimai, skiriami susitikimams su literatais, dailininkais, teatralais. Iš gražios nuotraukos šypsosi Rūta Staliliūnaitė; būti pakviestam širdies chirurgų –­ didelė garbė.

Knygoje yra gražių Petro Katauskio nuotraukų, pagautų akimirkų – gražūs žmonių veidai, įtampos ir atsipalaidavimo akimirkos. Ne tik pagrindinių chirurgų, bet ir gydytojų, medicinos seserų, laborantų. Toks įdomus organizmas, lyg savaiminis, ritmingai dirbęs. Širdis yra valdovė, bet neturi pavaldinių.

Grožio prasmė; širdis yra graži.

Gražūs ir žmonės, dirbę, tebedirbantys savo kraštui, jo žmonėms, pasiekę didelių savo išskirtinės veiklos aukštumų, patys jų pakelti, sugebantys matyti plačiau, giliau, liudyti kultūrą kaip žmogaus pasaulio pamatą. Prisiimti atsakomybę ne tik už savo tiesioginį darbą, bet ir valstybę, jos likimą, išlikimą. Marijos Virketienės (tokio ypatingo statuso – padėjėja; žmogus, kuris daug ką mato iš labai arti, tad ryžtasi žadinti pasipriešinimą paversti daktarą statistine vidutinybe) sudaryta knyga „Širdis yra graži“ duoda retą galimybę pažvelgti į Lietuvos širdies chirurgiją, jos istoriją ir dabartį, pajusti, ką reiškia autoritetai, kaip jie veikia ir išlieka, stiprinami mokinių ir sekėjų. Autoritetas peržengia savo tiesioginės veiklos ribas, tampa kultūros ženklu. Ir nerimo signalu – ar tai išliks?