Sveika demokratija priklauso nuo įsipareigojusių žmonių, kurie sunkiai dirba, kad iškeltų savo idėjas į viešumą ir jas apgintų – pagarbiai ir taikiai, tačiau tuo pat metu veržliai ir neatsiprašinėjant. Mes negalime tarnauti vargšams ir sykiu pritarti negimusių kūdikių žudymo įteisinimui.

Tokį skambų pavadinimą pasirinkau ne todėl, kad esu sumanęs teigti, jog kiekvienas, kuris dalyvauja mūsų šalies politikoje, yra sudaręs sutartį su Liuciferiu – nors, apsižvalgius aplink, niekada negali žinoti; o todėl, kad tokie žodžiai įrašyti vienos Čikagos universiteto filosofo Leszeko Kolakowskio esė pavadinime. Kolakowskis, buvęs marksistas, labai talentingas mokslininkas, buvo skeptiškas dėl daugybės dalykų, tačiau ne dėl blogio tikrovės ar velnio prigimties. Vienas iš labiausiai jo pasauliečius kolegas trikdžiusių dalykų buvo tai, kad jis apie Šėtoną  kalbėjo ne kaip apie metaforą, legendą ar neurotišką įsivaizdavimą, bet kaip istorijoje veikiantį veikėją. Tai nusipelno diskusijos, tačiau pradėkime nuo pradžių.

Politika dažnai veikia kaip virusas. Kuo paprastesnis politinis šūkis, tuo žmonės greičiau jį priima, tuo greičiau jį perduoda ir yra mažiau linkę apie jį galvoti – o tai reiškia, kad jie negali išsiugdyti imuniteto jo turiniui.

Pavyzdžiui, kalbant apie mokslą, apie kurio padėtį per pastaruosius metus girdėjome iš daugelio JAV kultūros lyderių lūpų. Amerika turinti sugrąžinti mokslą į jam „teisėtai priklausančią vietą“ viešąjame gyvenime. Žinoma, kas galėtų dėl to ginčytis? Akivaizdu, kad mokslas turi užimti deramą vietą kaip ir visos kitos svarbios žmonių pastangos. Tačiau praktiškai toks teiginys reiškia tai, jog mes tiesiog turime išleisti daugiau pinigų tyrimams. Ypač kontraversiškiems. Ir kai jau būsime į tai panirę, turime liautis uždavinėję erzinančius etinius klausimus, kad nesutrukdytume mokslui gyvybiškai svarbaus darbo.

Norėčiau sustoti ties pasakymu „teisėtai priklausanti vieta“, įdomi tai frazė. „Teisėta vieta“ suponuoja, kad egzistuoja ir neteisėta vieta, bloga alternatyva. O tokie žodžiai kaip teisingas ar neteisingas, geras ar blogas yra moralinio turinio. „Geros“ taisyklės įkūnija tai, ką kas nors laiko teisingu. „Bloga“ viešoji politika įkūnija tai, ką kas nors laiko neteisingu, mažų mažiausiai neadekvačiu.

Kiekviena taisyklė tam tikra prasme kažko mus moko, formuoja mus, taip pat reguliuoja mūsų elgesį. Tai taip pat galioja ir kalbant apie viešąją politiką – tą, kuri reguliuoja mokslinius tyrimus. Nėra tokio dalyko kaip morališkai neutralūs įstatymai ar moraliai neutralūs sprendiniai. Kiekviena taisyklė ar įstatymas yra išraiška to, ką mes manome „privalą“ daryti. Čia svarbu paklausti: Kokie yra moraliniai įsitikinimai, kuriais remiantis ruošiamasi formuoti mūsų šalies politinę ir kultūrinę ateitį – tarp jų ir mokslo?

Nėra morališkai neutralių įstatymų. Čia svarbu paklausti: Kokie yra moraliniai įsitikinimai, kuriais remiantis ruošiamasi formuoti mūsų šalies politinę ir kultūrinę ateitį – tarp jų ir mokslo?

Atsakymas yra gana akivaizdus: jei jūs arba aš, kaip piliečiai, nesiimsime jos formuoti, ją suformuos kas nors kitas. Tai yra demokratijos prigimtis. Sveika demokratija priklauso nuo įsipareigojusių žmonių, kurie sunkiai dirba tam, kad iškeltų savo idėjas į viešumą – pagarbiai ir taikiai, tačiau tuo pat metu veržliai ir be atsiprašinėjimų. Politikoje niekada nepsieinama be galios, kuria įtvirtinama kieno nors bendrojo gėrio idėja. Politika iš prigimties, visai natūraliai, apima kieno nors vertybių įtvirtinimą visuomenėje. Taigi jeigu pilietis neįtrauks savo moralinių įsitikinimų į jo šalyje vykstančią politinę diskusiją, jeigu jis neišreikš jų viešai ir nekovos dėl jų, jis gali būti tikras dėl vieno – jo įsitikinimai pralaimės. 

Sykiu turime atsiminti, kad daugelis žmonių – ne visi, žinoma, bet daugelis – grindžia savo moralinius įsitikinimus religiniais įsitikinimais. Tikėjimas į Dievą nulemia mūsų požiūrį į vyrų ir moterų prigimtį, gerų žmonių tarpusavio santykių struktūrą ir teisingos visuomenės idėją. Tai turi labai praktiškų pasekmių, tarp jų ir politinių. Mūsų veikimas priklauso nuo to, kuo mes iš tikrųjų tikime. Jei neveikiame atsižvelgdami į savo įsitikinimus, tai reiškia, jog mes jais iš tikrųjų netikime.

Todėl „Bažnyčios ir valstybės atskyrimo idėja“, reiškianti mūsų religinių įsitikinimų pašalinimą iš politiniame gyvenime priimamų sprendinių, net paviršutiniškai žiūrint, yra nesąmonė. Jei veikdami viešai neliekame ištikimi tam, kuo tikime savo asmeniniame gyvenime, tada tik apgaudinėjame save. Nes Dievo apkvailinti neįmanoma. Jis mato, kas mes esame. Dievas mato, kad tam tikras mūsų dvilypiškumas, bailumas, drąsos trūkumas ne tik pažeidžia mūsų asmens integralumą, jis padaro ir daugiau žalos. Tai sekina kitų gerų žmonių drąsą, tų, kurie stengiasi viešai liudyti tai, kuo tiki. Taip nesąžiningumo nuodėmė susijungia su neteisingumo nuodėme.

Dar šiek tiek apie mokslo problemą. Leiskite pristatyti kai kurias mintis iš dviejų skirtingų šaltinių. Štai pirmasis šaltinis:

Mokslas kaip toks negali iškelti sau tikslų, tikslus iškeliame mes.  Mokslas gali atrasti vakcinas ir vaistus ligoms gydyti, tačiau jis taip pat gali sukurti užkratus; jis gali atskleisti puslaidininkių fiziką, bet taip pat ir vandenilinės bombos fiziką. Mokslui [kaip] mokslui nerūpi, kaip surenkemi duomenys: ar skrupulingai laikantis tyrime dalyvaujančiųjų interesų […], ar juos iškreipiant bei ignoruojant. Daugybė gydytojų nacių, kurie suleisdavo koncentracijos stovyklų aukoms užkratus ar kankindavo juos šalčiu ar karščiu iki mirties, buvo teisėti mokslininkai, kurie rinko potencialiai naudingus duomenis.

Tame pačiame šaltinyje rasime įspėjimą, kad šiandien daugelis bioetikų, tų, kurie skelbiasi atstovaujantys ir vadovaujantys moralinėms Amerikos mokslo gairėms, „yra tapę ne kuo kitu kaip gudriais (ir rafinuotais) teisintojais visko, ko nori mokslininkų bendruomenė... Kiekvienoje diskusijoje apie klonavimą, kamieninių ląstelių tyrimus, genų inžineriją ir pan., tikėtina, atsiras bioetikas, kuris sugebės įtikinti auditoriją pačia liberaliausia pozicija.

Štai antrasis šaltinis:

Ką būtų galima įvardyti kaip šių laikų idiotizmą? Kas yra tas [žmogaus] miesto priešas? Jei turėčiau įvardyti jį, manau, pavadinčiau jį „technologiniu sekuliarizmu“. Šių laikų idiotas yra visažinis technologinis sekuliaristas...  Jis žino, kaip veikia galios technikos ir instrumentai, kuriuos galima aptikti šiuolaikiniame pasaulyje – ir kuris sykiu nieko nesupranta apie žmogaus ir civilizacijos prigimtį.

Žodžiai iš pirmojo šaltinio buvo pasakyti 2002 metais, jų autorius – rašytojas ir mokslininkas Francis Fukuyama. Jei esate susipažinę su jo darbais, žinote, kad Fukuyama nekvestionuoja mokslo ir technologijų teikiamos naudos. Jis, kiek man žinoma, nėra tikintis žmogus, ir, sprendžiant iš jo darbų, mažai ką bendro turintis su krikščionybe. Tačiau jis nėra kvailys. Jis mato, kur mus gali nuvesti biotechnologijos pažanga, jei nesurasime etiško kelio, kuriuo galėtume ją nukreipti.

Mūsų veikimas priklauso nuo to, kuo mes iš tikrųjų tikime. Jei neveikiame atsižvelgdami į savo įsitikinimus, tai reiškia, jog mes jais iš tikrųjų netikime.

Žodžiai iš antrojo šaltinio buvo parašyti prie 50 metų, 1961-iais. Jų autorius – žymus mokslininkas krikščionis, jėzuitų kunigas Johnas Courtney Murray'us. Murray'us buvo galvotas vyras, kalbą rinkęsis labai atidžiai. Žodį „idiotas“ jis pavartojo senąja reikšme, taip, kaip jis skambėdavo senovės Graikijoje, toji reikšmė gana skiriasi nuo dabartinės. Graikams „idiotas“ nebuvo protiškai atsilikęs žmogus. Tai buvo žmogus, kuris viešąjame gyvenime vadovaujasi netinkama filosofija, ar, anot Murray'aus, „žmogus, kuris neišmano civilizuoto miesto gyvenimo pagrindų. Idiotas graikams buvo beveik barbaras, juo buvo laikomas žmogus, neišmanantis žodžio „pilietiškumas“ reikšmės.

Kaip jau sakiau, šiedu šaltiniai labai skirtingi. Vienas jų autorių buvo tikintis, kitas – netikintis. Tėvas Murray'us mirė prieš keturis dešimtmečius, kai dar nevyko diskusijos apie kamienines ląsteles ir klonavimą. Tačiau abu šie vyrai sutartų, kad mokslas ir technologija nėra tikslas patys savaime, kad tai nepaprastai vertingos priemonės, kad tai veikiau priemonės, kurios gali pakenkti žmogaus orumui – netgi sunaikinti tai, kas „žmogiška“ – taip pat lengvai, kaip galėtų pasitarnauti žmonijos pažangai. Viskas priklauso nuo to, kas ir kaip naudosis šiais įrankiais. Kvailiai, turintys įrankius, vis viena lieka kvailiais  (Fools with tools are still fool); ir kuo galingesni įrankiai, tuo pavojingesni kvailiai. Kitaip tariant, nei mokslas, nei technologija kaip tokie nereikalauja rezultatų siekti moraliai ir sąžiningai. Tai puikiai iliustruoja praėjęs amžius.

Apie šiuos dalykus kalbėjau dėl paprastos priežasties. Moralinė ir politinė kova ginant žmogaus orumą, su kuria susiduriame šiandien, tampa vis kompleksiškesnė. Aš manau, kad abortų klausimas yra pamatinė šių laikų žmogaus teisių problema. Mes negalime vienu metu tarnauti vargšams ir pritarti negimusių kūdikių žudymui. Mes negalime kurti teisingos visuomenės, vienu metu legaliai palaimindami negimusios gyvybės naikinimą. Vargšų teisės ir negimusių kūdikių teisės išplaukia iš to paties žmogiškojo orumo, kurį užtikrina mus sukūręs Dievas.

Manau, kad abortų klausimas yra pamatinė šių laikų žmogaus teisių problema. Mes negalime kurti teisingos visuomenės, vienu metu legaliai palaimindami negimusios gyvybės naikinimą.

Žinoma, siekis sustabdyti abortus, neatleidžia mūsų nuo įsipareigojimų vargšams. Tai neatleidžia mūsų nuo atsakomybės prieš neįgaliuosius, pagyvenusius žmones ir imigrantus. Iš tikrųjų tai reikalauja iš mūsų dar didesnio įsipareigojimo materialiai pagelbėti moterims, kurios išgyvena sudėtingą nėštumą.

Visi šie įsipareigojimai – gyvybiškai svarbūs. Mes turėsime atsakyti prieš Dievą, jei juos ignoruosime – nei viena žmogaus teisė nebus saugi, jei nebus saugoma žmogaus teisė į gyvenimą.  Deja, nėštumo nutraukimas nėra vienintelė svarbiausia bioetinė grėsmė šiai teisei mūsų kultūroje. Iš esmės teisė į gyvenimą niekada anksčiau, jokiais laikais nebuvo susidūrusi su tokia iššūkių įvairove kaip dabar, susidurs su jais ateityje. Savižudybė su gydytojo pagalba, klonavimas, smegenų ir kompiuterio sąsajų tyrimai (Brain-computer interface), genetiniai negimusių kūdikių tyrimai, pageidaujamų fizinių ir protinių savybių genetinė inžinerija, tarprūšiniai eksperimentai, neuromokslo pasiekimai – visi šie dalykai kelia rimtus klausimus apie sąvokos „žmogaus prigimtis“ turinį ir žmogaus orumo užtikrinimą ateityje.

Europoje ir JAV savo sričių žinovai mėgsta mums sakyti, kad gyvename smunkančio religingumo amžiuje. Tačiau tai ne visai tiesa.  Kultūra, kuri atmeta Dievą, visada išranda naują, mažiau dievišką, kuris užima Jo vietą. Didžio žydų biotetiko Leono Kasso žodžiais tariant, mes gyvename „išganingojo mokslo amžiuje“ (salvific science). Vietoje Dievo, kuris tapo žmogumi, „mes turime žmogų, kuris tapo Dievu“. Vietoje „Dievo, kuris, pasakojama, atsiuntė savo sūnų, kurio kančia atpirko pasaulio nuodėmes, mes turime mokslininką išganytoją, kuris išgelbės ir nuo kančios nuodėmės.“

Ironiška, tačiau tobulo žmogiškumo paieškos moderniame moksle – arba bent jau tokiame moksle, kuris neatsakingas prieš jokį autoritetą, esantį aukščiau jo paties – pernelyg lengvai veda prie neapykantos tikrų žmonių netobulumui, įsikūnijančiam savo negaliose. Paprasčiausias būdas susitvarkyti su netobulumais – tai netobuluosius eliminuoti. Kassas įspėja, jog kasdienybėje „įsigali eugeniškas mentalitetas, ir mes, mokslui talkinant, subtiliai išmokstame tikėti, kad iš tikrųjų yra tokių gyvybių, kurios nevertos gimti... Pražūtingiausias technologinio proceso rezultatas […] tai idėjos, kad žmogus yra kilnus, orus, brangus, panašus į Dievą, erozija, galbūt netgi neatšaukiama, ir jos pakeitimas požiūriu, kad žmogus tėra manipuliacijų ir homogenizacijos žaliava“. 

Kultūra, kuri atmeta Dievą, visada išranda naują, mažiau dievišką, kuris užima Jo vietą. Didžio žydų biotetiko Leono Kasso žodžiais tariant, mes gyvename „išganingojo mokslo amžiuje“

Dr. Kassas išsakė šias pastabas JAV Holokausto memorialiniame muziejuje, kuris ir pats skirtas pragariškam ir tikrai šėtoniškam piktnaudžiavimui mokslu bei valdžia praėjusiame amžiuje. Tačiau jis nekalbėjo apie genocidą praeityje, vykdytą kažkokios tolimos diktatūros. Jis kalbėjo apie gundymus, su kuriais susiduriame demoktratinėse visuomenėse, gundymus sukurti „tobulesnį žmogų“ ir, laikui bėgant, iškreipti mokslą bei pasikėsinti į mūsų pačių žmogiškumą.

Tai mus sugrąžina prie politikos ir velnio, sykiu prie labai svarbaus klausimo: Kaip turėtų gyventi katalikas tokiame pasaulyje, koks jis yra dabar?

Didis prancūzų mokslininkas Jacques Maritain‘as yra rašęs, kad „velnias nelyg vampyras įsisiurbęs į istoriją. Nepaisant to, istorija vis tiek juda pirmyn, ir ji juda pirmyn kartu su vampyru“. Velnias pasmerktas veikti laike. Jis veikia dabartyje, idant užgrobtų mūsų širdis ir pagrobtų mūsų ateitį. Tačiau jis taip pat užpuola mūsų atmintį, pasakojimą, kurį mes pasakojame apie save. Jis pasinaudoja kiekviena proga. Kai mes galvojame apie istoriją, kaip mes galvojame ir ką renkamės šiandien, kasdienybėje. Štai kodėl vienas esminių dalykų, kurį turime padaryti, jei norime gyventi „kaip katalikai“, tai atsiminti, ką reiškia būti „kataliku“ – šią pamoką turime išmokti ne iš pasaulio, ne iš drungnųjų ir savimi patenkintųjų, sykiu ne iš Bažnyčios priešų, net jei šie skelbiasi esantys katalikai, bet iš pačios Bažnyčios atminties ir išminties, kuri atsiskleidžia per jos ganytojus.

Jacques Maritain‘as ir Leszekas Kolakowskis yra labai skirtingi mąstytojai. Maritain‘as buvo giliai katalikiškas. Kolakowskis buvo neortodoksiškas religinis mąstytojas. Tačiau  jie būtų sutikę, kad  gėris ir blogis, Dievas ir velnias yra tikri – ir kad istorija yra scena, kurioje vyksta judviejų kova, tiek mūsų asmeniniuose pasirinkimuose, tiek mūsų veiksmuose viešoje erdvėje; kai žmonių sielos pasirenka, kieno pusėje būti ir taip kuria savo ateitį. Pasak Kolakowskio, „mes nesame pasyvūs šių varžybų stebėtojai ar aukos, bet sykiu esame dalyviai, todėl mūsų likimas yra nusprendžiamas kovos lauke“.

Mes, kaip krikščionys, esame atsidavę Dievui, tačiau tai reiškia ištikimybę Dievo kūrinių poreikiams. Tai reiškia, kad mes esame įsitraukę – labai įsitraukę – į pasaulį, ir turime veikti remdamiesi tuo, kuo tikime

Politika yra susijusi su galia, o galia – ką patyrė ir Jėzus, gundomas Šėtono dykumoje – gali labai lengvai iškreipti save darydama bloga gerų tikslų labui. Tačiau šis faktas negali būti  pasiteisinimas bailumui ir paralyžiui. Kristus mūsų niekada neatleido nuo silpnųjų gynimo ar pasipriešinimo blogiui pasaulyje, ar nuo solidarumo su kenčiančiaisiais. Mes, kaip krikščionys, esame atsidavę Dievui, tačiau tai reiškia ištikimybę Dievo kūrinių poreikiams. Tai reiškia, kad mes esame įsitraukę – labai įsitraukę – į pasaulį, ir turime veikti remdamiesi tuo, kuo tikime: visada nuolankiai, visada geraširdiškai ir visada apdairiai – tačiau visada drąsiai. Mes turime kovoti už tai, kuo tikime. Kaip rašė Kolakowskis, „mūsų likimas sprendžiamas kovos lauke“.

Pabaigai dvi mintys.

Pirma, joks darbas, kurį mes padarome gindami žmogų, kad ir koks nežymus jis būtų, nebus nevaisingas ar pamirštas. Mūsų veiksmai daro įtaką kitų gyvenimams ir veikia kitų širdis, tik šiame pasaulyje mes negalime iki galo suprasti kaip. Niekada nenuvertinkite to, ką jūs liudijate dalyvaudami „Judėjime už gyvybę“ (Pro-life).

Viena, ką galime išmokti iš Šventojo Rašto, tai, kad Dievas nesižavi išdidžiaisiais. Jis myli paprastus žmones, kurie laikosi Jo Žodžio, kurie lieka ištikimi Jo įsakymams ir kurie palaiko pasaulio gyvenimą, gaivindami jį savo gerumu. Tai darbas, kuriam esame pašaukti. Niekada to nepamirškime. Jei jūs ginate negimusį vaiką šiame gyvenime, kas nors užtars jus kitame, kai sutiksite Dievą akis į akį.

Antroji mintis. Kartą vienas draugas pasidalijo su manimi neoficialiu Teksaso reindžerių moto: „Klystkeliu klaidžiojantis visad bus apgalėtas to, katras eina tiesiąja“. (No man in the wrong can stand up against a fella that’s in the right, and keeps a-comin.) Tai tiesa. Dorybės yra reikšmingos. Dievas visada laimi, ir žmogaus gyvenimo šventumas nesibaigs. O kadangi „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“, (Jn 3:16), mūsų šansai geri, ir verta kovoti už tai, kas teisinga.

Charles J. Chaput O.F.M yra Denverio Romos katalikų vyskupas. Ši esė parengta remiantis svarbiausiomis mintimis, išsakytomis Noterdamo universitete skaitytų „Right to life“ paskaitų cikle.

Public Discourse

Vertė Zigmas Vitkus