Neseniai VU Orientalistikos centre vyko Indijos ambasados remiama tarptautinė mokslinė konferencija „Kūnas Pietų Azijos kine“. Pokalbis apie kūną ir erotiką šiandienos „bolivude“ su vienu iš jos organizatorių – lektoriumi Deimantu Valančiūnu.

Iš vaikystėje matytų indiškų filmų atsimenu, kad aktoriams tuomet net nebuvo galima pasibučiuoti, tuo tarpu dabar gali pamatyti scenų, kurios arti pornografijos. Kas atsitiko?

Tai, kas mus pasiekia iš Indijos, neatspindi visko, kas yra ten pagaminama. Vakarietis žino, kad Indija yra šalis, kurioje sukuriama daugiausia filmų pasaulyje, tačiau vadinamasis bolivudas ar Mumbajaus kino industrija tėra maža dalelė Indijos kino industrijos. Indijoje dar yra tamilų, telugų, maljalų filmų. Jie taip pat turi savo specifiką, tam tikrą naratyvo konstravimą ir įvairų kūno vaizdavimą. Kūno erotizavimas apskritai yra natūralus Indijos kultūrai. Pasižiūrėjus vien į skulptūras, šventyklų meną, kuriame moters kūnas yra vaizduojamas labai erotiškai, sutelkiant dėmesį į jos vaisingumo simboliką: šlaunis, padidintas krūtis. Klasikinis Indijos menas yra persmelktas meilės ir erotikos nuotaikų. Tradiciniame Indijos meno kanone – šventyklų architektūroje, šokyje, teatre – remiamasi vienu kanoniniu sanskritiškai parašytu tekstu Natjašastra. Jame aprašoma, kaip turėtų būti konstruojamas personažas. Šiame tekste labai svarbi rasa (skanavimas, skonis) estetinė kategorija. Aktorius ar šokėjas turi idealiai vaizduoti tam tikrą emociją. Aktoriaus užduotis – perteikti tą skonį žiūrovui. Viena iš svarbiausių rasų yra būtent erotinė rasa. Erotika čia turi daugiau atspalvių, nei mes, vakariečiai, esame pripratę manyti. Erotika čia turi ir devocionalųjį atspalvį. Tai meilės ryšys su dievybe. Ši rasa, šringara rasa, vadinama visų rasų karaliene, kadangi iš jos kyla visos kitos nuotaikos ir jausmai: pyktis, pavydas, džiaugsmas ir pan.

Ar tas rasų tekstas būdingas tik indų kultūrai, ar jis nurodo į bendražmogišką psichologijos pažinimą?

Be abejo, bendražmogišką, bet tai vis tiek susiję su religine pajauta. Visas Indijos klasikinis menas yra susijęs su hinduizmu. Taigi jame yra ir indiškojo savitumo. Vakarų žiūrovai dažnai kritikuoja indų kiną sakydami, kad ten perdėta vaidyba, emocijos per daug teatralizuotos, pernelyg akivaizdžios.

Bet kasdienybėje juk taip ir yra? Na, o dabar, kaip kinta Indijos kinas, kai kalbame apie kūną, erotiką?

Indijoje egzistuoja 1918 metais įkurta institucija, kuri kontroliuoja visą kino industriją. Indijoje labai stipri cenzūra. Egzistuoja ir stipri kino kritikų ložė. Iki šiol nebuvo leidžiami pasibučiavimai, buvo stengiamasi kaip nors pridengti kūną, kad jo būtų ko mažiau matyti. Dabar ši cenzūra yra laisvesnė, nes globaliame pasaulyje, kai kinas cirkuliuoja už Indijos ribų, kritikai turi taikytis prie pakitusių aplinkybių. Kai bučiniai ir kūno demonstravimas buvo draudžiami, kino kūrėjai turėjo kažkaip aplenkti tą cenzūrą. Filmas Indijos kultūroje yra ideologija. Egzistuoja teorija, kad kinas reaguoja į sociokultūrinius pokyčius visuomenėje, religines, politines įtampas, todėl vaizduojant kūną būdavo pasitelkiamas tam tikras ideologinis aspektas. Pavyzdžiui, nepriklausomybės pradžioje Indijai buvo labai svarbu atkurti tapatybę. Tam tikslui indų kūrėjai paėmė du moteriškus personažus: viena iš jų tradicijų besilaikanti indė (ji vaikšto į šventyklą, nuolankiai klauso tėvų ir pan.), kita – vakarietiška indė, kuri buvo labai provokuojanti. Apsirengusi provokuojamais rūbais, rūkanti, gerianti, šokanti kabarete ir pan. Filmo pabaigoje šios dvi moterys varžydavosi dėl vieno indo vaikino. Dažniausiai laimėdavo tradicinė moteris. O vakarietė būdavo eliminuojama iš žaidimo, visuomenės nubaudžiama arba galėdavo tapti tradicine. Tačiau indė vakarietė, nors ir būdama svetimkūnis, yra malonus svetimkūnis. Filmo pabaigoje žiūrovas gauna savo moralės patvirtinimą, tačiau tuo pat metu jis visą filmą jis gali mėgautis (ypač vyrai) tuo guilty pleasure. Cenzūra pritarė tokiam vaizdavimui. Nes kino paskirtis visais laikais – ne tik mokyti, bet ir suteikti malonumą. Ir dabartiniai filmai, turi visas tas dainas, šokius, kuriuose apmąstomas moteriškas kūno grožis. Vieni filmai tai daro subtiliau (klasikinis indų šokis yra itin subtilus, paslėptas), kiti – atviriau. Visas šiaurės Indijos šokis yra paremtas kurtizanių kultūra, tie šokiai buvo šokami visų pirma kurtizanių namuose turtingiems vyrams. Tačiau tie šokiai niekada nerodė nuogo moters kūno, o erotika buvo atskleidžiama per plastiką, veido išraiškomis, dainų tekstais.

Kas dar neleidžiama šiuolaikiniuose filmuose?

Neleidžiamos atviros sekso scenos. Įdomu, jog daugelis vakariečių turbūt net neidentifikuotų tų momentų, kai rodomas kūno kontaktas, nes viskas labai paslėpta. Indijos žiūrovui tie momentai savaime suprantami. Tai dažniausiai padarome per dainas. Kai Indijos filmai patekdavo į Vakarus, vakariečiai darydavo didelę klaidą, kai iškarpydavo dainas. Atseit tai nelabai reikalingas dalykas, o iš tikrųjų tam tikromis kino technikomis per dainas parodomos meilės scenos: įkomponuojant tam tikrų gamtos peizažų, paukščių porų, gamtos reiškinių, pavyzdžiui, lietų, krioklį, audrą su žaibais. Buvo net sukurta speciali, vadinamoji šlapiojo sario technika. Abu veikėjai permirksta lietuje ir saris priglunda prie kūno.

Ar atsiranda Indijos kine emancipuotos moters figūra? Ar kalbama apie lyčių lygybės klausimus?

Dabartiniuose filmuose liečiamos pačios įvairiausios temos. Netgi lesbietiški santykiai. 1970–1980 metų filmuose buvo populiarus kerštaujančios moters personažas. Šie filmai atsirado po 80 metų bylos, kurioje šešiolikmetė mergina buvo išprievartauta dviejų policininkų. Dėl įrodymų stygiaus teismas juos pripažino nekaltais. Tačiau Indijos moterų judėjimo dėka ši byla nuskambėjo per visą pasaulį. Šis ir kiti panašūs įvykiai buvo reflektuoti kine. Taip atsirado kenčiančių, kerštaujančių moterų filmai. Vienas iš žymiausių devintojo dešimtmečio filmų „Teisingumo svarstyklės“. Jame herojės lūpomis sakoma, kad moters kūnas yra šventykla, ir jo išniekinimas yra šventyklos išniekinimas. Taigi įvedamas ir religinis matmuo.

Ar egzistuoja Indijos kine nepriklausomos, intelektualios moters personažas? Ar yra Indijoje elito kinas?

Elito kinas yra skirtas festivaliams. Jame paprastai kalbama apie neliečiamuosius, vargo nuskriaustas moteris. O tokių filmų, kaip užsiminėte, apie moteris, kurios vienos augina vaikus, yra savarankiškos ir išsilavinusios, tokių taip pat yra.

Indai kuria ir siaubo filmus...

Šie filmai turi savotišką atspalvį. Tuo pat metu jie yra vakarietiškų siaubo filmų perdirbinys. Pavyzdžiui, pasiskolintas dušo motyvas. Arba imamas žymusis „Egzorcizmas“ ir perdirbamas indiškai, suderinant jį su indų mitologija. Indijoje yra unikalus kino žanras, tai godess films. Tai grynai indiškas produktas, kurį galima įvardyti kaip mito, siaubo filmus. Juose vaizduojama engiama moteris, ir deivė Kali (dažniausiai ji) ateina jai į pagalbą. Kulminacinė scena būna labai žiauri, nes deivė baudžia tos moters skriaudėjus. Baudžia taip, kaip baudžiama mitologijoje. Tokie filmai, manau, nėra niekur kitur įmanomi.

Britų filmai apie Indiją yra pilni mistikos ir baimės. Pasižiūrėjus net baisu būtų važiuoti į tą šalį... Kur dar kuriami filmai apie Indiją?

Apie Indiją filmai kuriami tik dviejuose vietose: Holivude ir Britų kine. Indijos egzotizavimas priklauso ir nuo laikmečio. Iki Britanijos kolonijinio režimo žlugimo Indijoje Indija buvo labai egzotizuojama. Šiuose filmuose stengiamasi legitimuoti britų valdžią Indijoje, buvo stengiamasis parodyti, kad indams patiems reikėjo pagalbos: suvokti save, suvokti aplinką. Buvo teigiama, kad indai negali tvarkyti savo šalies patys, todėl jiems reikėję baltojo išvaduotojo. Vėlesniuose filmuose taip pat buvo kalbama apie Indijos kitoniškumą, tačiau tai labiau buvo susiję su didžiulėmis indų diasporomis Britanijoje. Buvo keliamas klausimas, kaip gyventi kartu, ar įmanoma gyventi kartu? Kad ir tas pats „Lūšnynų milijonierius“, kuriame apie Indiją kalbama vakariečio akimis. Šiame filme parodomi visi stereotipai apie Indiją. Indijoje šis filmas susilaukė daug protestų, buvo keliamas klausimas: kas gali pasakoti apie Indiją? Ar tik indai gali kalbėti apie save blogai, ar leisti ir kitiems? Indai tame filme pamatys visai kitų dalykų nei britai. Mano nuomone, šis filmas labai vykusiai kuria Indiją kaip atpažįstamą, o ne kaip svetimą objektą.

Kodėl susidomėjote Indijos kinu?

Man kinas visą laiką buvo įdomu. Ir ne tik Indijos. Mane labai domina Indijos kino santykis su visuomene ir kultūra. Mes net negalime suvokti, kokią įtaką kinas turi Indijos visuomenei. Didžiulė šalyje, kurioje dauguma žmonių gyvena neturtingai. Kinas ten – ne tik svajonių ir nepasiekiamų troškimų šaltinis, tačiau turi ryškų moralės palaikymo atspalvį. Vienas indų kino kritikas yra pasakęs, kad kinas Indijos žiūrovui yra ir pramoga, ir religija, ir psichiatrijos klinika, ir teismo salė. Indų kino struktūra ateina iš pačių Indijos kultūros gelmių. Daugelis filmų remiasi senaisiais tekstais. Visos meilės istorijos turi mitologinį pagrindą. Nedaug kino industrijų turi kanonus, kaip turi atrodyti filmas. Indijos žiūrovui nesvarbu, kaip vyksta, jam svarbu kas vyksta. Ir filmo pabaiga jam patvirtina tikrą žinojimą, tiesą apie gyvenimą.

Pastebėjau, jog indų filmuose ir vyrai verkia...

Indų filmuose verkia visi. Indų herojus ir verkia, ir šoka. Apskritai Indijoje žiūrėti filmus yra tarsi ritualas, kuriame žiūrovai leidžia emocijomis išsilieti. Jei tai religinis kinas, būdavo atvejų, kai, eidami į kino salę, žmonės palikdavo batus prie įėjimo. Tokiu atveju kino salė tampa šventykla, kurioje vyksta religinės apeigos. Kai piktadarys nubaudžiamas, žmonės atsistoja ir ima ploti, džiaugiasi kartu su herojais. Taigi tai ir psichoterapijos seansas. Žinoma, dabar žiūrėjimo būdai keičiasi, pavyzdžiui, atsiranda kino teatrų su daugybe salių. Tačiau nuvažiavus į mažesnius miestelius dar galima pamatyti tų tikrųjų, euforiškų filmo žiūrėjimo seansų.

Kalbino Violeta Melnikienė

Programos „Klasika“ laida „Kasdienybės kultūra“