„Lietuvos rokas: ištakos ir raida“. Sudarytojas ir tekstų autorius Mindaugas Peleckis. Vilnius: „Mintis“, 2011.  

2011-aisiais, praėjus pusšimčiui metų nuo lietuviško roko atsiradimo, leidykla MINTIS išleidžia pirmąją Lietuvos roko istoriją. Enciklopediniame, tačiau gyvai parašytame leidinyje apžvalginiai ir muzikologiniai straipsniai, interviu su žymiais muzikantais, esė, pamąstymai, prisiminimai, daugiau kaip 1200 grupių ir muzikos kūrėjų aprašymų ir paminėjimų, gausybė nuotraukų ir netikėtų iliustracijų. Dėmesys skiriamas visoms roko plačiąja prasme atmainoms: kalbinami ir 1960-aisiais, ir 2011-aisiais susikūrusių grupių atstovai.

Esminė knygos idėja – roko muzikos negalima atskirti nuo jos ištakų (estradinės muzikos, džiazo, klasikos, klezmerių muzikos, „Fluxus“) ir naujausių eksperimentų, peraugančių į audiovizualinius performansus. Knygoje žodis rokas simbolizuoja ne tik maištą, bet ir jungtį tarp, atrodytų, skirtingų ir niekada nesusitinkančių epochų. Rokas vienija!

Leidinio autoriai – melomanai, su muzika bendraujantys kiekvieną dieną. Knygos sudarytojas, daugelio tekstų autorius – rašytojas, žurnalistas Mindaugas Peleckis, daug laiko skiriantis naujausių roko krypčių, eksperimentinės muzikos tyrinėjimams. Muzikantas ir publicistas Lukas Devita – straipsnių apie senąjį roką, hipizmą, psichodeliką, naująją bangą bei roko operas autorius, taip pat parašęs įvadines pankroko ir dainuojamosios poezijos Lietuvoje apžvalgas, plokštelių ir diskotekų kultūros tyrinėtojas. Žurnalistas, dainų autorius ir atlikėjas Gediminas Kajėnas pateikia pokalbių su mus jau palikusiais roko scenos grandais. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai, kompozitoriai Šarūnas Nakas ir Vaclovas Augustinas įvertina Lietuvos kultūros situaciją. Knygoje spausdinama ir šviesaus atminimo Šiaurio Narbuto publikacija apie senąjį roką bei Vituolio Joneliūno interviu su unikaliuoju „Kardiofonu“. Specialų įvadą leidiniui parašė vienas pasaulio eksperimentinės muzikos tėvų Z‘EV (Stefan Weisser).

Aš manau, kad rokas turėtų būti lietuviškas (kalbant apie Lietuvą), nes jis kilęs iš bliuzo. O tai – liaudies muzika.
Stasys Daugirdas („Gėlių vaikai“)

Sunku lyginti roką seniau ir dabar. Seniau buvo prastesnė aparatūra, instrumentai, bet buvo begalinis entuziazmas groti, kurti. Dabar sąlygos geresnės, bet entuziazmo vis dar reikia beprotiškai daug.
Vilijus Vaišvila („Dagiliukai“)

Vien tai, kad tu groji, Lietuvoje jau yra pasiekimas.
Tomas Mosteikis („Blackout“)

Didžiausias roko indikatorius – nuoširdumas. Roko kultūra patyrė daug išbandymų komercija, populiarumu. Tai vargu ar palietė Lietuvą, nes rokas Lietuvoje iš esmės niekada nebuvo populiarus. Tikiuosi, kad jaunoji karta nebepakenčia melo ir atras roką kaip gaivų šaltinį tiesai išreikšti.

Algirdas Kaušpėdas („Antis“)

Bet kartais, kai matau gatve einančius jaunuolius su gitarom, vis sušvinta viltis: o gal jau kažkur rūsiuose gimsta nauja LT rock banga? Reikia tikėti.

Saulius Urbonavičius („Bix“)

Nėra tikslaus „panko“ apibrėžimo. Tuo ši subkultūra ir įdomi, kad ji gyva ir besikeičianti. Galima sakyti, kad pankas evoliucionavo nuo išorinio „destroy“ iki labai vidinio „create“.
Domininkas Kunčinas („dr. Green“)

Sunkioji muzika turi tam tikro kategoriškumo, kietumo, narsos dvasios. Ji labai gerai tinka aiškiai išreikšti idėjoms ir ypač ten, kur apie ką nors sakoma: „Na, gal čia ne juoda ar balta, o pilka“... Jei ten iš tiesų yra juoda, tai metalas puiki priemonė tai pasakyti.

Benas Ulevičius („Quest Rising“)

Svarbiausia, kad sukurtum dainos vaizdą. Jei daina prasidėjo, tai ji jau ir nebesustos.
Saulius Mykolaitis