Prieš tris dešimtmečius griūvančio kalėjimo propagandiniame rupore „Komjaunimo tiesa“ ir kitose „tiesose“, kurios pelnytai rašomos kabutėse, skaitėme apie Kybartų kleboną kun. Sigitą Tamkevičių, su rožančiaus vėzdu stojantį skersai kelio visų sovietinių žmonių šviesiai ateičiai. Budrių režimo žurnalistų bei kitų „kompetentingų organų“ pastangos  neliko bergždžios ir netrukus Kybartų klebonas atsidūrė Permės srities konclageryje.

Ratas apsisuko ir nepriklausomoje Lietuvoje komjaunuolių įdirbio perėmėjas „Lietuvos rytas“ ir jo žurnalistė Laima Lavaste, besispecializuojanti „šiurpių Bažnyčios užkulisių“ demaskavimuose, vėl atrado kliuvinį visų šalies katalikų laimingam, pažangiam bei dialogo su šiuolaikiniu pasauliu lydimam gyvenimui – tą patį Sigitą Tamkevičių, taikios lietuvių rezistencijos dalyvį ir buvusį politinį kalinį, Kauno arkivyskupą.

Žurnalistė savo rašinį grindžia interviu su grupe anonimų, kurie sakosi esą Lietuvos katalikų kunigai. Kalbintų asmenų pakankamas orientavimasis Bažnyčios struktūros, teisės srityse ir Lietuvos aktualijose nesuteikia pagrindo tuo abejoti.

Taigi grupė kunigų žurnalistei tvirtina, kad arkivyskupo S. Tamkevičiaus veikla griauna Lietuvos Katalikų Bažnyčią, arkivyskupas neklausąs Popiežiaus, pažeidinėjąs Bažnyčios kanonų teisę, jam neįtinkančius gerus ir kompetentingus kunigus nepagrįstai baudžiąs, o į svarbius postus Bažnyčioje skirstąs sovietmečiu susikompromitavusius senus ar savo proteguojamus jaunus kunigus, kuriais galįs manipuliuoti, apsistatęs giminėmis, kurie neteisėtai turtėjantys giminystės su arkivyskupu dėka, galimam nepasitenkinimui užgniaužti naudojąs ne tik savo „tarnybinę padėtį“ Bažnyčioje, bet ir draugiškus ryšius su dešiniųjų partijų valdžia, net slaptąsias tarnybas(!).

Dano Browno „Da Vinčio kodas“ ir jo klaikusis hierarchų sąmokslų labirintas susidūrė su grėsmingais konkurentais mūsų brangioje šalelėje Lietuvoje.

Bet ne apie tai. Į pagiežingus anonimų priekaištus arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui rimtai reaguoti gali nebent tie, kurie visiškai nepažįsta nei arkivyskupo, nei tikinčiųjų bendruomenės. Kunigo asmuo yra labai viešas: ilgai nenuslėpsi, jei užvaldo alkoholinė priklausomybė, sunkumai laikantis celibato, turto godulys ar troškimas piktai viešpatauti, užuot kukliai tarnavus. Visuomenė tai greitai pastebi.

O kokį visuomenė mato ir pažįsta jau bene pusę amžiaus viešai veikiantį ganytoją Sigitą? Žmogus, kuris dėl ištikimybės Popiežiaus ir Bažnyčios įstatymams atvirai pasipriešino okupantų valdžios primestiems represiniams potvarkiams, dėl to sąmoningai ėjo į sovietų teismą, kalėjimą, tremtį (taip jis, pasak straipsnio, nepaklūstąs Popiežiui ir paminąs Bažnyčios teisę). Išmanantys istorinį kontekstą žino, kad tai buvo realus apsisprendimas atiduoti gyvybę už Kristų. Ne visi, kalėję drauge su kunigu Tamkevičiumi, sugrįžo iš anų vietų gyvi...

Žmogus, kuris visą save atidavė Evangelijos mokymo skelbimui nieko nepasilikdamas sau – nei medžiaginių gėrybių, nei psichologinio komforto, kuriuo dažnai naudojasi su viskuo sutinkantys, visiems įtinkantys ir esminių tikėjimo principų neginantys kunigai („Juk Bažnyčia turi guosti žmones, o ne kelti jiems kažkokius moralinius reikalavimus“, – pasakė kartą vienas turtuolis socialdemokratas TV diskusijų laidoje).

Žmogus, kurį daug kartų mačiau su stebėtina, tikrai tėviška kantrybe ieškantį dialogo ir sąlyčio taškų su įžūliai besielgiančiais, įžeidinėjančiais, nepamatuotomis ambicijomis save į dvasinius akligatvius varančiais kunigais. Atrodydavo, kad nėra jo paties asmens, jo emocijų, o tiktai pastanga išspręsti problemas su kuo didesne nauda Bažnyčiai ir atlaidumu tam susipainiojusiam bendradarbiui.

Tai, ką čia rašau, galėtų labai konkrečiais liudijimais patvirtinti daugybė įvairių kartų, pažiūrų ir profesijų žmonių, pasauliečių ir dvasininkų, kurie ilgiau bendravo su kunigu, vėliau vyskupu Sigitu Tamkevičiumi. Ir jei bent dalis jų nuspręstų atsiliepti, netgi bedugnis internetas sunkiai sutalpintų komentarus. Gal šiuo atveju tai būtų visai adekvatus atsakas.

Keletą ypač odiozinių L. Lavaste pašnekovų teiginių noriu aptarti. Vienas jų – kad arkivyskupas Tamkevičius nurodęs kunigui, kurio sugyventinė laukėsi, pasirūpinti abortu. Tai absurdiškas šmeižtas: tiems, kas bent apytikriai suvokia, kokia asmenybė yra Kauno arkivyskupas, yra visiškai aišku, kad jis, būdamas gyvybės gynėjas, nei morališkai, nei psichologiškai negalėjo nieko panašaus patarti.

Kitas absurdas – kaltinti arkivyskupą Lietuvos Bažnyčios blokavimu ir izoliavimu nuo Vatikano. Net labai karštai to norėdamas, joks vyskupas neįstengtų tokio tikslo pasiekti, nes Apaštalų Sosto atstovybė, nunciatūra, linksmai tariant, Vatikano „akys ir ausys“ Vilniuje, atvira visiems norintiems užeiti. Absurdiškas yra ir tvirtinimas, kad „arkivyskupas susidorojo su [...] kardinolu Vincentu Sladkevičiumi, kuris paskutines dienas leido šalia Kauno kurijos stebimas, alkanas, sušalęs“.

Apie penkerius metus gyvenau tame pačiame name Valančiaus g. 6, už sienos buvo kardinolo Vincento butas, dažnai užeidavau jo aplankyti. Arkivyskupo S. Tamkevičiaus rūpesčiu prie sergančio kardinolo nuolat budėjo bent keturi žmonės: medikai, giminaitė, jo geras bičiulis, pasigėrėtino žmogiško jautrumo kunigas mons. Vincentas Jalinskas. Kiekvienam senyvo amžiaus sulaukusiam ligoniui galėtume tik palinkėti tokios globos, slaugos ir rūpesčio. Tačiau, pasirodo, įmanoma paneigti akivaizdžiausius dalykus, kuomet sveiką protą užlieja kerštingas pyktis, o pašnekovams ir žiniasklaidai trūks plyš reikia kuo blogesnės žinios...

Liūdniausia šioje banalioje istorijoje yra faktų iškraipymas, melas ir šmeižtas: nesidrovima buvusiam politiniam kaliniui prikaišioti „zekų bendravimo kultūros“, be to, arkivyskupas Tamkevičius, pasirodo, esąs kaltas dėl pasaulinio sekuliarizacijos proceso, dėl kurio vietoj 200 žmonių 1991 m. dabar į Lietuvos seminarijas stoja apie 20...

Visame ilgame rašinyje remiamasi apkalbomis ir nuogirdomis, kurių neįmanoma nei įrodyti, nei paneigti: „yra pagrindo sklisti kalboms“, „yra kunigų, girdėjusių arkivyskupo žodžius „Sudorosiu juos (nepatenkintuosius) po vieną“  ir pan. – kalbėsenos modelis, kurio rūpestingas kunigas nuoširdžiai patartų vengti savo penitentams, primindamas atsakomybę už kito asmens gero vardo žeminimą.

Liūdniausia yra tai, kad tie broliai kunigai, anonimiškai ateina į „Lietuvos rytą“, kuris neseniai skelbė nešvarias insinuacijas apie palaimintąjį Popiežių Joną Paulių II, kad jis galbūt sergąs sifiliu, ateina pas L. Lavastę, žinomą tendencingu nusiteikimu ieškoti Bažnyčioje blogio ten, kur jo su lupa neįžiūrėsi, ir skundžia jiems savo vyskupą, savo Bažnyčią, savo bendradarbius kunigus. Tai yra fronto linijos perėjimas į priešo pusę, nes objektyviai „Lietuvos ryte“ vyraujanti srovė  propaguoja, diegia ir atstovauja materialistinę, vartojimo, sekuliarizmo ideologiją, ir kokie bebūtume tolerantiški, yra neginčijama gyvenimo aksioma, kad pasaulėžiūrų kova vyko, vyksta ir vyks ateityje. Taigi dėl asmeninių nuoskaudų, tikrų ar įsikalbėtų, einama bylinėtis į pagonių teismus, dėl kurių dar apaštalas Paulius savo meto krikščionis griežtai įspėdavo. Kažkaip nemaloniai prisimena Judo, vieno iš Dvylikos, klausimas, atėjus pas savo Mokytojo priešus: „Ką man duosite, jeigu jį aš jums išduosiu?“ (Mt 26, 15).

Anonimus nuo jų puolamo arkivyskupo skiria nevyriškas bailumas, kurį, beje, ir p. Lavaste taikliai pastebėjo. Kunigas Sigitas Tamkevičius dėl savo suprastos tiesos ir išgyvenamos neteisybės rizikavo viskuo. „Lietuvos ryto“ pašnekovai negalį prisistatyti savaisiais vardais, nes „kunigai įbauginti“, arkivyskupas, esą, galįs (kažkaip) „sudoroti“. Vyrai, tiek ir teverta Jūsų teisybė, dėl kurios neišdrįstama bent teoriškai galimų nepatogumų nukęsti.

Istorikai sako, vyskupo Valančiaus laikais buvę karjeristų kunigų, kurie iš savanaudiškų paskatų išduodavo savo ganytoją caro generalgubernatoriaus valdininkams. Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius jau yra ir liks Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijoje kaip liko vyskupas Valančius. O kas ir kur liksite Jūs, „Lietuvos ryto“ anonimai? Tepadeda gailestingasis Viešpats suprasti.