2012 m. gegužės 26 d., šeštadienis

Kun. Robertas Grigas. „Ką man duosite, jeigu jį jums išduosiu?“

2011-08-05
Rubrikose: Religija » Religija ir visuomenė  Visuomenė » Žiniasklaida 
Kun. Robertas Grigas

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Prieš tris dešimtmečius griūvančio kalėjimo propagandiniame rupore „Komjaunimo tiesa“ ir kitose „tiesose“, kurios pelnytai rašomos kabutėse, skaitėme apie Kybartų kleboną kun. Sigitą Tamkevičių, su rožančiaus vėzdu stojantį skersai kelio visų sovietinių žmonių šviesiai ateičiai. Budrių režimo žurnalistų bei kitų „kompetentingų organų“ pastangos  neliko bergždžios ir netrukus Kybartų klebonas atsidūrė Permės srities konclageryje.

Ratas apsisuko ir nepriklausomoje Lietuvoje komjaunuolių įdirbio perėmėjas „Lietuvos rytas“ ir jo žurnalistė Laima Lavaste, besispecializuojanti „šiurpių Bažnyčios užkulisių“ demaskavimuose, vėl atrado kliuvinį visų šalies katalikų laimingam, pažangiam bei dialogo su šiuolaikiniu pasauliu lydimam gyvenimui – tą patį Sigitą Tamkevičių, taikios lietuvių rezistencijos dalyvį ir buvusį politinį kalinį, Kauno arkivyskupą.

Žurnalistė savo rašinį grindžia interviu su grupe anonimų, kurie sakosi esą Lietuvos katalikų kunigai. Kalbintų asmenų pakankamas orientavimasis Bažnyčios struktūros, teisės srityse ir Lietuvos aktualijose nesuteikia pagrindo tuo abejoti.

Taigi grupė kunigų žurnalistei tvirtina, kad arkivyskupo S. Tamkevičiaus veikla griauna Lietuvos Katalikų Bažnyčią, arkivyskupas neklausąs Popiežiaus, pažeidinėjąs Bažnyčios kanonų teisę, jam neįtinkančius gerus ir kompetentingus kunigus nepagrįstai baudžiąs, o į svarbius postus Bažnyčioje skirstąs sovietmečiu susikompromitavusius senus ar savo proteguojamus jaunus kunigus, kuriais galįs manipuliuoti, apsistatęs giminėmis, kurie neteisėtai turtėjantys giminystės su arkivyskupu dėka, galimam nepasitenkinimui užgniaužti naudojąs ne tik savo „tarnybinę padėtį“ Bažnyčioje, bet ir draugiškus ryšius su dešiniųjų partijų valdžia, net slaptąsias tarnybas(!).

Dano Browno „Da Vinčio kodas“ ir jo klaikusis hierarchų sąmokslų labirintas susidūrė su grėsmingais konkurentais mūsų brangioje šalelėje Lietuvoje.

Bet ne apie tai. Į pagiežingus anonimų priekaištus arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui rimtai reaguoti gali nebent tie, kurie visiškai nepažįsta nei arkivyskupo, nei tikinčiųjų bendruomenės. Kunigo asmuo yra labai viešas: ilgai nenuslėpsi, jei užvaldo alkoholinė priklausomybė, sunkumai laikantis celibato, turto godulys ar troškimas piktai viešpatauti, užuot kukliai tarnavus. Visuomenė tai greitai pastebi.

O kokį visuomenė mato ir pažįsta jau bene pusę amžiaus viešai veikiantį ganytoją Sigitą? Žmogus, kuris dėl ištikimybės Popiežiaus ir Bažnyčios įstatymams atvirai pasipriešino okupantų valdžios primestiems represiniams potvarkiams, dėl to sąmoningai ėjo į sovietų teismą, kalėjimą, tremtį (taip jis, pasak straipsnio, nepaklūstąs Popiežiui ir paminąs Bažnyčios teisę). Išmanantys istorinį kontekstą žino, kad tai buvo realus apsisprendimas atiduoti gyvybę už Kristų. Ne visi, kalėję drauge su kunigu Tamkevičiumi, sugrįžo iš anų vietų gyvi...

Žmogus, kuris visą save atidavė Evangelijos mokymo skelbimui nieko nepasilikdamas sau – nei medžiaginių gėrybių, nei psichologinio komforto, kuriuo dažnai naudojasi su viskuo sutinkantys, visiems įtinkantys ir esminių tikėjimo principų neginantys kunigai („Juk Bažnyčia turi guosti žmones, o ne kelti jiems kažkokius moralinius reikalavimus“, – pasakė kartą vienas turtuolis socialdemokratas TV diskusijų laidoje).

Žmogus, kurį daug kartų mačiau su stebėtina, tikrai tėviška kantrybe ieškantį dialogo ir sąlyčio taškų su įžūliai besielgiančiais, įžeidinėjančiais, nepamatuotomis ambicijomis save į dvasinius akligatvius varančiais kunigais. Atrodydavo, kad nėra jo paties asmens, jo emocijų, o tiktai pastanga išspręsti problemas su kuo didesne nauda Bažnyčiai ir atlaidumu tam susipainiojusiam bendradarbiui.

Tai, ką čia rašau, galėtų labai konkrečiais liudijimais patvirtinti daugybė įvairių kartų, pažiūrų ir profesijų žmonių, pasauliečių ir dvasininkų, kurie ilgiau bendravo su kunigu, vėliau vyskupu Sigitu Tamkevičiumi. Ir jei bent dalis jų nuspręstų atsiliepti, netgi bedugnis internetas sunkiai sutalpintų komentarus. Gal šiuo atveju tai būtų visai adekvatus atsakas.

Keletą ypač odiozinių L. Lavaste pašnekovų teiginių noriu aptarti. Vienas jų – kad arkivyskupas Tamkevičius nurodęs kunigui, kurio sugyventinė laukėsi, pasirūpinti abortu. Tai absurdiškas šmeižtas: tiems, kas bent apytikriai suvokia, kokia asmenybė yra Kauno arkivyskupas, yra visiškai aišku, kad jis, būdamas gyvybės gynėjas, nei morališkai, nei psichologiškai negalėjo nieko panašaus patarti.

Kitas absurdas – kaltinti arkivyskupą Lietuvos Bažnyčios blokavimu ir izoliavimu nuo Vatikano. Net labai karštai to norėdamas, joks vyskupas neįstengtų tokio tikslo pasiekti, nes Apaštalų Sosto atstovybė, nunciatūra, linksmai tariant, Vatikano „akys ir ausys“ Vilniuje, atvira visiems norintiems užeiti. Absurdiškas yra ir tvirtinimas, kad „arkivyskupas susidorojo su [...] kardinolu Vincentu Sladkevičiumi, kuris paskutines dienas leido šalia Kauno kurijos stebimas, alkanas, sušalęs“.

Apie penkerius metus gyvenau tame pačiame name Valančiaus g. 6, už sienos buvo kardinolo Vincento butas, dažnai užeidavau jo aplankyti. Arkivyskupo S. Tamkevičiaus rūpesčiu prie sergančio kardinolo nuolat budėjo bent keturi žmonės: medikai, giminaitė, jo geras bičiulis, pasigėrėtino žmogiško jautrumo kunigas mons. Vincentas Jalinskas. Kiekvienam senyvo amžiaus sulaukusiam ligoniui galėtume tik palinkėti tokios globos, slaugos ir rūpesčio. Tačiau, pasirodo, įmanoma paneigti akivaizdžiausius dalykus, kuomet sveiką protą užlieja kerštingas pyktis, o pašnekovams ir žiniasklaidai trūks plyš reikia kuo blogesnės žinios...

Liūdniausia šioje banalioje istorijoje yra faktų iškraipymas, melas ir šmeižtas: nesidrovima buvusiam politiniam kaliniui prikaišioti „zekų bendravimo kultūros“, be to, arkivyskupas Tamkevičius, pasirodo, esąs kaltas dėl pasaulinio sekuliarizacijos proceso, dėl kurio vietoj 200 žmonių 1991 m. dabar į Lietuvos seminarijas stoja apie 20...

Visame ilgame rašinyje remiamasi apkalbomis ir nuogirdomis, kurių neįmanoma nei įrodyti, nei paneigti: „yra pagrindo sklisti kalboms“, „yra kunigų, girdėjusių arkivyskupo žodžius „Sudorosiu juos (nepatenkintuosius) po vieną“  ir pan. – kalbėsenos modelis, kurio rūpestingas kunigas nuoširdžiai patartų vengti savo penitentams, primindamas atsakomybę už kito asmens gero vardo žeminimą.

Liūdniausia yra tai, kad tie broliai kunigai, anonimiškai ateina į „Lietuvos rytą“, kuris neseniai skelbė nešvarias insinuacijas apie palaimintąjį Popiežių Joną Paulių II, kad jis galbūt sergąs sifiliu, ateina pas L. Lavastę, žinomą tendencingu nusiteikimu ieškoti Bažnyčioje blogio ten, kur jo su lupa neįžiūrėsi, ir skundžia jiems savo vyskupą, savo Bažnyčią, savo bendradarbius kunigus. Tai yra fronto linijos perėjimas į priešo pusę, nes objektyviai „Lietuvos ryte“ vyraujanti srovė  propaguoja, diegia ir atstovauja materialistinę, vartojimo, sekuliarizmo ideologiją, ir kokie bebūtume tolerantiški, yra neginčijama gyvenimo aksioma, kad pasaulėžiūrų kova vyko, vyksta ir vyks ateityje. Taigi dėl asmeninių nuoskaudų, tikrų ar įsikalbėtų, einama bylinėtis į pagonių teismus, dėl kurių dar apaštalas Paulius savo meto krikščionis griežtai įspėdavo. Kažkaip nemaloniai prisimena Judo, vieno iš Dvylikos, klausimas, atėjus pas savo Mokytojo priešus: „Ką man duosite, jeigu jį aš jums išduosiu?“ (Mt 26, 15).

Anonimus nuo jų puolamo arkivyskupo skiria nevyriškas bailumas, kurį, beje, ir p. Lavaste taikliai pastebėjo. Kunigas Sigitas Tamkevičius dėl savo suprastos tiesos ir išgyvenamos neteisybės rizikavo viskuo. „Lietuvos ryto“ pašnekovai negalį prisistatyti savaisiais vardais, nes „kunigai įbauginti“, arkivyskupas, esą, galįs (kažkaip) „sudoroti“. Vyrai, tiek ir teverta Jūsų teisybė, dėl kurios neišdrįstama bent teoriškai galimų nepatogumų nukęsti.

Istorikai sako, vyskupo Valančiaus laikais buvę karjeristų kunigų, kurie iš savanaudiškų paskatų išduodavo savo ganytoją caro generalgubernatoriaus valdininkams. Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius jau yra ir liks Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijoje kaip liko vyskupas Valančius. O kas ir kur liksite Jūs, „Lietuvos ryto“ anonimai? Tepadeda gailestingasis Viešpats suprasti.

Bernardinai.lt

KOMENTARAI

Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)

« < 1 - 2 - 3 > »
eldorado 2011-08-26 01:52

Ačiū gerb. Kunige už straipsnį.

Ingrida 2011-08-11 11:34

Visiškai sutinku su Skalsu, o su lefebristais diskutuoti neįmanoma, jie dauguma kunkuliuoja pykčiu, ir jei nors kuo nesutinki su jais, iškart laiko mirtinu priešu.

Kun. Naujokaitis fsspx neturėjo jokios teisės celebruoti Aušros vartuose, nes yra suspenduotas, kaip ir jie visi.

Jau sakiau ir dar pakartosiu, kad senąją liturgiją ateities kartoms išsaugojo ne vien Pijaus X brolija, bet ir keletas kitų brolijų bei vienuolijų, esančių pilnoje vienybėje. Pats kardinolas Ratzingeris kažkuriais metais viešai aukojo iškilmingas tridentines mišias. Skaitykite pal. Jono Pauliaus II motu proprio Ecclesia Dei, yra internete. Šis popiežius darė viską, kad žmonės neitų į schizmą, kad turėtų senąsias mišias vienybėje su Bažnyčia. Tiesa, Lietuvoje kurį laiką senųjų mišių nebuvo, bet geriau naujos mišios ir Bažnyčios vienybė, negu senos mišios ir nesantaikos kurstymas. Tokie darbai į dangų neveda, tai ne nuo Dievo. Jei kada nors bažnyčioje bus aukojamos mišios ekstraordinarine forma, tokie žmonės kaip Noė į jas nebus įleidžiami.

O apie tai, kad Pijaus brolija yra ujama, galiu pasakyti štai ką: patys mušat, patys rėkiat.

skalsu 2011-08-10 22:17

Šiuolaikinė liturgija yra nuostabi. Pop. Benediktas XVI yra rašęs, kad kai tinkamai atliekama, ji nuo senosios liturgijos formos skiriasi mažiau, nei kad (skiriasi tarpusavy) du naujosios liturgijos variantai, jei ji atliekama netvarkingai/netinkamai.

Jei kunigas liturgijoje leidžia sau daugiau, negu jam Bažnyčia leido, tai ne liturgija kalta, o savivaliaujantis kunigas.

Todėl nešmeižkite dabartinės įprastosios liturgijos formos ir neaukštinkite čia tų lefebristų, kurie gyvuoja tik Vatikano II susirinkimo neigimu. Kol neišspręsti jų vienybės su Šventuoju Sostu klausimai, lefebristų kunigai neturi tarnystės Romos katalikų bažnyčioje, ir katalikams dalyvauti jų laikomose mišiose nedera. Kai lefebristai nusileis iš savo neklystamumo aukštybių ir realiai parodys paklusnumą popiežiui kaip Šv.Petro įpėdiniui, tada taps legaliais Katalikų Bažnyčios kunigais, nereikės vogčiomis į katalikų bažnyčias sėlinti. Nėr tokio "kun. Naujokaičio" katalikų Bažnyčios Lietuvoje dvasininkų sąrašuose, nei Vilniaus, nei Kauno arkivyskupijoje. Nes jis nepaklūsta nei kard.Bačkiui, nei ark.Tamkevičiui, nei kitam esamo popiežiaus pripažintam ir paskirtam tarnauti vyskupui.

Niekas katalikams ne(be)draudžia senosios liturgijos, bet sąlyga aiški: jei dievini senąją, neniekink naujosios, ir atvirkščiai. Abi savaip geros. Asmeniškai man labiau naudinga ir artima naujoji.

vandarama 2011-08-10 21:02

Ačiū už straipsnį, malonu skaityti ir kai kuriuos komentarus. Tik vieno nesuprantu... jei jau esi tikrai giliai tikintis, kokia esmė tradicinės liturgijos? Manau, dabartinėje bažnyčioje slypi didžiausi dvasiniai turtai, bet ta maištinga dvasia neleidžia jų pamatyti...

Liepsnai 2011-08-08 17:13

Vieno ar kito palankaus kunigo S. Tamkeviciui paaiskinimas nera itikinamas. Geriau, kad tai padarytu aukstesnes instancijos, bent jau nuncijus.

socerdos 2011-08-08 17:01

Liepsnai vyskupo giminės negali būti vyskupijos Ekonomo taryboje, kur daromi sprendimai. Niekas nedraudžia būti tik ekonominių sprendimų vykdytoju. Gal jau bus aišku?

Liepsnai 2011-08-08 16:55

Kodel sis kunigas iskeles galva, kaip koks kalakutas gina savo bendrazygi. Juk kun. Grigas yra teoretikas. Daznai jis pilsto is kiauro i tuscia. Sis straipsnis S. Tamkeviciui patinka, taciau kodel giminaitis artimas ekonomo taryboje sedi bus labai sunku issiginti. Ar ne ? :)

noė 2011-08-08 11:56

Ingridai

Nekalbėkite visokių niekų kaip pasamdyta.

Yra ikivatikaninė liturgija, yra povatikaninė - jos nepavadinsi Romos liturgija, o būtent Novus Ordo, jei supranti, ką tai reiškia. Senoji liturgija, girdi, nesanti už įstatymo ribų, - oho bent. Oficialiai, žinoma, jos net negalėjo paskelbti už įstatymo ribų, bet ar Lietuvoje kur nors kelis pastaruosius dešimtmečius buvo laikomos Tridento Mišios? Ir, žinoma, ne tik Lietuvoje.

Taip, lefebristai išaugojo autentišką liturgiją, ir jei ne jie, Tridento Mišių šiandien neturėtume. Neįsivaizduoju tokio įžūlaus melavimo kaip pačios - tarsi nežinojai, kaip Pijaus X brolija buvo (ir tebėra!) ujama, kaip prieš ją Lietuvoje (ir ne tik) buvo sukelta tikra isterija (o drauge ir prieš Bažnyčios Tradiciją), kaip Brolijos kunigai buvo (ir tebėra!) neįleidžiami į bažnyčias. Pats kun. E.Naujokaitis pasakojo, kaip jis vogčiom ėjo į Aušros vartų koplyčią laikyti Mišių ir džiaugėsi, kad niekas nepastebėjo, nes būtų išvarę!

Dabar supratau, kam gerbiamoji tarnauji - kad iškreiptum tradicionalizmo sampratą, suklaidintum tikinčiuosius, jų nuostatas Tradicijos atžvilgiu. Gėda!

Girdi, jinai savo akimis mačiusi, kaip vakar kažkas gavęs malonę priimti komuniją klūpomis. Na ir kas? Šitoks liturginis miksas tikintiesiems dar pavojingesnis - susidaro iliuzija, kad viskas gerai ir savo vietose.

Ir prašyčiau nekalbėti, kad aš išsigalvoju "visokius niekus", - pats popiežius pripažino, jog dabartinėje liturgijoje nedovanotinai piktnaudžiaujama naujovėmis ir iškraipoma Aukos esmė.

Ingrida 2011-08-08 11:46

Jūsų teisė kelti ar nekelti koją į bažnyčią, bet šmeižti neturite teisės. Daugybę kartų per dieną atsidarau šį puslapį, bet taip ir nesulaukiau nė menkiausios citatos, kur būtų kritikuojama ikivatikaninė liturgija. Beje, taip vadinti netgi netikslu, nes ši liturgija galiojo ir po II Vatikano, galioja ir yra naudojama šiandien, ir ją išsaugojo ne vien lefebristai, sedevakantistai ir panašūs, bet nemažas skaičius kunigų, kurie nemato jokio reikalo maištauti prieš hierarchiją ir įsivaizduoti, kad visur pilna Tradicijos priešų. Ši liturgija nėra už įstatymo ribų, ji yra Bažnyčios turtas ir todėl joks katalikų vyskupas negalėtų jos menkinti ar kritikuoti.

Dėl komunijos priėmimo - vakar savo akimis mačiau, kaip žmogus priėmė švč. sakramentą iš arkivyskupo Tamkevičiaus rankų klūpėdamas, ir tai buvo visiškai natūralus ir nieko nešokiruojantis dalykas. Arkivyskupas nei nustebo, nei tuo labiau supyko. Todėl nebūtina išsigalvoti visokių niekų vien dėl to, kad malonu jaustis skriaudžiamiems. O gal dėl kažkokių kitų psichologinių priežasčių.

noė 2011-08-08 10:42

Nėra čia ko apsimetinėti - "nekantriai lauksiu", tarsi nieko nebūtų pastebėję. Ne tik per "Klasikos" programą, bet ir visais populiaresniais kanalais arkiv. Tamkevičius su pažangistais A. Peškaičiu, J. Sasnausku, A. Saulaičiu ir kitais atkalbinėjo žmones nuo tradicinės liturgijos, peikė ją ir įtikinėjo lankyti novus ordo surogatą. Reikia būti kvailam, kad nepastebėtum ir dabar tebesilaikant tos pačios politikos. Jei norite būti mulkinami, galite pataikauti ar pritarti A. Tamkevičiaus linijai. Man ji nepriimtina. Atmenu, kažkas įskaudintas pasakojo, kaip arkivyskupas draudė žmonėms klauptis priimant Švenčiausiąjį. Bent jau man šitai sunku įsivaizduoti. Kita vertus, nemanau, kad žmonės būtų išgalvoję tokius dalykus. Pati mačiau, kaip vargšus žmonelius per prievartą statė kolonomis ir šitaip pratino priimti komuniją. Teisinosi, esą vietos visiems nepakanka. Dabar komuniją visi taip priima, o kai kas nulaižo ir į delną įspraustą. Arba pusę ištrupina ant žemės, o po to sumindo.

Apskritai dėl šiuolaikinės liturgijos suluošinimo yra prirašyta daugybė straipsnių, ypač dėl Mišių, ir aš nematau prasmės čia visko kartoti, išskyrus tai, kad neverta kelti kojos į tokią bažnyčią, kurioje niekinamas Dievas.

« < 1 - 2 - 3 > »
Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (21)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

Dienos mintis baneris

REKOMENDUOJAME

Kelionė su Bernardinai.lt Nr. 18

Šįsyk norėjome pabrėžti mokinystę, kaip susitikimą su Mokytoju. Susitikimą, kuris keičia gyvenimą. Apie tai geriausia pasakoti kalbinant žmones, kurių gyvenimas švyti susitikimo šviesa.

Brabander

Galvojome, kaip pranciškonams įsitraukti į Klaipėdos miesto šventę, ir nusprendėme, kad būtų prasminga atkreipti dėmesį į miesto ištakas, nutarėme aplankyti tuos Baltijos jūros pakrantės miestus, kuriuose pranciškonai įsikūrė, prieš atvykdami į Klaipėdą.

VII šeimų susitikimas Milane

Milane gegužės 30 d. prasidės VII Pasaulinis šeimų susitikimas, į kurį susirinkusios šeimos iš viso pasaulio apmąstys labai aktualią ir svarbią temą: „Šeima: darbas ir šventė“.

Profesorius Marco Rossi

Krikščionio gyvenime vaizdas yra viena iš raiškos formų, tačiau jos neužtenka. Reikalinga patirtis. Gana dažnai iškyla būtent ši grėsmė, kad turime raiškos formas, už kurių nėra visiškai nieko.

Vaikų chorų šventė Kretingoje

Gegužės 26 dieną Kretingoje vyks XXII Vaikų ir jaunimo bažnytinių chorų šventė „Sveika, Jūrų Žvaigžde“, į kurią tradiciškai susirenka kelios dešimtys vaikų ir jaunimo chorų ne tik iš Žemaitijos, bet ir iš visos Lietuvos.