Liucija ir Justina Puidokaitės

Zenekos nuotrauka

Ką tik iš kaimo? (Seserys kartu su mama, žinoma kompozitore Irena Paukštyte yra sodybos Piliakalnio kaime netoli Nemenčinės šeimininkės – aut. past.) Ten gal ramu tapyti?

Justina Puidokaitė. Pabėgau iš kaimo. Man nebūtina kur nors važiuoti, kad pasisemčiau ramybės. Kai nuvažiuoju į kaimą, ten taip pat pakanka neramybės: vasarą – daržai darželiai ir žemės ūkis. Gėlių darželiai – taip pat mano aistra. Žiemą – taip, ten ramu. Trejus metus kaupiau savo žydinčių augalų kolekciją – sodinau darželį. Iš pradžių kaišiojau žolynus kur papuola, o dabar jau norisi aranžuot – sutvarkyti pagal spalvas…

Tu čia apie kokį darželį kalbi? Tikrą?

Tai va, dabar – kas yra tikras, o kas netikras… (juokiasi). Kai pradėjau tapyt florostine tematika, prasidėjo ir mano daržai. Paveikslai įkvėpė sodint. Floristiniai paveikslai ėmė rastis praėjus dešimtmečiui po Dailės akademijos baigimo. Lyg jau ir turėjau būt sukūrus ką  nors tokio… Bet dar nebuvau. Maliausi šen ir  ten įsitikinusi, kad neįmanoma pragyvent iš meno. Daugelis jaunų menininkų ta mintim užsikrėtę. Ji nuodija. Tai ateina iš pragmatizmo dvasios. Tai va, dirbau mokytoja, tai šį, tai tą… kol 2005-aisiais susilaužiau koją. Gavau sėdėt vienoj vietoj, ir ta vieta buvo sodyba. Vasara, du mėnesiai su gipsu. Draugai parūpino drobių, reikalingų medžiagų… Išsikėliau sau tikslą kiekvieną dieną tapyt. Ir vieną dieną panorau vieną drobę tamsiai uždažyt. Kažkaip dar iš Akademijos laikų prisimenu: jei tik tamsesnis natiurmortas, ir geriau sekdavosi. Be jokios idėjos uždažiau, ir tada krito į akis, kad rugpjūčio pabaigoj labai ryškūs gėlynai. Ar saulės kritimo kampas, ar kas – ypatingos tuo laiku spalvos. Ir ėmiau ant to tamsaus grunto ryškiai teptuku „siuvinėt“. Dar apie tą tamsų foną... gal čia mano prigimtinis slapukiškumas, kad geriau jaučiuosi tapydama ant tamsaus. Kai tapau ant šviesaus, iškart baugu: kažkas mane lyg stebi dienos šviesoj, įsitempiu... Ir gyvenime labai mėgstu sutemas – tą paros metą iki saulėlydžio, šviesos gesimo metą. Daug kam tas metas patinka. Lankiausi pas išeivius iš Lietuvos Izraelyje, tai viena moteris sakė: labiausiai pasiilgstu sutemų meto. Ten to nėra, labai greitai sutemsta.

Gal iš čia tas melancholiškas lietuviškas būdas? Iš sutemų meto?

Nežinau. Sutemas visgi turi ne vien tik lietuviai. Bet geografija labai lemia žmonių mentalitetą. Kai studijuodama lankiausi Florencijoje, Toskanos regione, tai dar lėktuve atkreipiau dėmesį į Apeninų pusiasalio reljefą: saulės apšviestos kalvelės, medžiai, nuo kurių krinta labai labai tikslūs šešėliai. Toks gamtos racionalizmas, aiškumas. Venecijoje jau kitaip, nuo vandens atsiranda pustoniai, mirguliavimas. O juk Renesansas gimė Florencijoje. Tik ten ir galėjo jis atsirasti! Ta Renesanso harmonija tiksli, be įtampos, nedramatiška, nelyriška...

Tai va kaip toli nuo darželių nuklydau...

Tai atgal prie darželių...

 2006-aisiais surengiau pirmąją tų savo gėlynėlių parodą.

Justinos Puidokaitės tapyba.

Zenekos nuotrauka

Ar tapai turėdama prieš akis tikrą gėlių darželį?

Įkvėpimas ateina stebint „natūrą“: patraukia šviesa, augalo pakrypimas, šešėlis... laukuose ar prie namų. Kai pradėjau tapyt, tie žemiški gėlynai prie namų dar buvo nedidukai, o dabar jų plotai plečiasi ir plečiasi...

Tai kurie – žemiški ar tapyti gėlynai Tavo yra gausesni dabar?

Kaip čia, kvadratiniais metrais lygint?.. Reikėtų išsimatuot (juokiasi) Gal dabar jau ir susilygino.

Tas tamsus fonas – žemė ir tamsus gruntas ant drobės – sujungia vienus ir kitus Tavo gėlynus.

Studijuodami Akademijoje tapydavome vien tik ant balto grunto. Tai postimpresionistinė mokykla. Gal tik per tapybos technologijos paskaitas dėstytojas Balys Pakštas, kuris pats restauratorius, užsiminė apie kitokias galimybes, bet tuo metu jos neužsiliko atmintyje. Tik vėliau, studijuodama  restauravimą, giliau susipažinau su tapybos istorijos epochomis, kai būdavo naudojamas spalvotas gruntas.

Tai kur labiau randa atgają Tavo širdžis, - dirbant prie žemės ar prie tapytų gėlynų?

Tapydama džiaugies jau proceso eigoj, o žemę dirbant svarbiau rezultatas... Et, visko reikia mokytis. Kiekvienas gi darbas gražus.

Teko skaityt apie Eduardo Urbanavičiaus, kurio tapybos paroda pavasarį vyko „Arkos“ galerijoje, kūrinių daugiasluoksniškumą... Tapyba kaip nuolatinis užtapymas ir pertapymas – menotyrininkas Vidas Poškus taip yra apibūdinęs šio žymaus dailininko kūrybą. Kai kalbi apie proceso džiaugsmą, panašu, kad ir Tu neskubi užbaigti tapybos kūrinio...

Taip, ir mano tapyba daugiasluoksnė. Rentgeno spinduliais būtų galima peršviesti. Dabar Lietuvos technikos bibliotekoje iškabintos (kalbėjomės liepos mėnesį – aut. past.) mano parodos paantraštė ir yra „Justinos Puidokaitės tapymai, užtapymai, pertapymai ir pritapymai“. Tačiau čia sueina keli aspektai: technologijos ir dailininko natūros... Daugiasluoksnė tapyba yra tam tikra technologija, jos alternatyva būtų tapyba a la prima. Daugiasluoksniškumas – tai iš pradžių piešinys, paskui šešėliai (vadinamasis grizailis, tokių pilkšvai baltų nebaigtų Pranciškaus Smuglevičiaus darbų galima pamatyti mūsiškiame Dailės muziejuje), ir pagaliau spalva. Žinoma, įmanoma ir kitokia daugiasluoksnės tapybos etapų seka: pavyzdžiui, kai iš pradžių stambiais planais „išmėtomi“ spalvoti plotai, o paskui ant viršaus tapomos detalės, niuansuotės... Dar kitoks paveikslų daugiasluoksniškumas atsiveria restauratoriams, kur „užtapymas“ gali slėpti net visai kito autoriaus apatinį sluoksnį... Tada iškyla pasirinkimo dilema: kurio autoriaus variantą, kurį paveikslo sluoksnį palikti, atidengti?

O darbų taisymas, pertapymas – čia jau individualus autoriaus sprendimas. Aš, pavyzdžiui, buvau labai nepatenkinta savo 2009-ųjų m. paroda „Motinai Gajai“ Vilniaus Jeruzalės galerijoje, tie darbai man atrodė kažkokie negyvi, tarsi mediniai, ir dabar esu visiškai pakeitus kai kurių paveikslų kompozicijas, „jautrinu“ juos... Žmogus juk keičiasi, ir aš galiu pertapinėt iki begalybės... Jei paveikslas iš mano namų neiškeliauja, tai didelė tikimybė, kad po metų jis jau gali būt pasikeitęs...

Justinos Puidokaitės tapyba

Zenekos nuotrauka

Šitokiam Tavo kūrybos būdui tikriausiai padarė įtaką restauravimo studijos, kurias baigei po tapybos?

Mūsų tapytojų kursas Lietuvos dailės akademijoje buvo paskutinis, kuris baigė šešerių metų studijas (tuomet dar nebuvo bakalauro ir magistro pakopų), ir gavome „tapybos specialisto“ diplomus. Paskui metams išvykau į Florenciją studijuoti senųjų tapybos technikų. Labai patiko studijų struktūra: buvo studijuojami Florencijos senieji tapybos meistrai, nagrinėjama būtent toje terpėje atsiradusi kūryba. Grįžusi dar porą metų studijavau restauravimą ir įgijau menų magistrės kvalifikaciją.

Esi labai išsimokslinusi menininkė. Gal Tau reikia dėstyti? Negauni pasiūlymų?

Gal kada nors. Kolei kas dar neatkreipiau ausies ta kryptimi. Kai atkreipi ausį, tai ir visokių siūlymų išgirsti... Kol kas man atrodo, kad dar neturiu ką pasakyti, dar trūksta gilesnio fundamento. Esu tik prikaupusi nemažai informacijos, su kuria man dar reikia atrasti savo asmeninį santykį. 

Parodoje Lietuvos technikos bibliotekoje buvo eksponuojami Tavo gėlynų laikotarpio darbai. 2008-ųjų parodoje „Rožinio mėnuo“ galerijoje „d‘Arijaus papuošalai“ vyraujanti tema taip pat buvo augmenijos.

Ir dabar tebetapau floristine tematika. Tiesa, dar prasidėjo moliūgai, vaisiai ir daržovės... Žodžiu, natiurmortas. Į tą natiurmortą pastaruoju metu dar įterpiu ir savo pačios veidą.

2008-ųjų parodoje „Rožinio mėnuo“ buvo tiek nedidelio vienodo formato paveikslų, kiek yra rožinio paslapčių. Tapydama tą ciklą buvau išsikėlusi užduotį laikytis tam tikro kolorito: skausmingąsias paslaptis tapiau ant raudono fono, garbingąsias paslaptis – ant geltono, džiaugsmingųjų paslapčių pagrindas buvo balta rožė... Šiek tiek buvau išsigandus to „didaktiškumo“, bet ką pradėjau, teko užbaigti. Kaip ir apskritai, pradėjusi tapyti gėles, iš pradžių gėdijausi: ką apie mane pamanys kolegos? Nes egzistuoja tam tikros išankstinės nuostatos: sakykim, kokia abstrakcija šiais laikais laikoma menu, aukštosios tapybos žanru. O gėlės tarsi dvelkia komercija... Jeigu menas patinka žmonėms, yra gražus, tai turbūt jau negerai... Bet aš nenorėjau tapyti gražiai (juokiasi)... Man tiesiog gera taip tapyti. Pristatydama savo parodas dažnai rašau tokį pasiteisinimą: kai buvau maža, mama kartais leisdavo mane iškylauti su savo draugėmis. Viena iš mamos draugių buvo biologė, mokslų daktarė, ir išleido mane su ja į ekspediciją į raistą. Mane taip sužavėjo, kad ji visus augalėlius pažįsta: va čia tas, o čia tas... Ir aš nutariau užaugusi būti biologė, nes panorau žinoti kiekvieno augalo pavadinimą. Taip ir pasakiau darželyje Seniui Šalčiui, kai teikdamas dovanėlę paklausė, kuo noriu būti užaugusi. Visos mergaitės sakė, kad bus mamos, darželio auklėtojos, o aš – „biologė“. Tai va, Seniui Šalčiui duotą pažadą beveik tesėjau... (juokiasi) Žinoma, pavadinimus dar ne visus moku.   

Justinos Puidokaitės tapyba

Justina, paminėjai, kad Tavo kuriamas menas, gal ir nenorom, bet išeina gražus... O prieš tai pokalbyje nuskambėjo Tavo mintis apie tai, kad tarp menininkų lyg nuodų debesis tvyro įsitikinimas, kad iš meno nepragyvensi, ir daugelis eikvoja jėgas bei kūrybingumą dirbdama visokius darbus, kad tik pragyventų. Judvi su seserimi Liucija esate pavyzdžiai kūrėjų, kurios priešindamosi šių laikų stereotipui visgi naudoja savo kūrybinį potencialą, nukreipdamos jį tam tikra linkme... Kas Tau, Liucija, padeda kūrybą jungti su gyvenimu ar pragyvenimu?

Liucija Puidokaitė. Mane palaiko toks keistas dalykas: baimė daryti tai, ko nenoriu. Siaubingai bijau dirbti tokį darbą, kurį dirbdama jausčiau, kad darau visai ne tą, ką turiu daryti. O kitas dalykas, – tai tuos meninius polinkius ir įkvėpimus būtina sujungti su kasdieniu paprastu darbu, su pastangomis tikslo link. Tai užvis svarbiausia.

O kas sunkiausia?

O sunkiausia tai pasitikėt savim. Pamiršt, negalvot apie tai, kam tu gali patikt, kam nepatikt darydamas tą ar kita. O stengtis patikt sau pačiam. Kiek yra tokių menininkų, kurie kažin kur išbarsto savo norus, idėjas. O kiek yra ir tokių, kurie nieko nebaigę, išmesti iš aukštųjų, o žygiuoja savo keliu ir pasiekia aukštumų. Labai svarbu laiku tik sau įsispirt kur reikia, griežtumo sau, kad darytum tą, kas patinka.

Justina Puidokaitė. Van Goghas, Gauguinas – daugybė tokių pavyzdžių dailės istorijoje. Be to, ką tai reiškia „pragyventi“? Reikia sau atsakyt į klausimą, kas labiau stimuliuoja tavo gyvenimą: ar tai, kiek ir kokios duonos suvalgai, ar tai, kad nuolat kurstai vidinę savo ugnį? Gyvenimą duoda ėjimas link savo esmės... Klaidina žiūrėjimas, kaip gyvena kiti. Jeigu visi daro, vadinasi, ir man taip reikia... Būtina sugebėt tam atsispirt. Kai pirmąsyk išdrįsau pagalvot apie tai, kad mano darbus galėtų kas nors pirkti, tai gelbėjo liaudies išmintis: „Davė Dievas dantis, duos ir duonos“. Tas posakis duoda tikėjimą, ir jam tenka rungtis su senais vidiniais įsitikinimais, kad „Vis tiek tau nepasiseks“, „Vis tiek nieko neišeis“. O jie, būna, išnyra vis kitais pavidalais. Net ir kai jau, atrodo, sekasi. Tiesa, ką Liucija sakė apie kasdienį darbą. Man buvo tokia duobė: paroda viena, antra, jau paveikslus perka, ir patyriau tokį „prisėdimą ant pufiko“. Vis susirasdavau kokių reikaliukų, kad tik nesiimt nei tapymo, nei savo kūrybos vadybos reikalų. Dvejus metus truko mindžikavimas tarp šių dviejų polių.

Liucija, Tu taip pat ir šoki, ir flamenko pamokas vedi, ir tempi šios veiklos vadybinių reikalų naštą... Viską pati viena?

Viską pati. Kartais tie administraciniai darbai per gerklę lenda... Bet jei nori mokyti šokti, tai pirmiausia turi susirasti, ką mokyti. Ir ieškot nuolat, sugalvot, kaip tą daryt...

Pagal išsilavinimą esi altininkė, baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Kaip muzikantė tapo šokėja? Kada Tavyje užsidegė aistra flamenkui?

Liucija Puidokaitė šoka flamenką

Ispanijoj esu lankiusis su tarptautiniu orkestru apie 2001-uosius, tada apie flamenką dar nė nesvajojau. Ir kaip tik Andalūzijoje. Nusipirkau ten vėduoklę ir kastanjetes. Dabar iškyla nuotrupos ir iš anksčiau: Venecijos karnavalas. Man tos rankos pačios sukdavosi (juokiasi). „Gipsy Kings“ muzika labiausiai įaudrindavo. Galima sakyti, kad šokdavau flamenką dar tada, kai nežinojau, kas tai yra: vaidindavau tas pozas, kažką trypdavau... Dabar kai nuotraukas pažiūriu. Man ir žmonės sakydavo: tu šoki flamenką. Vis pagalvodavau apie šokį, apie tango, kuris buvo „arčiausiai dūšios“, bet šiam šokiui reikia stipraus partnerio, o tokio neturėjau.

O iš tikrųjų šokti pradėjau 2003-iaisiais, kai Lietuvoje buvo pradėtos siūlyti vienos pirmųjų flamenko pamokos. Draugė pasiūlė, ir pakako jai paminėti „flamenkas“, kai jau žinojau, kad šis šokis – man. Ir partnerio nereikia, gali pats išreikšti viską, ką nori.

O kaip altas?

Noriu ir jį kaip nors įtraukti. Dabar visai mažai laiko tam skiriu.

2009-aisiais jau šokai Pažaislio muzikos festivalio spektaklyje „Milžino paunksmė“. Inicijuoji ir kuri įvairių meninių projektų, susijusių su flamenku. Pereitą vasarą mačiau įspūdingą pasirodymą „Brodvėjaus“ muzikos klube, kur flamenko dvasią skleidėte keturiese: Tu šokai, Marius Zableckas grojo gitara, Jurga Augulytė dainavo, perkusininkas Gediminas Mačiulskis mušė ritmą.

Šį pasirodymą  patobulinome ir šį pavasarį vėl rodėme. Tokie dalykai labai smagūs, nors norint pasirodyti, reikia patiems viską susiorganizuoti.

O vasaros pradžioje Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejaus salėje „suskėlėte“ flamenko koncertą su Tavo pamokų auklėtinėmis. Specialaus pasirengimo neturinčios merginos ir moterys šoko puikiai, įsijautusios į muziką, išreikšdamos lietuvaičiams gal neįprastus charakterius, skleisdamos džiaugsmo ir aistros atmosferą!

Taip, buvau labai patenkinta savo mokinių darbu.

Dar papasakokite apie tą prigimtinę judviejų meninę visa ko pajautą. Anksti ar vėlai pradėjo skleistis tie kūrybos žiedeliai? Jau vaikystėj?

Justina Puidokaitė. Man labai sunku buvo nuspręsti, kad noriu būti dailininkė. Norėjau būti viskuo: aktore, režisiere, rašytoja, biologę jau minėjau (juokiasi) Mama buvo užrašius mane į muzikos mokyklą, nes gerai improvizuodavau, bet iš ten pabėgau, nes ant manęs labai rėkdavo...

O Liucijai, kad muzikos mokytojos rėkė, traumos nebuvo?  

Liucija Puidokaitė. Man Vilniaus IV-oje muzikos pasitaikė gera mokytoja. Nors ir rėkdavo kartais, bet mokėdavo ir pagirti, paskatinti. Man ji labai tiko.

Justina Puidokaitė. O dailės mokykloje (dabar Justino Vienožinskio dailės mokykla) iškart pritapau. Buvau sužavėta: kokie kultūringi žmonės! Va dėl to gal ir likau ten. Bet vis tiek, baigusi mokyklą, abejojau, ir iškart į dailę net nestojau. Bandžiau į režisūrą, bet tąsyk rinko kino režisierių kursą, o aš taip būčiau norėjusi lėlių teatro režisūros... Dabar jau būtų įdomu ir kinas, bet tie limitai... Nors stengies galvot, kad no limits (juokiasi).

O jūs viena kitos kūrybai įtaką darot?

Abi. Taip!

Visa ko pradžia – šeima. Judviejų mama – kompozitorė Irena Paukštytė, tėvas – a. a. skulptorius Romas Puidokas.

Liucija Puidokaitė. Taip, iš ten mes tokios išplaukėm.

Justina Puidokaitė. Tėvas buvo gabus ir muzikai, nes senelis buvo kaimo muzikantas. Tėvo jaunystės draugas atidavė tėvo jam kadaise rašytą laišką, kuriame Romas Puidokas rašo apie savo dvejones, įstojęs į Dailės akademiją, gal jam sukti į muziką... Tas blaškymasis labai ir man būdingas.

Liucija Puidokaitė. Tai ir man. Ir tas traukia, ir tas...

Justina Puidokaitė. Mama visą gyvenimą vargonavo šv. Mikalojaus bažnyčioj, o tėvas ten giedodavo... Paveldėjom daug dovanų, užtat labai sunku. Jauties labai atsakingas. Aš taip pat neatsisakau muzikos – giedu choralą Katedroj.

Liucija Puidokaitė. O aš paišydavau – visą vaikystę ir paauglystę. Kai Justina tapydavo su aliejum, aš nusižiūrėdavau ir pati pradėjau, nors dailės mokykloj ir nesimokiau. Vienas mamos draugas kompozitorius iš Kazachstano visus mano tuos piešinius susirinko ir išsivežė. Iš viso, mama sakydavo, kad pagal prigimtį Justinai labiau tinka muzika, o man dailė.

Tai kaip sujungsit savo apsčias pajėgas? Ką bendro kursit?

Justina Puidokaitė. Teatrą (juokiasi). Aš dar apie tą tikėjimą, pasitikėjimą savimi kaip galinčiu kurti. Čia tikrai ne mudviejų nuopelnas. Šeima tokia, kad nebuvo sakančių: privalai eiti dirbti gerai apmokamą darbą, užsidirbti... Atvirkščiai, buvome skatinamos ieškoti savojo pašaukimo, gilintis į savo vidų.

Kita vertus, tikriausiai buvote skatinamos ir džiaugtis pačiu kūrybos teikiamu džiaugsmu, o ne siekti kažkokių „penkmečio planų“. Šiuolaikinės kultūros rinkodaros tekstai kartais primena komunizmo lozungus: išskirtiniausias, nepakartojamiausias, unikaliausias... nors to kultūros fakto dar net nėra, dar tik daromas.

Justina Puidokaitė. Taip, arba kai kuriems menininkams svarbu surengti parodą ten ir ten arba nuvažiuoti stažuotis ten ir ten vien dėl prestižo. Tai paralelinės istorijos apie save kūrimas. Geriausia būti be išorinės istorijos, tada jautiesi labiausiai laisvas... Kurdamas ir patiri tą laisvę.

Liucija Puidokaitė. Na, jeigu nuvažiuoji į prestižinį seminarą ir iš tikrųjų daug iš jo gauni, tai puiku.

Zenekos nuotrauka

Gyvenimo kaip kūrybos kontekste kur link dabar sukate? Arba ko laukiate?

Justina Puidokaitė. A, čia klausimas apie ateities planus (juokiasi). Mano ateities planai – surengti parodą ne Lietuvoj. Kontaktų turiu daugiau negu reikia, belieka tik pasirinkti...

Liucija Puidokaitė. Aš vasarą flamenko pamokų neturiu, tai dabar noriu susidėliot viską: peržiūrėt, ką padariau, ir apgalvot, ką daryt toliau, kitaip ir geriau. Ne tik su flamenku, bet ir su altu.

O šokio partnerio vis dar nėra? Flamenko šokti galima ir dviese.

Liucija Puidokaitė. Taip, galima šokti poroje ir su vyru, ir su moterimi. Aš norėčiau flamenko partnerio vyro. Galima, aišku, skelbti paiešką... kalbinti, kviesti. Čia juk ne tas pats, kas pakviesti šokti vaikiną diskotekoje, varžytis gal ir nereikėtų (juokiasi).

O kuo, beje, tas flamenko šokis Tave taip paviliojo?

Liucija Puidokaitė. Išraiška. Man tinka šita išraiška. Man padeda išreikšti emocijas, kurių šiaip gyvenime nelabai sugebu išreikšti.

Kokias labiausiai?

Liucija Puidokaitė. Absoliučiai visas gyvenimiškas. Šokdama galiu ir supykt, ir nieks nepasakys, kokia tu bloga, kad pyksti.

Justina Puidokaitė. Atvirkščiai, visi grožisi.

Liucija Puidokaitė. Labai įdomu, jeigu gyvenime išmokčiau visur ir visada išreikšt emocijas, ar mane dar trauktų flamenkas... (susimąsto, paskui susizgrimba) Bet man ir pats šokis labai gražus!

Ir vėl kartojasi – „gražus“... Prieš tai Justina kalbėjo, kad jai netyčia gražiai nutapyt išeina... Be to, šokis gal nėra vien tik emocijų išraiška? Dar ir kūryba?

Liucija Puidokaitė. Be abejo, juk gali atkartot, pamėgdžiot tuos judesius, ir tai nebus kūryba. Bet kai pridedi savęs...

Šokio kompozicijas juk irgi pati kuri?

Liucija Puidokaitė. Taip, pati. Aš neturiu nei šokėjos, nei choreografės išsilavinimo pagrindų, bet dabar labai vertinu tai, ką man davė alto studijos Muzikos akademijoje. Nes ir savo šokyje, ir duodama flamenko pamokas taikau daug alto technikos – ir ritmo, ir pėdų darbo srity. Atradau, kad flamenko vadinamieji „pėdų mušimai“ gali būti paaiškinti tais pačiais principais, kuriais vadovaujasi altu grieždamas muzikantas – jo plaštakų pirštų darbo principais. Netgi smičiaus padėjimo ant stygų būdai labai siejasi su pėdų pozicijomis. Aš savo „šokio pedagogikoj“ viską naudoju iš muzikantės patirties.

Kažkada ir aš kūrinėjau visokias muzikėles, tad kompozicijos srity turiu nuovokos. Yra kažkoks pajutimas, kaip išspręst tą kūrinį – nuo pradžios, vystant iki kulminacijos, iki galo.  

Dar prisiminiau, kaip vaikystėje, buvau šešerių, mama mane nuvedė į baleto pamoką. O aš niekada nebuvau lieknutė mergaitė. Tai baleto mokytoja sakydavo: kai Liucytė bėga, žemelė dreba. Visos kaip pūkeliai praskrenda, o Liucytė... (juokiasi). Tai va, o dabar flamenko mušimais ir toliau drebinu žemelę...

Daug Jums kūrybinės „ukvatos“, ir kad visad pakaktų vandens tai žydinčiai žemelei palieti.

 

Kalbėjosi Aušra Gudavičiūtė