Buvau kalnuose ir širdimi jų tebeieškau. Širdimi, bet ne akimis. Sveikas protas sako, kad čia jų nėra, čia - lygumos, lygumos, lygumos. Čia Lietuva. Kai grįžau iš kalnų pirmą dieną, jų ieškojau ir akimis...Dabar nebe, bet kalnai pasiliko širdyje.

Lietuva lyg aukšto kalno plati viršūnė. Tokia plati, kad žmogaus akis temato tik horizontą, kitų kalnų nebesimato...Bet čia dangus arčiau ...

Vienas italas, užaugęs Non slėnyje Šiaurės Italijoje, kartą man pasakė, kad nesupranta, kaip galima gyventi ir nematyti kalnų...Aš pasakyčiau kitaip: kaip galima gyventi tarp kalnų ir jais nesigėrėti.

„Va pensiero“ dainuojama Verdžio operoje.... Ir išties tarp kalnų mintis skrenda kitaip, kaip ir žvilgsnis. Mintis tarytum atsimuša į kalną ir kaip aidas sugrįžta atgal, jau nebe į protą, bet į širdį. Pradedi mąstyti širdimi.

Čia, kur lygumos mintys išskrenda ir dažnai nebesugrįžta, jos tampa didingomis arba visai pasiklysta. Gaudyk vėją laukuose. Taip ir žodžiai, ištari ir nebe tavo ir nebegrįžta. Nustembi net pats, kad galėtai tai pasakyti.

Gal todėl mes taip dažnai tylime. Gal todėl kartais taip garsiai rėkiame, kad tik viską išrėkti, kad tik save apsaugoti nuo to vidų draskančio riksmo, tegul pasiklysta laukuose, tegul lekia ir nebegrįžta.

O aš į kalnus sugrįšiu, kai vėl norėsiu susitikti save.