Austės Zdančiūtės piešinys

Jau rugpjūtis, o aš per visą vasarą tegavau vieną atvirlaiškį. Jį, keliaudamas po Mongliją (bent jau taip nusprendžiau iš pašto antspaudo), atsiuntė draugas iš Europos. Nedaugžodžiaudamas rašė, kad tiesiog siunčia linkėjimus ir pasirašo. Spalvotoje atvirutėje buvo man nesuprantamais rašmenimis užrašytas vietovės pavadinimas ir dykumos su perdžiūvusiomis kalvomis be jokių gyvybės ženklų vaizdas. Net ir gavęs tokį atvirlaiškį, su visiškai man neatpažįstamos vietos vaizdu, jaučiausi be galo pradžiugintas. Galvojau tik apie tai, kad atvirukas lėtai keliavo iš viešbučio holo į pašto dėžutę arba į vietinio paštininko rankas ir taip pradėjo savo nežinomą, nuostabią kelionę sunkvežimais, traukiniais, kupranugariais, asilais ar dar bet kuo, kol galiausiai pateko į lėktuvą atgabenusį jį man.

Dar prieš keletą metų buvo sunku įsivaizduoti vasaros dieną be paštininko, atnešančio atvirlaiškį nuo atostogaujančių draugų ar pažįstamų. Dabar gali būti tikras, kad veikiau gausi elektroninį laišką su nuotrauka arba, jei į kelionę leidosi pavyzdžiui tavo anūkai, trumpą žinutę, kad jų skrydis atidėtas arba priešingai, jog viskas klojais puikiai.

Nuostabiausias dalykas, kalbant apie atvirlaiškius, buvo didžiulė jų įvairovė. Galėjai būti tikras, kad iš Paryžiaus nebūtinai gausi atvirutę su Eifelio bokštu, o iš Indijos - atvirlaiškį su Tadžmachalo vaizdu. Tai tikrai galėjo būti ir atvirutė su pakelės pikniko Ajovoje vaizdu, didžiulis kuilys, kokio nors pietuose esančio miesto turguje, ar šarvojimo salės paslaugų reklama, kurioje pabrėžiama per daugiau nei šimtą metų įgyta firmos patirtis. Juk šiais laikais bet kas pradedant profesionaliais fotografais ir baigiant prabangiais SPA centrais nesunkiai gali išleisti reklaminius atvirlaiškius, kuriuos puikiausiai galima siųsti toli gyvenantiems bičiuliams. Apskritai, mano patirtis byloja, kad žmones, vis dar turinčius įprotį siųsti atvirukus, galima skaidyti į dvi grupes: vieni yra tie, kurie pasirinks atvirukus su įprastais garsių vietovių ar pastatų vaizdais, kiti – pasimėgaudami siųs galbūt neskoningas, kičines atvirutes, kurios gavėją truputį šokiruos ar sukels netvardomą juoką.

Puikiai galiu suprasti šiuos impulsus. Tarkime iš besisvečiuojančio Romoje bičiulio veikiausiai tikimės gauti vaizdelių su Koliziejumi, Romos Forumo ar Vatikano vaizdais. Tačiau ar ne daugiau apie šalį atskleis ir tikruosius kelionės įspūdžius atspindės atvirutė iš nedidelio viešbučio kaiminystėje esančios picerijos su penkiais mažais staliukais ir šiltai besišypsančia bei rankas į prijuostes besivalančia senyvo amžiaus savininkų porele? Tokių neįprastų, nors kartais ir kičinių, atvirukų mėgėjai per visas atostogas skiria daug dėmesio, o kartais ir laiko įdomių, nestandartinių atviručių, kuriomis vėliau pradžiugins savo draugus, paieškoms. Tuo tarpu jų bendrakeliaviai varto kelionių gidus ir šalių katalogus sudarinėdami maršrutus po žymiausias lankytinas vietas ir muziejus. Puiku, kad tai vienas kitam tiesiog netrukdo.

Pirmieji vos radę tą atvirutę iš karto susiduria su kita bėda – ką gi užrašyti ant atvirlaiškio. Išskirtinės atvirutės tikrai nepapuoš tradicinis linkėjimų perdavimas. Keletas smulkių detalių apie kelionę ir keli įspūdžiai apie lankomą šalį būtų visai neblogai, bet dar geriau – kažkas išskirtinio, šmaikštaus ar subtilaus, skirto būtent tam, kuriam rašoma, apie kurį tuo metu galvojama. Ir aišku skiriasi atvirlaiškiai skirti draugams, nuo tų, kurie rašomi tėvams, pilniems jaudulio ir baimės dėl keliaujančių vaikų. Jie kur kas dažniau laukia ne įspūdžių ar šmaikščių komentarų, bet veikiau žinios, patvirtinančios, kad viskas klojasi gerai. Tačiau radus laiko ir tinkamą vietą pasiųsti žiniai, kyla milžiniška pagunda pasielgti spontaniškai, pasilinksminti ir mažą rašymui skirtą atvirlaiškio plotą užpildyti šmaikščiu tekstu. Kad ir tokiu:

„Mielieji mama ir tėti,

Pametėm paskutinius pinigus, o Las Vegase išnaudojome visą kreditinių kortelių limitą. Nuo to laiko paprasčiausiai tranzuojame. Kartais nakvojame kalėjime ir taip turime progą išbandyti vietinę virtuvę, kurią mums pasiūlo Teksaso teisėsaugos institucijos. Manau apsidžiaugsite išgirdę, kad kunigas, su kuriuo kalėjime dalijomės vieną kamerą, ir kuris pats ten atsidūrė dėl vairavimo išgėręs, sakė, kad atrodome kaip porelė ankstyvosios krikščionybės kankinių.

Nuoširdžiai Jūsų,
Jaunavedžiai.“

Niekada nebuvo ir nėra galimybės lyginti laiškų ir atvirlaiškių rašymą, nes žmonės, renkantys atvirukus, tai dažniausiai daro dėl visai kitų priežasčių nei jų literatūrinė išliekamoji vertė. Jei tik būtų išleista atvirlaiškių tekstų knyga, esu tikras, joje būtų gausu anoniminių šio minimalistinio žanro šedevrų, nes atvirlaiškiai, priešingai nei laiškai, reikalauja didžiulio žodžių taupumo kilstelto iki aukščiausios iškalbos: trumpas ir už širdies griebiantis žvilgsnis į kažkieno egzistencijos užkaborius ir nesuskaičiuojama daugybė linksmų ir puikiai papasakotų anekdotų. Ir dabar, ir tada antikvariatuose ir skaitytų knygų knygynuose yra dėžių, pilnų senų atvirukų, vertinamų ir dėl amžiaus, ir dėl vaizdų grožio, ir dėl pašto antspaudų. Kitoje pusėje turėję būti įrašai dažniausiai būna gerokai išblukę ir sunkiai įskaitomi, bet kiekvienam, turinčiam bent šiek tiek daugiau laiko, siūlau perskaityti pluoštą tokių atvirlaiškių. Juk atvirlaiškiai buvo naudojami smulkioms šeimyninėms reikmėms ar skubios informacijos perdavimui net ir tada, kai telefonas jau tikrai nebebuvo jokia naujovė. Kadaise radau atvirlaiškį, kuriame rašoma: „Vakar mirė Francis Brownas. Laidotuvės ketvirtadienį“.

Tik tiek. Ant atviruko puikavosi XX a. trečiajame dešimtmetyje garsus lenktyninis žirgas. Įsivaizdavau F. Browną, kaip žmogų su šiaudine skrybėle, atlape segintį gvazdiką ir pirštinėtoje rankoje laikantį skardinę, sustojusį prie salūno išgerti alaus, kol sulauks pakeleivingos mašinos į Bostoną ar San Franciską.

Taigi mielas skaitytojau, jei jau taip nutiktų, kad kavinukėje ar restorane, kuriame nuolat lankotės, netyčia pamatytumėte vienišą žmogų palinkusį prie atvirlaiškio ir akivaizdžiai besikamuojantį galvojant, ką čia tokio parašius, - pasigailėkite jo. Tai paskutinysis šios rūšies egzempliorius, greičiausiai vidutinio ar vyresnio amžiaus žmogus, toks pat nervingas ir susirūpinęs dėl pačių įvairiausių mums įprastų problemų. Bet gali būti, jog būtent ši akimirka jam yra pats tikriausias atokvėpis, kai tiesiog sėdėdamas, džiugiai lyžteldamas pašto ženklą ir metęs žvilgsnį į gatvę ieškodamas greta esančios pašto dėžutės, jis tikisi išsiųsti atvirutę. Galbūt tai bus paskutinė jo rašyta atvirutė, o ją puoš jūsų miesto ar miestelio vaizdas ir žinutė – įdomi, o gal tiek tiesmuka, kad net nejauku skaityti, – kuri tikrai bus džiugiai sutikta nepažįstamo gavėjo gretimoje šalyje, o gal už daugybės laiko juostų, kitame žemyne, vietoje, kurios nei jūs nei aš net negalime įsivaizduoti.

Pagal Guardian.co.uk parengė Lina Valantiejūtė