Viršelio dailininkė – Agnė Kananaitienė

Neil Gaiman. Anansio vaikai. Iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė. – Vilnius: Vaga, 2011. – 384 p. 

Jei žmogus būtų voras – iš ko jis megztų tinklus?

Jei voras būtų žmogus – ką jis veiktų su musėmis?

Jei dievas būtų voras – į kokią istoriją mus įpainiotų?

Šis pasakojimas prasideda paprastai. Storulis Čarlis Nansis – drovus finansininkas, nykias dieneles stumiantis eilinėje Londono kontoroje. Jam gerai sekasi su skaičiais, bet prastai su merginomis. Aplinkiniai jo nepastebi, o viršininkas negailestingai išnaudoja. Nieko ypatingo? Palaukit, viskas tik prasideda. Vieną vakarą karaokės scenoje dainuodamas miršta Storulio Čarlio tėvas, senasis Nansis... ir gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis: jis sutinka niekada nematytą brolį, akis į akį susiduria su toteminiais žvėrimis ir netgi išdrįsta dainuoti prieš publiką.

Storulis Čarlis nustemba ne mažiau už skaitytojus, sužinojęs, kad jo tėvas – ne šiaip sau tėvas. Jis – voras Anansis, archetipinė Karibų dievybė, maištinga dvasia, jaukianti socialinę santvarką, kurianti gėrybes tiesiog iš giedro dangaus ir negailestingai erzinanti priešus.

Pagaliau Storulio Čarlio gyvenimas tampa kur kas įdomesnis... ir kur kas pavojingesnis: prie jo namo durų išdygsta niekada nematytas brolis – šaunus, šmaikštus, žavus, kaip tik toks, koks visada svajojo būti Storulis Čarlis. Kartu su brolio pasirodymu ima megztis keistas ir paslaptingas, juokingas ir įpainiojantis pasakojimo voratinklis.