Irmos Balakauskaitės grafika

Šiuolaikinio meno centre veikia paro­da „Grafikos kontekstai: deklaracija“, kurioje dalyvauja dvidešimt septyni menininkai (daugiausia grafikai). Kaip buvo žadama anonsuose, jie pristato ne tik kūrinius, bet ir tekstus, kurie čia turėjo tapti svarbiausia parodos dalimi. Bet teksto pateikimas gana painus – kai kurie dalyviai įterpė juos į kūrinius ar įvairiomis priemonėmis užrašė ant sienų. Šalia kūrinių guli popieriaus lapai, kuriuose išspausdinti kiti tekstai –­ išsamesni, ilgesni, kai kurie jų nesusiję su menininkų „deklaracijomis“ ekspozicijoje. Tačiau „7 meno dienose“ pasirodęs Eglės Juocevičiūtės pokalbis su jaunaisiais parodos dalyviais („Kodėl jie vis dar „nemeta“ grafikos?“) – Linu Blažiūnu, Elena Grudzinskaite ir Laura Grybkauskaite, jų mintys ir pastabos suteikė daugiau aiškumo, paryškino kai kurias parodos ir šiuolaikinės grafikos problemas.

Parodos rengėjas – Lietuvos dailininkų sąjunga, reguliariai eksponuojanti didesnes parodas ŠMC erdvėse. Kęstutis Kuizinas sakė, kad ši paroda kitokia nei ankstesni LDS projektai. Ko gero, turėtas omenyje ir parodos organizavimas – suformulavus parodos koncepciją, menininkai buvo kviečiami teikti paraiškas, vėliau vykdoma jų atranka. Tad ši paroda – ne apžvalginė, suneštinė, o kuruojamoji. Kuratorių darbavosi daug: Ignas Kazakevičius, Vidas Poškus, Arvydas Žalpys, Jurga Minčinauskienė, Kristina Stančienė.

„Grafikos kontekstai: deklaracija“ koncepcijos autoriai – I. Kazakevičius ir V. Poškus. Jų deklaracija, paskelbta žiniasklaidoje iki parodos atidarymo, sukėlė prieštaringų minčių. Ją skaitant galėjo pasirodyti, kad kuratoriai į šiuolaikinę lietuvių grafiką žvelgia kiek „iš aukšto“ ir mato daugiau jos trūkumų ir negerovių nei pozityvių dalykų. Gal teksto prasmė ir tikslas – išjudinti, paerzinti menininkus, kad jie imtųsi eksperimentų, taptų „šiuolaikiškesni“... Nors abejotina, ar visais atvejais tai kūryboje yra svarbiausia.

Parodoje dominuoja vizualiniai menininkų kūrybos pristatymai. Būtent vaizdai, tiksliau, kūriniai, pasitinka žiūrovą tik įžengus į ŠMC (Irmos Balakauskaitės skulptūros). Tačiau menininkų tekstai, kurie publikuojami ir parodos kataloge, unikalus reiškinys – daugelį jų skaityti įdomu. Ši kolekcija kiek primena seniai chrestomatinę tapusią Alfonso Andriuškevičiaus knygą „72 lietuvių dailininkai apie dailę“, 1998 m. išleistą Vilniaus dailės akademijos leidyklos. Tik parodos kuratoriai neformulavo specialių klausimų menininkams ir leido kalbėti, ką tik širdis geidžia... Šie ir pasisakė – apie grafiką apskritai, apie savo kūrybą, dabarties gyvenimo skaudulius ir filosofines gelmes, daugelį kitų dalykų. Perskaičius minėtą interviu, kilo klausimas, ar, dalydamiesi mintimis, menininkai čia nėra nuoširdesni nei parodai parengtose formuluotėse, kur daugelis šiek tiek žaidžia filosofus ir stengiasi atrodyti rimti. Galbūt ekspromtu išsakytos mintys, išrėžtos, užrašytos sienose ar kaip nors kitaip eksponuojamos parodoje, būtų tapusios tikromis deklaracijomis – atviromis, provokuojančiomis, kviečiančiomis susimąstyti.

Nors parodos dalyvių kūriniai įvairuoja, ne visi yra verti dėmesio ir vykę, galima pasigesti ir kai kurių stiprių šiuolaikinių lietuvių grafikų, bet stipriausieji kūrėjai yra aiškūs. Paradoksalu – viduriniosios kartos grafikai ar su šia medija susiję menininkai – Eglė Vertelkaitė, Laisvydė Šalčiūtė, Kęstutis Grigaliūnas, Lida Dubauskienė, Diana Radavičiūtė – neretai atrodo stipresni ir originalesni nei jaunesnieji jų kolegos. Aiški jaunosios kartos kūrėjų lyderė – Rūta Spelskytė, kurios darbai atkreipia dėmesį ne tik išmoningu eksponavimu, bet ir tekstais, komentarais. Ši menininkė – mąstanti, intelektuali asmenybė, savo potyrius, istorijos fragmentus gebanti sujungti į vieną tvirtą „tinklą“, kuriame net iš pirmo žvilgsnio nesusiję dalykai estetika ir prasme tampa vienos emocingos istorijos dalimi.

Jūratė Rekevičiūtė beveik vienintelė parodoje pristatė videokūrinį, kuriame ir pati įsiamžino, savo deklaraciją ne užrašiusi, o suvaidinusi. Kitas nuo grafikos nutolęs kūrinys – Auksės Petrulienės „Psilikono teatro“ komiksas „Dvikova: tu tai aš“ sužavėjo labiau – intriguojanti dvie­jų legendinių boksininkų istorija, autorės žaismingai pagrįsta grafiška silikoninių lėlyčių prigimtis ir jų atsparumas, kaip socialinio elgesio simbolis. Aiškus tikslas ir gerai parinktos priemonės leidžia šį darbą laikyti vienu geresnių parodos kūrinių.

Nepaisant tam tikrų klausimų – ekspozicijos sąrangos, vaizdo ir teksto santykio, paroda „Grafikos kontekstai: deklaracija“ yra įdomi, daugeliu atžvilgių nauja ir netradicinė. Bet jos koncepcijos autoriai kiek maivosi prieš menininkus. Šie pastebi parodos trūkumus ir neslepia nusivylimo, arba tekstuose aiškiai parodo, kad nenori deklaruoti pažiūrų... Tokia trintis atrodo sena kaip pasaulis. Kartu –­ gerai atskleidžia nesuvaidintus grafikos ir visos menininkų bendruomenės gyvenimo kontekstus.