Simonas Bendžius. Nuotrauka iš leidinio „Universiteto žurnalistas“ archyvo.

Šis tekstas – tai kreipimasis į Lietuvos vyskupus bei kunigus. Rašau, būdamas katalikas ir norėdamas Jus padrąsinti. Viliuosi, kad su didžiausiu nuolankumu išreikšti pastebėjimai duos bent dalelę naudos.

Pradėkime nuo to, jog daugiau nei prieš savaitę dienraštis „Lietuvos rytas“ išspausdino Laimos Lavastės straipsnį „Po Bažnyčios pamatais tiksi intrigų bombos“. Nesinori reklamuoti šios publikacijos, bet turbūt ir taip jau visi ją skaitėt. Taigi, rašinyje grupė neišdrįsusių prisistatyti katalikų kunigų autoritariniu valdymu bei Popiežiaus valios nevykdymu kaltina Kauno arkivyskupą Sigitą Tamkevičių. Ganytojas pristatomas kaip visko, kas Lietuvos Bažnyčioje bloga, priežastis.

Verta pažymėti kelis dalykus: pirma, L. Lavastės straipsnis – ryškiai puolamojo pobūdžio. Autorė čia ignoravo elementariausią etikos taisyklę, kuri sako: turi būti išklausytos abi pusės. Leidusi dvasininkams išlieti viską, kas „ant širdies“ prieš S. Tamkevičių, žurnalistė ne itin rūpinosi, ką atsakys arkivyskupas. Taip, ji išsiuntė klausimus, sulaukė atsakymo, jog ganytojas atostogauja, tačiau tai dar nereiškia, kad jau galima publikuoti straipsnį. Jei sieki objektyvumo, privalai laukti, kol pašnekovui baigsis atostogos, arba nuolatos jam priminti klausimus, „spausti“ žmogų, kad atsilieptų. Kitaip publikacija neturi teisės išvysti dienos šviesos. Tačiau šiuo atveju, atrodo, vadovautasi ne žurnalistikos, o kažkokiais kitokiais principais.

Kitas dalykas – keista, kad kunigai, kurie turėtų būti pavyzdžiais, kaip drąsiai siekti Tiesos, „Lietuvos ryto“ publikacijoje nepristato savo pavardžių, baĩliai teisindamiesi, esą juos „sudoros“. Bet palikime tai jų sąžinei. Vieną „darbą“ dėl Bažnyčios jie jau atliko: sukėlė visuomenėje naują kaltinimų, gandų ir nežinios bangą. Kam nuo to geriau? Tikrai ne tikintiesiems.

Laimė, po publikacijos pasirodymo sulaukėme viešai išreikštų nuomonių – taiklių „Bernardinai.lt“ redaktoriaus Andriaus Navicko ir kunigo Roberto Grigo pastabų. Be to, reikia pasidžiaugti, kad pasireiškė ir „paprasti“ skaitytojai: štai ponia Aldona Grikietienė „Lietuvos rytui“ siūlo nekišti nosies į Bažnyčios reikalus, o matematikos mokytoja Birutė Vasylienė „Lietuvos aide“ prieštarauja nuomonei, jog Kauno arkivyskupas vykdo uždarumo politiką. Džiugu, kad pasauliečiai stoja ginti ganytojus.

Ir vis dėlto.

Niekaip nesuprantu, kodėl iki šiol nėra paties Sigito Tamkevičiaus oficialaus atsakymo į „Lietuvos ryto“ publikaciją. Juk žmogus rašantis. Ši situacija nėra menkas reikalas. Pateikti kaltinimai – pagrįsti jie ar ne – labai rimti ir konkretūs. Į tokius būtina atsakyti nedelsiant, net paaukojus brangų atostogų laiką. Jei kažkas skelbia, jog pastate yra bomba, specialiosios tarnybos kuo greičiau atvyksta. Arba išmontuoja sprogmenis arba praneša, jog pavojus netikras. Vienu ar kitu atveju žmonės sužino ir nepasilieka baimėje. Lygiai taip pat reikėtų elgtis su įvairiomis „intrigų bombomis“, bet atsako į puolimą taip ir nesulaukėme.

Toks atvejis yra ne pirmas ir ne antras. Galėtume prisiminti ir nesusipratimą su prezidento Algirdo Brazausko laidotuvėmis. Taip, žiniasklaida galbūt tada išpūtė reikalą, ir apmaudu dėl tų „katalikų“, kurie šaukė: paliksim Bažnyčią, jei velionio nebus Katedroje... Kita vertus, tokių ir panašių nesąmonių būtų buvę mažiau, jei Bažnyčios hierarchai būtų iškart atsakę į žiniasklaidos klausimus: kaip ir kodėl? Juk nesunku tai padaryti. Priešingu atveju visuomenėje vaikšto gandai, apkalbos ir kokie tik nori įtarinėjimai. Ir taip – kiekvieną kartą, kai tylima.

Žinoma, galėtume kontrargumentuoti: tų, kurie puola ir yra nusistatę prieš, neįtikinsi niekuomet, kad ir kaip gerai besielgtum. Gali būti. Bet, atrodo, užmirštama kita pusė – Lietuvos katalikai, kurie taip pat nori žinoti tiesą, suvokti, kas vyksta toje bendruomenėje, su kuria jie save sieja. Pavienio vyskupo ar kunigo problemos yra ir visos Lietuvos Bažnyčios problemos. Mes, katalikai, nepakenčiame gandų, tad visuomet laukiame aiškaus ir stipraus hierarchų žodžio ir gesto. Neužtenka vien tikėti, kad „viskas pas mus gerai“ ir užmerkti akis. Be to, yra grupė žmonių, kurie, kaip prisipažįsta, tiki į Dievą, bet yra atsargūs Bažnyčios atžvilgiu. Tačiau jie stebi mus, seka įvykius, tad kiekvienas tvirtas dvasininko žodis, argumentuota pozicija gali priartinti prie dialogo.

Grįžtant prie „Lietuvos ryto“ straipsnio ir panašių dalykų, kas nors gali sakyti: bet prisiminkime Kristaus žodžius, juk Jis patarė atsukti kitą skruostą... Nesiginčysiu. Bet visiška tyla ir ignoravimas nėra kito skruosto atsukimas. Tai – bėgimas, naudingas tiems, kurie puola.

Šiandien pasaulyje ir Lietuvoje vyksta informaciniai mūšiai, kuriuose turi dalyvauti ir Bažnyčia. Tai yra normalus reiškinys. Žiniasklaida ir viešieji ryšiai nėra blogis savaime, šių sričių nereikia vengti. Netgi atvirkščiai: Vatikano II Susirinkimas masinės komunikacijos priemones įvardija kaip dovaną. Galimybę Tiesai, Gerajai Naujienai plisti. Kas kaip naudojasi šia dovana – jau kitas klausimas. Tačiau tuo labiau neturi čia snausti katalikai.

Pabrėždamas komunikacijos svarbą, prisimenu vieną linksmą pavyzdį: po Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės – pasaulio čempionato bronzos medalininkės – sutiktuvių, žiniasklaida svarstė: kodėl per sutiktuves dainą „Trys milijonai“ atliko ne jos autorius Marijonas Mikutavičius?.. Žodžiu, iš neturėjimo ką veikti sukūrė intrigą. Tačiau Marijonas atrašė į klausimus. Papunkčiui išdėstė atsakymus, komentaro pabaigoje nepamiršdamas kolegoms žurnalistams priminti, kad yra pasaulyje ir svarbesnių problemų.

Suprantame, jog klausimai ir kaltinimai Katalikų Bažnyčios atžvilgiu būna sunkesni ir rimtesni negu minėtam muzikos atlikėjui. Nuo antikatalikiškų atakų lengvai nepabėgsi, jų ateityje netrūks. Tad jums, ganytojai, norisi iš visos širdies linkėti: būkite drąsūs. Niekuomet neatsisakykite bendrauti su mumis, žurnalistais, kad ir kokie kvaili kartais bebūtume. Būkite konkretūs kalbėdami, atviri dialogui, kantrūs su klystančiais. Ir niekuomet netylėkite, kai visai Bažnyčiai būna sunku. Visuomet atsakykite. Jei gyvename Tiesa, tai ko bijoti?

Nors neturiu tam teisės, drįstu rašyti ir visų jaunų katalikų vardu: patikėkite, turit tvirtą maldos užnugarį, kuris, tikiu, po Pasaulio jaunimo dienų tik didės.