Rugpjūčio pradžioje vyko priėmimas į Lietuvoje veikiančias kunigų seminarijas. Į Vilniaus šv. Juozapo seminariją (parengiamąjį kursą) buvo priimti 7, o pirmą kursą pradės 8 studentai. Į Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus seminarijos parengiamąjį kursą kol kas priimtas vienas (dar dviem palikta laiko apsispręsti). Tuo tarpu pirmą kursą čia pradės 4 jaunuoliai, sėkmingai baigę parengiamųjų metų programą.

Kauno tarpdiecezinė kunigų seminarija, kurioje mokosi taip pat ir Vilkaviškio bei Šiaulių vyskupijų klierikai, šiais metais priėmė 2 naujus seminaristus, tad pirmąjį kursą pradės šešiese. Iš viso 2010/2011 mokslo metais čia studijavo 31 klierikas.

Seminariją išlaiko visos trys vyskupijos, kurioms rengiami kunigai, gaunami biudžeto asignavimai, už savo mokslus aukoja ir patys klierikai. Nuo 2001-ųjų seminarijai vadovaujantis kunigas, monsinjoras, teologijos licenciatas Aurelijus Žukauskas nusiteikęs optimistiškai – seminarijoje „jaunatviškai šviesu“. Siūlome Bernardinai.lt parengtą pokalbį su rektoriumi.  

Neseniai baigėsi priėmimas į Kauno kunigų seminariją. Kaip pasitinkate naujus mokslo metus?

Šiais metais į mūsų seminariją buvo pateikti 4 pareiškimai, iš kurių patenkinome 2. Dar du kandidatai buvo priimti sugrįžę po akademinių atostogų. Pirmame kurse mokysis 6 studentai, nes prie keturių, atėjusiųjų iš parengiamojo kurso, prisijungs dar 2 klierikai, kurie buvo priimti tiesiai į primąjį kursą, nes abu turi aukštąjį išsilavinimą ir yra vyresnio amžiaus, per 30 metų.

Parengiamasis (propedeutinis) kursas Lietuvoje buvo įsteigtas 1997 metais pirmiausia prie Kauno kunigų seminarijos. Pradėjus veikti kitoms seminarijoms, propedeutiniai kursai buvo įsteigti ir prie jų. Mūsų seminarijos parengiamasis kursas paprastai vyksta Šiluvoje esančiuose Jono Pauliaus II namuose. Kurso vadovas lig šiol buvo kunigas Mindaugas Pukštys.

Per tuos metus žmogui leidžiama susipažinti su tuo, kas jo laukia ateityje. Studentas turi sustiprinti savo motyvaciją, aiškiau suprasti, kodėl jis renkasi kunigystę. Tai – galimybė artimiau susipažinti su seminarijos gyvenimu, akademinėmis disciplinomis, kunigo veikla ir apsispręsti, ar jis tikrai to nori. Parengiamasis kursas, greta visų pagrindinių studijų, tam ir skiriamas, kad išsiplėstų laikas, per kurį jaunas žmogus galėtų apsispręsti – šešeri su puse metų yra nemažas laiko tarpas.

Kokie žmonės dažniausiai kreipiasi į seminariją? Kokiais kriterijais remiantis vyksta atranka? Štai galėtume sakyti, kad šiais metais atkrito 50% kandidatų? Kiek jų dar nubyra vėliau?

Žvelgdamas į Kauno seminariją, matau gana naują tendenciją – pas mus stoja vis vyresnio amžiaus žmonės. Neretai jie jau būna baigę mokslus, įgiję darbo patirties, kai kurie net padarę tam tikrą karjerą. Kadangi per visą tą laiką pašaukimo mintis jų neapleidžia, galiausiai palieka viską ir nusprendžia ateiti čia.

Svarstydami apie kandidato tinkamumą, atsižvelgiame į du svarbiausius kriterijus: pirmiausia –  bendražmogiškas asmens savybes, paskui – jo tikėjimą. Kitaip tariant, tiriame, kiek asmuo turi gyvo tikėjimo. Su žmogumi yra kalbama, dalijamasi mintimis, išklausoma, koks motyvas atvedė jį į kunigų seminariją. Esminis dalykas, manau, yra jo paties tikėjimas.

Nubyrėjimas yra labai normalus dalykas: žmogus čia pabūna, pagyvena ir pamato viską iš arti. Juk laikas seminarijoje ir yra skirtas galutiniam apsisprendimui.

Galime teigti, kad bet kurioje visuomenėje gyvenantys žmonės turi stipriųjų ir silpnųjų pusių, kuriomis skiriasi nuo prieš juos gyvenusių kartų. Kokie, jūsų akimis, yra šiandienos jauni žmonės?

Man atrodo, kad kiekvienais laikais jaunas žmogus yra savaip gražus. Šiandien jis yra veržlus, ieškantis tiesos, ryžtingas, komunikabilus, greitai besiorientuojantis. Tai vis savybės, kurios puošia žmogų. Be abejo, yra atvejų, kai žmogus pasiklysta savyje, ieško savojo kelio, vertybinių matų – bet juk tam ir yra jaunystė.

Teigiama, kad šiandien jaunam žmogui sunku įsipareigoti visam gyvenimui, nesvarbu, kas tai būtų: santuoka ar dvasinis pašaukimas. Kas padėtų jaunam žmogui, pasirinkusiam dvasinį pašaukimą, kasdien vis iš naujo atrasti jį įkvepiančią motyvaciją?

Manau, pirmas dalykas – tai jo paties darbas su savimi, jo paties noras, valia, ryžtas nesimėtyti, ieškoti pagrindo, į kurį atsirėmęs jaustųsi laimingas.

Antra, savaime aišku, kad labai daug priklauso nuo bendruomenės, į kurią jis papuola. Bendruomenė žmogų gali arba statyti, arba griauti.  Žinoma, yra labai įvairių situacijų: vienur bendruomenė problemiškesnė, kitur ji labiau gyvybinga, aktyvi. O jaunam žmogui labai svarbu pavyzdys. Šalia to, kad mes išpažįstame tikėjimą, ne mažiau svarbus yra mūsų gyvenimas. Parapijos aktyvumas jaunam žmogui yra labai svarbus. Jam pats svarbiausias dalykas – matyti tą tikrumą: kuo tiki, tuo ir gyveni. Tai pats didžiausias liudijimas, kuris padeda apsispręsti.

Tuo tarpu, jei jis mato deklaruojamas tiesas, kuriomis, deja, negyvenama, supranta, kad tai – veidmainystė. Jaunas žmogus yra maksimalistas, tad jeigu nemato maksimalumo, bent pastangų jo siekti, nusivilia ir eina kažkur kitur.

Bažnyčios dokumentuose, kalbančiuose apie kunigų ugdymą, pabrėžiama, kad kunigiškas pašaukimas turi skleistis brandaus žmogiškumo dirvoje. Ne mažiau svarbi ir bendruomeniškumo dvasia. Kaip tai reiškiasi dabartiniame seminarijos gyvenime?

Tai labai platus klausimas. Galėčiau trumpai atsakyti, kad bendruomeniškumas pasireiškia tuo, kad mes kartu gyvename: kartu valgome, kartu meldžiamės, kalbamės, ieškome sprendimų iškilus problemoms – taip, kaip šeimoje. Mano supratimu, bedruomeniškumas – tai žmogiškas, šiltas ryšys vienų su kitais, bandant pažinti vienas kitą.

Konfliktų, žinoma, būna, kaip ir kiekvienoje šeimoje. Tačiau daugeliu gyvenimo atvejų konfliktinės situacijos sprendžiamos tik dialogo būdu.

Jau daugiau nei 10 metų vadovaujate Kauno kunigų seminarijos bendruomenei. Kaip galėtumėte apibūdinti pastarųjų metų tendencijas? Kokie svarbiausi pokyčiai?

Nenorėčiau kalbėti apie kokybę, tarsi vardindamas kažkokius savo nuopelnus, tačiau tikrai matau, kad seminarija keičiasi, ir keičiasi į gerąją pusę. Matau ateinančius brandesnius žmones. Vyrauja pakankamai šilta dvasia. Vieni kitus studentai gerai pažįsta, juk bendruomenė yra nedidelė – pažįsta vienas kito teigiamas ir neigiamas puses, iškilus kokiai problemai, stengiamasi geranoriškai ją spręsti.

Negaliu sakyti, kad viskas jau idealu, būna visko, tačiau džiaugiuosi, kad sunkumus sprendžiame dialogu, šnekamės, ieškome priežasties. Nėra autoritarinio valdymo: „Yra tik taip, ir ne kitaip“. Priešingai, bandome ieškoti priežasties, kodėl žmogus taip  galvoja, kodėl taip pasielgė. Jei randame priežastį, tuomet priartėjame ir prie problemos sprendimo.

Seminarija yra ir aukštoji mokykla. Kaip vertinate jos akademinę kokybę?

Esame pakankamai patenkinti dabartiniu dėstytojų kolektyvu. Be to, seminaristai lanko paskaitas ir Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultete. Manau, svarbu, kad seminaristai įsilieja ir į fakulteto aplinką. Sakyčiau, seminarijoje yra jaunatviškai šviesu.

Kas jums atrodo svarbiausias dalykas, kurį turėtų išsinešti kiekvienas klierikas, imdamasis kunigo tarnystės? Koks yra pirmasis jūsų rūpestis?

Gal pasirodys per daug skambiai pasakyta, tačiau mano pirmasis rūpestis – kad kunigas būtų Evangelijos žmogus. Evangelija nėra ideologija, vien žmogiškas projektas, kurį stengtumės jėga kažkam primesti. Evangelija yra Jėzus Kristus. Evangelizuoti reiškia padėti žmonėms sutikti Kristų. Tai – pagrindinis uždavinys. Būnant seminarijoje visą laiką reikėtų savęs klausti: „Kaip galėčiau padėti žmonėms sutikti Jėzų Kristų?“. Manau, tai svarbiausia, visa kita iš to išplaukia.

Tai dvasingumo klausimas.

Tai ne vien dvasingumas. Pagrindas – bendražmogiškosios savybės. Dvasinis gyvenimas nebūna pats savaime, jam yra būtinas bendražmogiškų savybių pagrindas. Bažnyčios dokumentas apie klierikų ugdymą „Pastores dabo vobis“ kalba apie keturias šio proceso kolonas. Pati pirmoji ir pagrindinė yra būtent bendražmogiškoji kolona, – tai, kaip žmogus yra susiformavęs, kiek jame yra žmogiškos brandos, o visa kita ant to statoma.

Labai dažnai mūsų visuomenėje suprantama, kad dvasingas – tai pamaldus žmogus. Labai gerai, jei žmogus daug laiko praleidžia bažnyčioje, bet kas iš to, jeigu nemato kenčiančio šalia? Žinoma, seminarija yra tik vienas iš šio ilgo brandos proceso etapų, čia išliejamas pagrindas.    

Mūsų gyvenimas čia yra ir uždaras, ir atviras. Uždaras, kiek skiriama laiko bendrai maldai, paskaitoms, akademiniam darbui ir pastoraciniam darbui.

Tačiau yra ir kitas laikas, kai grįžtama į namus, laikas, skirtas susitikimams su įvairiais žmonėmis... Palaikomas ryšys su parapija, iš kurios klierikas išėjo, neretai pasikviečia į svečius savo jaunimo grupelę ir pan.

Kalbant apie pastoraciją, kaip seminarija priartina klierikus prie konkretaus gyvenimo, į kurį jie vėliau pateks, kaip moko bendrauti su žmonėmis?

Pastoracijos praktikai yra skiriamas atskiras laikas. Mokslo metais kiekvieną trečiadienio popietę seminaristai išeina į šeimos centrą, vaikų ir jaunimo pensionatą, jaunimo evangelizacijos centrą; eina į slaugos ligoninę, į mokyklą, kur mokosi jaunimas su įvairiomis bendravimo problemomis; eina į kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų jaunimo centrą; lankydamiesi Kauno klinikose tiesiogiai bendrauja su ligoniais.

Sekmadieniais klierikai įsijungia į parapijos aplinką. Kiekvienas eina į atskirą parapiją ir ten jam pavedama jaunimo ar vyresnių žmonių grupelė. Tad dusyk per savaitę programoje numatytas konkretus laikas pastoracijai.

Visa kita taip pat yra bendravimo mokykla: krepšinio varžybos seminarijoje, klierikai kviečiami į mokyklas ar kitas įstaigas, pavyzdžiui, ypač per adventą ar gavėnią. Seminarijoje ir patys priimame svečius. Vyksta įvairūs renginiai, konferencijos.

Pavyzdžiui, pavasarį turime programą „Išeikim į gatves“. Jau keletą metų iš eilės visi seminaristai išvažiuoja į sutartą miestą ir ten eina į gatves evangelizuoti. Užsuka į parduotuvę ar ten, kur yra gyvybiniai miesto centrai, kur daugiausia žmonių susirenka, ir bendrauja su žmonėmis. Ne kartą girdėjau, kaip sugrįžę jie dalijasi, kokių įspūdžių jiems padarė susidūrimas su tokia tikrove. Vieni žmonės juk priima, kiti apšaukia... būna labai įvairiai. Klierikai šitaip išbando save.

Stengiamės, kad greta akademinės veiklos, viso seminarijos gyvenimo, klierikai galėtų įsilieti į platesnį gyvenimą. Labai svarbu, kad jie matytų ir girdėtų, kas vyksta aplinkui. Jiems patiems užduodami klausimai, į kuriuos turi sugebėti atsakyti. Tai labai svarbu.

Kalbino Saulena Žiugždaitė