Regina Jasukaitienė. Vasara pas močiutę
![]() |
Medeina su tėveliais gyvena Airijoje. Išvyko iš Lietuvos būdama vienerių. Tad daug kas gimtinėje jai nauja, neįprasta, netgi svetima. Kasmet viešėdama Lietuvoje, ji „atranda“ vis kažką naujo, nepažinto. Jos pastebėjimai įdomūs ir man, jos močiutei.
Abi su vaikaite sėdime parugėje. Nugeltęs rugių laukas tyvuliuoja iki pat horizono, aprėminto palaukės beržų. Sunkios varpos kvepia duona. Man. O vaikaitė dar nežino, iš ko kepama duonelė, juolab – juoda, ruginė. Airijoje valgo baltą. Tik lietuviai pasiilgsta juodos. Tuo mes ir skiriamės iš kitų – turime savyje to saldžiarūgščio gyvenimo raugo. Mums reikia rugiais vilnijančių laukų, miškų žaluma paįvairintų tolių, upelių, lėtai vingiuojančių per žemės plaštaką. Vaikaitei tokios mintys dar nekyla. Jai tiesiog gera čia būti. Sėdėti parugėje, klausytis, kaip aš pasakoju apie duonelės kelią į stalą, į žmogų. Sėdime taip ir klausomės, kaip duonelė auga...
Medeina iš prosenelės darželio prisiskina margaspalvių gėlių žiedlapėlių. „Parsivešiu vasarą“, – sako man vaikaitė, rodydama pilną stiklainį... „Airijoje tokių nežydi“...
Airijoje nėra gandrų. Tad kas atneša mamoms vaikučius? Medeina nėra mačiusi gandro. Tai dar vienas šios vasaros atradimas. Mokykloje, kurią lanko Medeina, mokytoja aiškino, kad vaikučius tėveliams atsiunčia Dievulis, todėl kiekviena mama turi apsidžiaugti, nes ne visoms padovanojamas kūdikėlis.
„Kodėl amerikiečiai nekalba amerikietiškai?“ , – klausia manęs Medeina. „Italai kalba itališkai, ispanai – ispaniškai (Medeina jau daug kur su tėveliais yra buvusi ir žino šias tiesas), lietuviai – lietuviškai, o štai amerikiečiai savo kalbos neturi... Kodėl? Nemoku paaiškinti, kad ir tokios tautos nėra. Kas tautą daro tauta? Kuo ji skiriasi nuo nacijos? Ir kodėl airiai turi savą kalbą, o šneka angliškai? Dar reikės tau paaugti, kad suprastum, – sakau Medeinai. Arba man – kad mokėčiau paaiškinti...
Dainuoju vaikaitei lopšinę, kuri ją greičiausiai užmigdydavo, kai tebuvo vienerių. Medeina jos nebeprisimena. Prašo dar ir dar padainuoti, o po to visai nevaikiškai klausia: „O kiek žmonių ši daina užmigdė?“ Filosofiškai gilus klausimas. Joks suaugęs žmogus to nėra dar paklausęs. Ir niekas nėra suskaičiavęs, kelios kartos užaugo su šia lopšine. Kas tas žmogus, kuris sudėjo žodžius ir pirmasis išvingiavo melodiją? Esminiai klausimai, ko gero, kyla tik vaiko širdyje...
Vaikaitė suardo mano pedantišką tvarką: perkrauna drabužius (ypač ją domina šaliai), apžiūri papuošalus, matuojasi aukštakulnius... O kiek dar įdomybių stalčiuose ir stalčiukuose! Pykteliu, kad visą šį mėnesį teks gyventi „jovale“. Bet tai ne jovalas, tai – nauja tvarka, nes juk pažinimas ir yra pertvarkymas, įvertinimas, perkainojimas... Pažinimas tam tikra prasme yra pasaulio perkūrimas. Gal tai ir yra dieviškumo kibirkštėlė žmoguje?
...Vytukas smarkiai susižeidė krisdamas, iš praraktos kaktos teka kraujas. Išsitepė krauju ir marškinėliai. Verkdamas berniukas bėga pas močiutę. Nes Vytuko mama – Airijoje, uždirba duonelę. O tėvelis... jo nėra ir niekada nebuvo. „Kodėl mama negalėjo būti Lietuvoje, kai Vytukui bėgo kraujas?“ – Medeina vis negali pamiršti dienos įvykių, vakare, jau prieš miegą, svarsto mano vaikaitė. „Kai man skauda, aš visada prisiglaudžiu prie mamos arba tėvelio“, – sako Medeina.
Vėl į kaimą! Į trobelę prie Skroblaus! Pirmąjį vakarą, kai atvažiuojame, Medeina vartosi po žolę – toks natūralus sąlytis su gimtąja žeme. Paskui rieškučiomis žarsto Dainavos girios smiltainę: kokia švelni!... Pavakare grįžta prisiskynusi lauko gėlių. „Močiute, kaip jos kvepia!”, – uosto pati ir kiša man panosėn. „Argi Airijoje gėlės nekvepia?“ – klausiu, nors atsakymą žinau. Niekur taip nekvepia žemė, kaip Lietuvoj…

















































