Kai Rūta buvo maža, tikėjo Dievu - nereikėjo įrodymų. Yra Dievas, Dievulis, Tėvas, ir viskas gerai, daug nepasakosiu, kaip tuomet meldėsi. Nesuvokė, kas yra Evangelija, Šventoji Dvasia, maldas prieš Pirmąją Komuniją kunigui ,,atsiskaitė“ bijodama suklysti. ,,Dievas viską mato”. Ji nepamiršta klausimo, kurį užsidavė, kai dar nėjo į mokyklą – kas aš esu, iš kur? Tik daug vėliau – kas yra tikrasis gėris, viskas juk taip skirtingai vertinama. Nepasikeitė nei klausimai, nei jų stipris – ir dabar persmelkia ją visą.

Bet ji žinojo, kad yra Dievas, kuris ,,visad atleis“, nors ir ką ji galvotų, darytų, Dievas tikriausiai daug geresnis nei ji įsivaizduoja. Močiutė Rūtą mokė taip vadinamų poterių, į žmogų ant kryželio mergaitė žiūrėjo su nepažinia baime, tačiau buvo labai įdomu, ką reiškia ,,INRI”. Bijojo piktų šunų, dėdžių, tetų, bėgo šalin nuo jų, traukėsi, o štai kitokia patirtis – bijo, bet išlieka smalsi.

Paskui ji nebežinojo, ar Dievas už viską atleis, maža to, galvojo, kad įmanoma prisidirbti tiek, kad tik velnias į draugus tiktų ir esti pasmerkimas ,,visam gyvenimui”. Virti savo sultyse nesmagu, o burtų lazdelės iš tiesų neveikia, kažkokia apgavystė. Kada vaikystėj Rūta liovėsi melstis – greičiausiai, kai susigriebė, kad tikriausiai keista – melstis ir budrauti, kad niekas nepamatytų, nepamatė, kad dar kas taip darytų, ne bažnyčioje.

Visgi kuo labiau Rūta artėjo prie tikėjimo (kartais nutolimas vyksta tam, kad po to artėtume), tuo labiau jautė, kad Dievas ne juokas, su juo nežaidžiama. Negalėjo pasakyti: ,,OKAY, Dieve, tikiu, kad visad esi su mumis”. Jo Tėvystei ieškojo įrodymų, kad galėtų (teisėtai) gerbti. Nevaikiška, tačiau pakankamai pasipūtėliška. Įstrigo ieškojimuose. Norėjo nuoširdžiai patikėti - vėl. Pakanka vieną dieną nors ir dėl grūdo dydžio tragedijos kreiptis į Dievą, ir jis atsilieps, padės savo būdais, taip jau yra, o kiek pats, pati stengsies išsikapanoti iš bėdos, AČIŪ, ATSIPRAŠAU pasakysi - tavo (mandagumo?) reikalas. Tai kam pagalba?.. Vaikui, kuris iš širdies niekur nedings, kažko norės, prašys, o paskui reikalaus, lieps, geis. Atgailaus, o suaugęs, suaugęs su viskuo, padėkos. Rūtai pasirodė, kad ji sužaliavo.

Vaikai užduoda daug klausimų, o suaugę dažnai norėtų išsisukti, ir nuo klausimų, ir nuo atsakymų - ji pastebėjo dar vaikystėj. Panašiai dėl tikėjimo. Sunku prasprūsti pro Dievą, kai, tuo tarpu atrodo, kad lengva jį neigti, neliesti šios temos – reikalinga mat ,,kažkieno” kontrolė, reikia savo galva vadovautis, ,,žiūrėti savęs”. Tikėjimas Dievu iš tiesų yra ir sąžinės išbandymas.

Pradėjus eiti į mokyklą, Rūtai virš galvos skambėjo ,,VISKAS prieš akis”. Žiūrėdavo į tėvus nesuprasdama – tuomet kas vyksta dabar?..Tik paskui suprato, kad suaugusiųjų įdiegtas ,,viskas“ yra paslėptas linkėjimas tapti stipriais, stipriomis, nuoroda tikėti, nes jų pačių tikėjimai akivaizdžiai tikrinami, tiesiai, ne visada šviesiai.

Dabar viskas ir yra prieš akis. Užaugęs žmogus ieško vaikystėje patirto (arba ne) gėrio, nes jis tiki galintis jį atkurti ar sukurti iš naujo. Jis gali ilgėtis arba ieškoti to gėrio kaip žvėris, pasirinkto tikėjimo galia neišmatuojama.

Neklausiu apie jūsų religiją. Koks jūsų vaikystės tikėjimas ir Dievas, ar jis buvo?...