Landsbergis V. V. Varlė bunkeryje. –­ Vilnius: Dominicus Lituanus, 2010.

Vienam berniukui gresia vaikų namai, nes lieka jis čia, Lietuvoje, vienut vienutėlis... Darbuotoja atvyksta jo paimti.

– Aš niekur nevažiuosiu, mane paglobos Varlė...

– Kokia dar varlė?

– Varlė yra jis, o ne ji.

– Jaunuoli, jūs gerai jaučiatės?

– Aš niekur nevažiuosiu.

Ir nevažiavo.

Šis stiprus, drąsus personažas iš naujos Vytauto V. Landsbergio knygos „Varlė bunkeryje“ – vienuolikmetis Adomėlis. Autorius vadina kūrinį vieno berniuko istorija. Pasakojimo intonacija ir stilistika išlaikoma visą apysaką.

Berniukas, patekęs į naują aplinką, iš jį supančių žmonių sužino su tomis vietomis susijusius istorinius pokario įvykius, atranda partizanų, „brolių“ – kaip jis mėgsta juos vadinti – temą, į ją panyra, ją išgyvena visa širdimi, dalyvauja to laiko žmonių gyvenimuose, likimuose.

Adomėlis savo rankomis liečia partizano dienoraštį, jį vakarais ar sunkesnę valandą skaito. Mes, knygos skaitytojai, taip pat susipažįstame su dokumentine partizano apmąstymų, pasakojimų medžiaga. Rašytojas V. V. Landsbergis į meninį kūrinio siužetą įpina autentiškų tekstų iš vado Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščių ir kitos partizanų literatūros. Skaitome šią kronikinę medžiagą, o kartu – ir šio berniuko istoriją. Adomėlio gyvenimo atkarpa – tai jau šių, mūsų, dienų kronika apie vaiką ir jį supantį pasaulį. Dvi susiliejusios kronikos, du susipynę laikai sudaro apysakos siužeto pagrindą.

Nemėgstu, kai knygų apžvalgose atpasakojamas, atskleidžiamas visas turinys. Tad ir aš dabar nepasakosiu, kas toje istorijoje vyksta. Kas susidomės – tegu perskaito knygą ir sužino. O veiksmo iš tiesų daug, jis intensyvus, dinamiškas, netgi detektyvinis – ištisa vyksmo grandinėlė. Tekste ji pateikiama nedideliais segmentais, jų knygoje 31.

Adomėlis per visą istoriją daug ko išmoksta, daug ką sužino. Jo vidinis pasaulis paauga, susiformuoja pagrindinės dvasinio pasaulio kryptys – lyg medžio šakos. Jis – vienas iš tų vaikų, kurių tėvai išvykę dirbti ir užsidirbti į užsienį. Skaudžiai pažįstama nūdienos situacija, sutinkama dažnai, pernelyg dažnai. Rašytojas V. V. Landsbergis vaizduoja tokio iš pradžių tetai palikto vaiko būsenas, nuotaikas, išgyvenimus. Suprantama, kad jis tampa uždaro, aštroko, „kampuoto“ būdo. Beveik niekas negali jo suprasti, jam padėti. Bet kai berniukas sutinka labai panašų į save senyvą žmogų, taip pat uždarą, daug kentėjimų slepiantį savoje širdyje, buvusį partizaną Volungevičių, jiedu pamažu išsipasakoja tai, kas jiems svarbiausia, skausmingiausia.

Paauga dvasiškai, išminties įgyja ne tik Adomėlis, bet ir senieji vyrai: ir buvęs partizanas, ir buvęs stribokas. Susiėję, pasikalbėję, jie sužino svarbių tiesos detalių iš pokario laikų – kad neteisingai iki šiol galvoję apie kai kuriuos įvykius ir jų veikėjus. Reikšmingas trobos atstatymo, jos naujo apgyvendinimo motyvas. Visi veikėjai išmoksta gerumo, atjautos, supratimo. Juos skiriančios tranšėjos išnyksta – dėl smalsiojo, nerimstančiojo Adomėlio.

Jis padeda daug ką sužinoti ir bendraklasei Onutei – jų pažintis, patyrusi dramatiškų, skaudžių išgyvenimų, virsta gražia draugyste.

Bunkeris, kaip konkretus, istorinis objektas, irgi patiria atgimimą. Per savo daiktus, per žmonių atmintį, per jų – jaunų ir senų – rankas jis atgyja, ir kūrinio pabaigoje regime bunkerį atstatytą, lankomą žmonių: su mėtų arbatos aromatu, su skaitomais partizanų Atmintinės žodžiais... Laikai susitinka, tapdami vientisa, nedaloma, gyva ir jaučiama istorija... Tad bunkeris yra ir kaip savitas, atskiras kūrinio personažas, su savo gyvenimu, skirtu žmonėms.

Vieno berniuko istorija knygoje sekama taupia, lakoniška kalba, kuri išsaugo ir vaizdingumą, išraiškingumą. Būna ji ir racionali, ir emocionali, bet saikingai; priklausomai nuo aprašomos situacijos, pirmenybė tenka tai racionalumui, tai emocionalumui. Bet kūrinio atžvilgiu kalba sudaro ir išlaiko meninę, psichologinę pusiausvyrą. Šios knygos redaktorė –­ Giedrė Kmitienė.

V. V. Landsbergis nuosekliai ir kūrybingai tęsia pokario temą, vaizduotą ir savo dokumentiniuose bei vaidybiniame kino filmuose, pjesėje, spektaklyje, lietęs ją savo poezijoje, bardų kūriniuose. Sugrįžta prie šios temos kaskart išryškindamas vis naujus bruožus, kviesdamas pažvelgti nauju aspektu. Šioje knygoje apie pokarį jis kalba vaikams ir jaunimui. Rašytojas pasitiki skaitytoju – išsako viską atvirai, nuoširdžiai, bet kartu santūriai vyriškai, be palengvinimų, be nutylėjimų, nepripažindamas kalbėjimo „puse lūpų“.

Šią apysaką su malonumu, manau, skaitys ir suaugusieji. Joje randame ir meninį pokario istorijos nagrinėjimą, narpliojimą, ir itin probleminius šių dienų klausimus: vaikai be tėvų (kai – čia), vaikai be tėvynės (kai – ten). Rašytojas netiesiogiai, visu siužetu ragina susimąstyti – dėl praeities, dėl dabarties, dėl ateities... Ši knyga turėtų būti įdomi ir vertinga visiems, bet kokio amžiaus žmonėms.

Iliustracijų dailininkė – Kristina Norvilaitė. Piešiniai – tai lakoniška linija, tarsi ir jie būtų paimti iš dienoraštinio partizano bloknoto: tik vos vos kontūras, tarytum tik eskizas, tik nusipaišymas sau, gal ateičiai, gal vien kaip istorinio laiko momento, dokumentinės valandos ženk­las. Piešiniai susiję tik su pokario tema –­ jie iš ten, iš bunkerių. Neįpieštas dabarties laikas: nėra Adomėlio, pagrindinio veikėjo, nėra ir kitų personažų bei jų aplinkos. Tai itin įdomus ir išradingas sprendimas. Mūsų dienomis gyvenančius žmones skaitytojas įsivaizduoja pats –­ kiekvienas sukurs savus jų portretus, ištisus paveikslus. O partizaninė kronika – štai tokia. Iš šiųdienio siužeto – tik tetos ranka rašyti žodžiai paliktame raštelyje; tuo pačiu braižu parašyti ir ketureilio žodžiai po „tautų vado“ portretu partizaniniame įraše. Dokumentinė rašytinė medžiaga pateikiama išskirtiniu šriftu – tarsi senųjų spausdinimo mašinėlių raidėmis. Todėl tekstų istoriškumas dar labiau sustiprinamas.

Ir viršelio, ir knygos lapai turi pilkšvai gelsvą, senumu dvelkiantį atspalvį, su savitu fonu – tarsi vartytume seną istorinį dokumentą iš karo / pokario meto. Kai kur puslapiuose matome netgi pirštų atspaudus –­ jie lieka netyčia išsitepus rašalu.

Tokiam vizualiam stiliui sukurti labai tiksliai pasirinkta spaustuvė: Lietuvos kariuomenės Karo kartografijos centras. Tad knygą priimame kaip tikrą medžiagą iš archyvo, tarsi žemėlapį, planą, kartografinį dokumentą, vedantį į partizanų laikus bei į dabarties pasaulį... Į save...

Iš tiesų pelnytai knygą „Varlė bunkeryje“ IBBY Lietuvos skyrius išrinko meniškiausiai iliustruota 2010 m. knyga vaikams ir paaugliams. Akivaizdu – už stilistinę piešinių dermę su tekstu, už vaizdo ir žodžio harmoniją, už originalų, motyvuotą vizualinį visų knygos komponentų sprendimą, leidžiantį sukurti knygos darną ir istorinį autentiškumą.

Jeigu kas nors įsteigtų prizą pačiai pedagogiškiausiai, pačiai išmintingiausiai knygai, tai tinkamiausia būtų, mano tvirtu įsitikinimu, šioji V. V. Landsbergio apysaka. Ji turi tokią pedagoginę, moralinę, etinę, filosofinę šerdį, kokia sutinkama ypač retai. Istorija „Varlė bunkeryje“ daro įtaką žmogaus pasauliui, bet netiesiogiai, netiesmukai, nedidaktiškai. Ji – tikras pedagoginis grynuolis. Auklėjanti, kreipianti, ugdanti. Retai kada besutinkame žodį „pedagogika“. Masiškai vietoj jo vartojama „edukacija“, „informatyvumas“, „novacija“ ir panašiai. Bet tai jau kita ką reiškiančios sąvokos, o ir jų turinys lengvesnis, paprastesnis, seklesnis. Pedagogika, pedagoginė mintis – iš tiesų pats brangiausias turtas – būtinas dirbant, gyvenant su žmogumi, žmogui, dėl žmogaus – mažo ir didelio, jauno ir seno. Ir būtent to labiausiai stinga mūsų dienų visuomenei, kas nedovanotinai pamiršta ar net išsižadėta, kas palikta nuošaliai...

Apysakoje Adomėlis net ir savo tėvą paskatina susimąstyti, paieškoti esminių atsakymų: „Nežinau... Niekada apie tai negalvojau. Neturėjau laiko. Bet pagalvosiu. Pažadu.“ O jis pats, Adomėlis, užaugęs bus partizanas. Taip jis atsako tėvui, paklaustas apie savo ateitį. Bus ginantis, saugantis, branginantis. Jis mus visus apgins (nes supranta, kas yra atmintis, šaknys). O ginti –­ ak, kaip daug nuo ko reikia... Jei tik norime išgyventi, išlikti. Mes, tauta, planeta...

Tad ir dėkosime jam, drąsiajam berniukui, pasinėrusiam istorinian verpetan ir daug ką pakeitusiam, ir kitiems – vaikams, jauniems ir vyresniems žmonėms, panašiems į jį.