Labas, mielas skiautinėtojau,

kaip einasi? Kaip sekasi vasaroti? Ar gražiai rudenėjasi? Dar liko, liko tų rugpjūčio dienų minčių javams suvežti ir vėl ką nors sėti...

Dairausi, nuo ko pradėti reikėtų savaitės apžiūrą – galbūt nuo kino? Štai Europos mastu gerai įvertintas kino scenarijus, atrodo, netapo labai geru filmu. Nors kontroversiški atsiliepimai, rodos, šiam kūriniui garantuoti. Gal taip ir turi būti, kai filmo pavadinime yra žodis „anarchija“?

O Lietuvos mastu kas pradžiugintų? Galbūt turistai, kurie ne tik sostinės senamiesčio gatves tvindo, bet ir regionuose, tarkim, Tauragėje turės ką pasižiūrėti.

Tiesa, ne kiekvienas sostinės turistas ras Juditai Vaičiūnaitei skirtą atminimo lentą – labai jau įsprausta S. Moniuškos skverelio užkampin.

Žinoma, poetai – žmonės, linkę pasikuklinti, ir blogo žodžio netars, ypač žinodami to žodžio vertę. Bet apie Šv. Kotrynos bažnyčios aplinką net mūsų redakcijai buvo parašyta, kviečiant padiskutuoti.

O štai užsienio specialistai teigia, kad paminklai visada yra politinis kompromisas, ir sunkoka būtų tai nuginčyti.

Istoriškai jau sėkmingai susidėliojusi, nediskutuotina ankstėliau gyvenusių ir kūrusių kultūros asmenybių tema – Dionizo Poškos Baublių išsaugojimas.

Jeigu kas sugebėtų kai kurių dalykų svarba įžvelgti ne po šimtmečio, o anksčiau – turbūt tebeturėtume išlaikę arba sugebėtume atkurti puikų vaikų žurnalą „Genys“. Kas nežino ar nebepamena, padės ši publikacija.

Na, čia, kaip sako žmonės, „kalta politika“. Galbūt. O gal ir tų pačių žmonių vangumas, leidžiantis nurašyti visą kaltę pilkiesiems biurokratijos kardinoliūkščiams ir kitiems trupininiams peliūkščiams. Gal panašų vangumą turi omeny ir kultūros ministras, kalbėdamas apie M. K. Čiurlionio muziejų Druskininkuose?

Sunku pasakyti, kaip yra iš tikrųjų – visur, kur reikia pertvarkų, stinga pinigų, o kur stinga, ten ir stringa. Tiesa, arčiau gilesnių finansinių srautų žvejojantiems, rodos, yra kiek paprasčiau – bent kalbėti apie savo didžiuosius lūkesčius. Pavyzdžiui, Kauno Rotušės aikštės rekostrukciją.

Ne taip paprasta turbūt yra tiems pedagogams, kurie šventų atostogų metu turi keliauti į kalbos tobulinimo kursus – verta atiduoti pagarbą už tokį ryžtą.

Ne mažiau sveikintina ir remtina atrodo grupės poetų iniciatyva atkurti gražų poetinį renginį pajūryje, kuris pritraukdavo ir, tikiu, pritrauks daug poezijos mėgėjų.

Galbūt tada atidi „Šiaurės Atėnų“ savaitraščio ir gerų knygų skaitytoja Jūratė Visockaitė į tą renginį nuvyks ir parašys tekstą, pavadintą „Klausau“.  Nes straipsnį „Skaitau“ (labai vertą pasiskaitymo) jau parašė.

Dar vienas „atėnietis“ – Laimantas Jonušys – per Lietuvos radijo laidą išsakė savąją poziciją apie meną ir jo kontūrus, kuriuos apvedus, galbūt išvystume veidą, kurio akyse – klasikos ilgesys.

Viena jauniausių šios savaitės Bernardinai.lt autorių – švento Kristoforo gimnazijos dešimtokė Nirmeda Danieliūtė dalinasi įspūdžiais ir nuotaikom, perskaičiusi V. Papievio romaną „Eiti“.

Apie ėjimą kalba ir Aušros Gudavičiūtės kalbintos menininkės – seserys Puidokaitės.

O prasmingos Andriaus Mamontovo ir jo bendraminčių veiklos dėka Lietuvoje atsiradusi Gatvės muzikos diena ruošiasi plėstis Baltarusijos ir Latvijos link – bent sostinės minimos.

Kaista aistros diskutuojant apie Kauno Laisvės alėjoje R. Kalantai atminti skirtoje vietoje šokantį jaunimą – nepagarba ar kaip tik naujai suvoktos tapatybės raiška, – vienareikšmiško atsakymo kol kas nėra, nors yra bandančių jį formuluoti kategoriškai.

Gana grėsmingai skamba ir fotografijos festivalio pažadas užlieti Lietuvos sostinę fotografijos menu, bet gal kaip nors išplauksim.

Na, ir ką čia dar bepridursi... Taip – lyg iš giedro dangaus – tenka įrašyti: einame keleliu į Menininkų kalnelį, išlydime bičiulį.

Žinau, jis ironiškai šypteltų dabar – „Hm, ir ko taip dramatizuoji, ko dūsauji?“ Tai ir nebedramatizuoju, – atsakau mintyse, – ne... Jei dramatizuočiau, rašyčiau „žengiame keliu į Menininkų kalną“, o dabar ne – va, einame... keleliu... į kalnelį... Ir jokių daugtaškių, jokių...

Daug čia mūsų – didelis būrys, daug jo bičiulių. Žingsniuojam – lyg norėtųsi ką nors pasakyti, bet nesisako, neturime to žodžio, taip ir tylim, taip ir lydim, kiekvienas su savosiomis mintimis, savaisiais prisiminimais, žvilgsniais atožvilgsniais persimesdami, asfaltuotu takučiu, eilėmis žingsniuojam... Ir beeinant atskamba tie Valdo posmai iš eilėraščio be pavadinimo:

Kada nors, kai manęs nebebus,
O trečiasis pasaulinis tęsis,
Juk ir jūsų nebus. Ir kapus
Žels užžels mūsų laikas būtasis.

Nepažinsim viens kito, kalvos
Tarsi Žemės šaknų įsikibę,
Ir žolė – be genties, be spalvos –
Bus pilka pelenų amžinybė.

Ir galbūt tik tada pirmąkart
Susitiksim nustėrę, kad ėjom
Viens kitam vieno žodžio ištart
Ta kalba, kur nė viens nemokėjom.