Pasaulio ūkio pasiekimų paroda Mokslo muziejuje Londone

Londono Mokslo muziejaus pirmame aukšte, ne prie įėjimo, šiek tiek toliau – jau už kosmoso skyriaus, yra ekspozicinė salė, pavadinta „Modernaus pasaulio kūrimas“. Tarp suaugusių – pati populiariausia ekspozicija. Ir tai suprantama. Kitose Mokslo muziejaus dalyse tenka gilintis į mokslą. Aiškinti vaikams ir sau pačiam nelabai aiškią cheminių procesų prigimtį, gilintis į mechaniką, elektrotechniką, variklius. O modernaus pasaulio salėje viskas gerokai paprasčiau – čia daugybė daiktų, kuriuos savo jaunystėje čiupinėjo muziejuje vaikštantys seneliai ar tėvai. Apie beveik asmeninius daiktus pasakoti lengva. Štai automobilis, kurio visi pavydėjo, o čia – odontologo kėdė, kurioje sėdėta, šalia – dviratis, kurio kažkada taip ir nenupirko, net ir po sukeltos isterikos.

Ši mokslo muziejaus salė parodo, kad Marcelio Duchampo kūryba, rodant neutralius pramoninius gaminius kaip meno objektus, negimė plyname lauke. Menininkas pirmuosius „readymades“ – stovą buteliams, sniego kastuvą, kamino ventiliatorių, pisuarą – į galerijas nešė nuo 1915 iki 1921-ų metų, praėjus pusei amžiaus nuo kaminų ir kastuvų debiuto muziejuose – kaip pramoninės kultūros, o ne meno ženklų, žinoma.

XIX amžiaus vidurio muziejininkai atrado tai, ką Duchampas vėliau tik utriravo: pernešk bet kurį daiktą iš savo namų į muziejaus vitriną, sukurk jam tikslų aprašą ir jis sulauks savo dėkingo žiūrovo.

Mokslo muziejaus gatavų daiktų salėje populiariausia vieta yra pasieniui surikiuoti didžiuliai stendai, kuriuose rodomi buities reikmenys nuo 17-o amžiaus vidurio iki beveik šiandien. Net neverta spėlioti, kuri sekcija labiausiai žiūrima – be abejo, ta, skirta buičiai nuo 1970 iki 2000 metų. Šalia jos visuomet stovi grupelės, vienišiai, šeimos ir pusiau transo būklėje apžiūrinėja mobiliuosius telefonus, kompiuterius ir dulkių siurblius. Vitrinos stiklas maždaug metro aukštyje nusėtas mažų rankų pirštų antspaudais – tai minios nustebusių vaikų rodė į trisdešimties metų senumo „Pampersų“ paketą.

Kitoje gatvės pusėje yra Viktorijos ir Alberto muziejus. Ten rodomas pasaulio dizainas ir taikomoji dailė. Irgi pilna buvusios kasdienybės eksponatų. Šio muziejaus knygyne galima nusipirkti Michailo Idovo, perestroikos laikų rusų emigrantų iš Rygos sūnaus, knygą „Padaryta Rusijoje. Neapdainuotos sovietų dizaino ikonos“. Šios knygos 88-ame puslapyje yra straipsnis, pavadintas „Kosminio amžiaus dulkių siurbliai“. Beveiki visas jis skirtas lietuviškam dulkių siurbliui „Saturnas“. Autorius su meile aprašo „Saturno“ formą, tris jo ratukus, spalvą – klaidingai, paaiškina, kad jis buvo pagamintas Lietuvoje, Sovietų sąjungos Vakaruose, todėl ir buvo toks gražus bei kokybiškas. Šalia straipsnio – puiki dulkių siurblio nuotrauka.

Mūsų šia sovietinio dizaino ikona nenustebinsi. Dar daug „Saturnų“ likę jei ne butuose, tai sodybose. „Saturną“ taip pat galima pamatyti puikioje Vilniaus Energetikos ir technikos muziejaus ekspozicijoje „Pagaminta Vilniuje“. Bet nei sodybose, nei vilnietiškame muziejuje mes nerasime tokios išdidaus, švytinčio ir išlaižyto „Saturno“, koks jis nufotografuotas Idovo knygoje. Pas mus šie Vilniaus suvirinimo prietaisų gamyklos 1963 metais sukurti aparatai rodo viso savo nelengvo gyvenimo ženklus – jūros spalvos emalė apdaužyta, iš trijų ratukų bent vienas – neoriginalus, firminio užrašo „S“ raidė – o dažnai ir abi „S“ raidės – kažkur prapuolusi.

Vilniaus Energetikos ir techikos muziejus ir toliau planuoja kaupti sovietmečio lietuviško dizaino kolekciją. Teoriškai ji gali būti įspūdinga ir prabangi – kaip ir dabar, tuometiniai baldų konstruotojai kurdavo stilingus baldus, piešė audinių raštus, dėliojo šaldytuvų, televizorių, magnetofonų, dviračių, žaislų formas, dailininkai uždarbiavo, piešdami gėrimų ir saldainių etiketes, grafikos dizaineriai maketavo įpakavimus, o Eksperimentinio grafikos konstravimo biuro spaustuvė juos spausdindavo.

Bet tokia ekspozicija tėra teorinė galimybė. Praktiškai visas sovietinis dizainas yra sunykęs. Ir tai paaiškinama. Šaldytuvai, magnetofonai, kokybiški baldai, o ne taburetės, nebuvo sovietinio pirmo būtinumo prekės, todėl kainavo klaikius pinigus. Tarkim, 1961–1979-ais metais 140 rublių buvo padorus atlyginimas – atitinkantis šiandieninę 2500 litų algą. Ir gaunačiam neblogą algą žmogui, kuris norėjo nusipirkti magnetofoną „Dnepr 12“, reikėjo pakloti mėnesio atlyginimą, šaldytuvą „Minsk-16“ už 395 rublius – trijų mėnesių algą, nešiojamam televizoriui „Elektronika C 401“ įsigyti tekdovo dirbti beveik keturis mėnesius.

Tai buvo brangūs daiktai, kurius naudodavo taupiai ir ilgai. Po dešimtmečio tarnybos pas pirmuosius savininkus, buitinis prietaisas patekdavo į kolektyvinį sodą, atidirbdavo ten, o nepataisomai sugedęs tame pačiame sode dar atlikdavo kokią nors keistą – vandens rinkimo ar trašų dozavimo – funkciją. Prietaisai, baldai ir rūbai sovietmečiu buvo sunaudojami iki fizinio daikto išnykimo. Štai kodėl padaryti to laikotarpio dizaino ekspoziciją beveik neįmanoma.

Šansas tokią turėti – buvo. Visi LTSR pagaminti daiktai – bent jau geriausi pavyzdžiai – nuo sklandytuvo „Lietuva“ ir automobilio „Eva Sport“ iki „Paukščių pieno“ ir trauktinės „Suktinis“ buvo rodomi Liaudies ūkio pasiekimų parodoje Lazdynuose. Bet Pasiekimų paroda nebuvo muziejus. Transformuojant ją į „Litexpo“, visi eksponatai buvo atiduoti savininkams, o vėliau – pražuvo. Irgi suprantama – kam saugoti daiktus su sovietiniu šleifu, juo labiau – jų ir taip vis dar pilna.

Šiek tiek blogiau, kad industrinio dizaino pavyzdžiai nebuvo kaupiami ir paskelbus nepriklausomybę. Kai bandžiau prisiminti, ką Lietuvos pramonė gamino 1991-1999 metais, teko kreiptis į „Facebook“ bičiulius, nes man atrodė, kad nebuvo nieko. Socialinio tinklo dalyviai man paaiškino, koks aš neteisus. Šiaulių „Venta“ darė puikias kėdes, prasidėjo intensyvi virtuvės baldų gamyba, „Utenos trikotažas“ ir „Audimas“ leido naujus rūbų modelius, maisto ir konditerijos pramonė kūrė šviežius produktus ir įpakavimus jiems, „Vilma“ 1995 metais pristatė naują kasetinį magnetofoną ir tik tada bankrutavo, „Snaigė“ pradėjo daryti naujos kartos šaldytuvus. Visa šita produkcija į būsimą muziejų irgi nebepateks.

Žinoma, aš įsivaizduoju, kad kai kuriose, gal net daugumoje įmonių yra entuziastai, steigiantys ir prižiūrintys savo fabrikų muziejukus, dizaineriai renka savo produkcijos pavyzdžius, o ir kolekcionieriai nesnaudžia. Bet tai nėra sisteminis rinkimas. Tereikia laikinų sunkumų, ir vietiniui entuziastui pasakoma, kad nebeerzintų savininkų su savo muziejumi. Tereikia vieno kontoros persikraustymo ir pusė surinktų pavyzdžių dingsta. O privačios kolekcijos išnyksta kolekcionieriui mirus.

Šios mano dejonės apie praleistas galimybes tėra barokinės. Na, nėra tų siurblių muziejuose ir nereikia. Lietuviškų daiktų istorijoje atsiradusią 50-60 metų skylę, susikaupus, galima aplopyti. Lopai, be abejo, matysis. Tokias ekspozicijas bus sunku monetizuoti. Jei Londono ar bet kokio kito didmiesčio mokslo muziejus darytų parodą „Kosminio amžiaus dizainas“ – o tai labai realu, nes vėl madinga – dulkių siurblį „Saturnas“ priimtų su džiaugsmu. Bet – tik prekinės išvaizdos. Tokio tipo parodos brangios – ir rengėjams, ir lankytojams, kurie noriai moka už apsilankymą 50 litų ir reikalauja už tą sumą gauti aukščiausios kokybės reginį. „Saturnas“ be „S“ jo nesukuria. Bet visa tai – niekai. Parodų buvo ir dar bus tūkstančiai.

Blogiausia tai, kad mes nesudalyvausim ir ateities parodose. Kai 2061 metais bus rengiama paroda „Didžiosios krizės industrinis dizainas Europoje“, Lietuvos kuratoriai taip pat vargs, bandydami įsiūlyti organizatoriams penkiasdešimties metų senumo, beveik gerą, tik šiek tiek aplūžusią... Aplūžusią ką? Aš nežinau. Nežinau, ką šiandien originalaus pagamino Lietuvos įmonės. Kad pagamino – faktas. Būtų idealu, kad šiandien pagamintą „kažką“ aš rytoj galėčiau pamatyti parodoje. Realiau – jei po metų pamatyčiau pačius geriausius, o visus kitus, jei reikėtų – apžiūrėčiau saugyklose. Nes industriniam dizainui, kai jis patenka į muziejų saugyklas, negalioja estetiniai, funkciniai ar ergonominiai kriterijai. Pats bjauriausias ir nepatogiausias daiktas tampa vertingu, nes buvo pagamintas. Jis yra šiandieninės kasdienybės ženklu ateičiai, būsimu masalu tėvams ir vaikams, kurie po penkiasdešimt – ne, jau po dešimties metų spaus nosis prie vitrinų ir džaiugsis, baisėsis, stebėsis, o kai kurie ir ašarą nubrauks.

Kaupti nacionalinę produkciją būtina. Kaip kiekvienas profanas, įsivaizduoju, kad tai suorganizuoti nebūtu sunku. Tereikia didelio angaro pavilnės (pakaunės, patelšių...) laukuose ir įstatymo, įpareigojančio visus gamintojus pateikti po vieną privalomą egzempliorių kiekvieno savo masinės gamybos produkto. Tik šitaip šiandieninis sąlyginis „Saturnas“ po pusės amžiaus taps lietuviško dizaino ikona. Arba klounu, kas irgi – neblogai.

Kultūros savaitė