Pridursiu: ir nesugrįžus. Dažni rašinėjimai, kad sąmonėje neišdiltų vaikystės kalba. Buvęs mano profesorius Juozas Girnius metodikos paskaitose vis primindavo: nepraleiskite dienos neparašę bent vienos eilutės. Jis tai sakydavo, pasitelkęs lotynišką aforizmą, bet man išsitrynė jo tikslumas.

Tad kartais prašau atminties genų, kad man švelniai pakuždėtų į ausį kuo tiksliausias dabartinės lietuvių kalbos sąvokas. Tik dėl to tapau nekenksmingu grafomanu. Apsčiai esu prirašęs sau pačiam. Neseniai, besiknisdamas savo archyvuose, ieškodamas to, kas išmestina, suradau ir pakenčiamų samprotavimų. O gal tik taip man atrodo. Būkite atlaidūs, mieli skaitytojai.

Ne visada taip būna, kaip tikėjomės ar pageidavome. Laikas yra kaitos apraiška. Kaip priežodyje sakoma, laikas viską pastato į savo vietą. Tai yra tiesa. Laiko architektūra sunkiai numatoma. Netikėtumai ir gamtos galios vis sviedžia mums netikėtą repertuarą. Be to, juk mes ir patys esame gamta, fizika ir biochemija valdo mus tuo pačiu mastu kaip ir kitas esybes. Tikinčiųjų Dievas tai puikiausiai žino. Bet šį teologinį aspektą aptarti palieku geriau nusimanantiems ir turintiems tam parankią frazeologiją. Kiekvienai puodų rūšiai būtini tinkami dangčiai – tai sena virtuvinė tiesa. Esu įsitikinęs, kad Dievui rūpi tik žmonių moralinė pusė, o ne gamtos galių tramdymas. Įvairios katastrofos – ne Dievo sritis.

O aš pastaruoju laiku esu susirūpinęs dėl to, kad nerandu to, ko nepamečiau. Tai įkyri psichinė silpnybė – ieškoti gyvenime nebūtų dalykų. Kiek laiko tam sugaištama. Kad ir kažkokio išpūsto savo šaknų kilnumo praeityje. Gerai žinome, kaip mūsų žymus taurios atminties poetas Sigitas Geda užsispyręs ieškojo savo pavardės pradmenų ne vien Lietuvos, bet ir kitų šalių praeityje. Anot, berods, Tilvyčio, ieškai Vytauto tetų, o pilieti, kur gi tu? Jei kas Sigitui būtų išmintingai pataręs rūpestį šaknimis pakeisti dažnesniu kraujo spaudimo tikrinimu, jis dar ir šiandien būtų smagiai rašęs eiles. Buvo juk ištvermingas vyras, išaugęs sveikoje kaimo aplinkoje, nors ir vargingoje.

Nemanau, kad ir aš esu išvengęs panašios bergždžios kažko ieškojimo ydos. Daug sykių prie tų archyvinių dėžių praleidau marias laiko, ieškodamas kažkur užkišto, mano manymu, vykusio eilėraščio. Taip ir nesuradau. Suprantama, nes nebuvau parašęs. Gal tik sapne apie klaidžiojimą automobilių niūrioje Long Beach uosto krantinėje, ieškant pradingusios Diotimos.

Nekenktų, jei kas nors įsteigtų tokių, tarsi pasiligojusių ieškotojų draugiją. Jie kartas nuo karto suėję pasidalintų savo bergždžio ieškojimo įspūdžiais. Tematika bekraštė ir neretai persmelkta glostančios melancholijos. O kaip pagaviai Jurgio Kunčino romane yra ieškoma pamiltosios Tūlos. Ar Vlado Papievio romanuose, kur vis judama, siekiant žmogiško ir kultūrinio ryšio.

Kiekvienas esame įrėminti savyje kaip Leonardo da Vinči originalai. Vertė neįkainojama. Vieninteliai tokie. Ir tai – neginčijama tiesa. O jei yra dar koks ypatingas talentas moksle, mene, sporte, versle! Apie tai tiesiog nepatogu rašyti. Žmogaus vertė nesaistoma pinigais. Argi? Pragmatiškoje civilizacijoje išimčių yra milijonai. Dažnas juk galvojame apie save kaip apie išimtį, kartais savęs nekenčiančią ar verkšlenančią, bet vis tiek puoselėjančią save kaip retenybę.

Atsiminiau: juk ir aš esu vienintelis. O tai – didelis dalykas metropolyje – būti tokiam. Tarp daugelio kitų esančių: einančių, važiuojančių, dirbančių, šnekančių, tylinčių... Nesijaučiu tarp jų nė kiek geresnis ar blogesnis. Skirtingas (tai savaime suprantama), ir esu savaip vienintelis, šiuo metu net suluošintas. Ir visa tai akivaizdžiai dėsto ne kiti, o aš – savo sakiniais, raštu. Neabejotina grafomanija. Bet ji ramina nervus.

Turbūt ir nebaigsiu šio rašinio, nepaminėjęs savo sumeistruoto kubistinio penkių kvadratų paveikslo. Kabėjo jis spalvotas virš keturkampio „Samsung” televizoriaus. Ilgai jį analizavau ir pagaliau pavadinau „Keturių kvadratų šeima”. Tėvą, motiną ir du vaikus jungia kur kas didesnis keturkampis, sakykime, visuomenė. Tėvų kvadratuose matome po vieną mėlyną akį. Taigi dvi akys – tėvo ir motinos. Fonas baltas. Rėmai juodi. Po stiklu. Dar niekas šio šedevro nepagyrė. Matyt, niekada ir nepagirs.

,,Draugas”, 2011 metų liepa