Rūta Kazlauskaitė. Jūros šventė – tik alaus ir keptos duonos fiesta?
![]() |
Kone kiekvienas lietuvis nesudvejojęs atsakytų į klausimą, kam liepos pabaigoje pajūryje taip smarkiai trypčiojami šokiai, kam skiriamos dainos bei už ką keliamos taurės ar bokalai iki pat paryčių. Tai – jau 52-ąjį kartą dainuojama ta pati, o tuo pačiu ir skirtinga odė Baltijos jūrai. Kokia žavinga ir romantiška šventė, norėtųsi sakyti, juk gausiems mūsų šalies miškams mes duoklės neatiduodame, o ir giesmes retai tegiedame. Vis dėlto mistiška jūros prigimtis, nuolat besikeičiantis jos pavidalas, nuolankumo ir negailestingumo priedermė mus privertė atiduoti jai pagarbą. Taip ir atsirado vienas didžiausių Klaipėdoje vykstančių Lietuvos renginių – „Jūros šventė“, pritraukianti tūkstančius lietuvaičių iš kone kiekvieno šalies pakraščio. Tačiau gaila pripažinti faktą, kad masiškiems renginiams šiandien susibūrimo idėja yra priklijuojama lyg lapelis ant nugaros, kurio taip niekas ir nesugeba perskaityti. Vartotojiška žmonių prigimtis užgožia pagrindinės idėjos nuoširdumą.
![]() |
Pirminis vaizdas, kuris aplanko įžengus į Herkaus Manto gatvės vidurį, yra nebylus publikos skandavimas: „Duonos ir renginių!“ Lyg potvynis šventė, žmonėmis užtvindžiusi jau senokai ištuštėjusias Klaipėdos gatves, skverus, alėjas, parkus, kavines ir barus, miestą prikėlė iš senokai apėmusio snaudulio. Danės krantinė, nusėta prekystaliais bei palapinėmis su užrašu „Švyturys“, skambančios Senamiesčio gatvelės, mažais būriais susispietę Klaipėdos svečiai bei vietiniai gyventojai aplink įvairiausio plauko menininkus ir pagrindinė minia nuolat judanti, tačiau niekur nestabtelėjanti – štai kas būtų matoma nuo restorano „Viva la Vita“ stogo.
![]() |
Jau penktadienį ryte prasidėjusi fiesta iki sekmadienio nepakeitė savo veido ir teikė publikai tai, ko ji labiausiai troško: duonos ir renginių. Vietiniai ar menininkai ir amatininkai iš kitų miestų spjaudėsi ugnimi, vaikščiojo ant kojūkų, piešė karikatūras bei portretus, pardavinėjo rankdarbius, rodė savo aktorinį meistriškumą, linksmino gitarų bei jaunų balsų skambesiu, žavėjo kūno plastiškumu, o kavinės bei barai – gausumu. Tačiau visas šis meninis mėgėjiškumas labiau priminė mugę nei vieną laukiamiausių metų švenčių. Didžiosiose scenose pasirodę tokie atlikėjai kaip Jonis, Virgis Stakėnas, ansamblis „Vairas“, kapela „Mingė“, grupės „Nervas“, „Nei gervė, nei gegutė“, „Funkcija“, „Varnos“, kurių pavadinimų dažnas nėra net girdėję, leido užplūsti jausmui, kad publikai nebėra svarbu, kas kur ir kada koncertuoja, svarbu tik tai, kad visur matomos geltonų palapinių, „Švyturio“ vardu paženklintų, stogai, girdimas nuolatinis šurmulys ir laisvo savaitgalio pajūryje suvokimas.
O juk tarpukariu „Jūros šventė“ populiarino jūrą, jūreivystę ir jūrines profesijas. Kaip gražiai ir kilniai aprašoma šio renginio idėja pirmajai Jūros šventei, vykusiai skirtame leidinyje: „Šiandien gražiausias Lietuvos jaunimas didelėmis miniomis 1934 metais, suplaukė iš visos tėvų žemės paliudyti, į kokią didelę pajėgą yra išaugusi tų pasiryžėlių šeima, atiduoti tinkamą pagarbą žuvusiems jūros vaduotojams, prisiekti ištikimybę Lietuvos jūrai ir pasiimti kilnias pareigas saugoti mūsų dvasios milžinų krauju atpirktą palikimą, tinkamai tą brangųjį palikimą naudoti ir būsimoms kartoms jį išsaugotą palikti.“ Šiandien į vadinamąsias antras Lietuvos pajūrio Kalėdas kviečiama afišomis ir pramogų pasiūla. Tačiau net ir pastarųjų gausybėje sunku ką padoraus atrasti...
Džiaugsmingas vaiko krykštavimas į rankas gavus cukraus vatos gumulą, paauglio šūksnis į Kruizinių laivų terminale koncertuojančio muzikos bei krepšinio dievuko M. Mikutavičiaus pusę, garsus suaugusiojo tostas „Už Jūros šventę!“, tyli Senamiesčio kavinės savininko sėkmės išraiška, sužinojus, kad šie metai – parduoto rekordinio keptos duonos ir alaus skaičiaus metai. Gal tai ir yra šiuolaikinė odė jūrai? O vis tik taip norėtųsi šio to nuoširdesnio...
Nuotraukų autorė – Rūta Kazlauskaitė






























