Carlos Ruiz Zafón. Vėjo šešėlis: romanas. Iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė. – Vilnius: Tyto alba, 2011. – 488 p.

Yra romanų, kuriuose miestai egzistuoja kaip atskiri, savarankiški veikėjai. „Vėjo šešėlis“ – kaip tik vienas tokių. Carlosas Ruizas Zafónas (g. 1964) sukurė visą būrį jaudinančių ir savitų veikėjų, o apgyvendino juos Barselonoje – savo gimtajame mieste, mylimame, neprilygstamame – ir leido miestui būti savo romano herojų paguoda, gyvenimo patirčių erdve ir netgi priežastimi.

Matyt, Zafóno kino scenaristo patirtis bus lėmusi, jog XX a. pradžios Barselona knygoje tokia vizualiai išraiškinga, kinematografiška. Rašytojas pasakoja apie modernistų sostinę savo aukso amžiuje (nors bendrai visa istorija apima beveik tris kartas), ir miestas tarsi gyvas iškyla skaitytojui prieš akis. Prislopinti, iš tolumos ataidintys garsai, kapo šalčiu ir pelėsiu išsiduodantys gotikiniai miesto pastatai, vėjo atgenamas jūros kvapas, raudonų čerpių stogai, vasaros karštis ir sausos dulkės, saulėtos terasos ir ankštos aikštės, modernistų architektūra – grakšti, net virpanti nuo painių ornamentų, bylojanti apie neseniai praūžusią pramonės revoliuciją, demonstruojanti miesto ambicijas ir pasitikėjimą savimi, – Ildefonso Cerdá jau įgyvendinęs novatorišką urbanistinės miesto plėtros planą, o architektų Antonio Gaudí, Lluís Domènech i Montaner ir kiti must see kategorijos Barselonos statiniai yra pastatyti. (Ir visgi, galvai pradėjus svaigti nuo tolimojo miesto grožio, nepamirškime, kad ir Lietuvoje turime kuo pasigirti, juk Sabaliauskaitės dviejų dalių epas apie Vilnių – ne ką mažiau įspūdingas ir vertas dėmesio.)

Universalumu ir jaukumu tekstas primena Akselio Miuntės „Knygą apie San Mikelę“, mat visko joje, taip pat ir žanro prasme, yra po truputį (detektyvo elementų, dramatizmo, romantikos, istorizmo, psichologizmo), kas ženkliai kilsteli knygos potencialą patikti įvairių literatūrinių žanrų gerbėjams (bent jau nuo gotikos iki švelnios erotikos – tikrai). Knygos istorija pradedama berniuko Danielio lūpomis, jo įspūdžiais apsilankius mistinėje vietoje, – Pamirštų knygų kapinėse. „Tunelių tuneliai knygų prikrautų lentynų, patamsy mane apėmė liūdesys ir gniaužė gerklę“ (p. 77). Jis išsirenka ir išsineša iš ten knygą keistu pavadinimu, pakeitusią jo likimą. Taip sužinome, jog „Vėjo šešėlis“ yra knyga knygoje, – tai ir pavadinimas to nuostabaus romano, kurio sukūrimo, išleidimo, skaitymo ir netgi išnykimo istorija bus gvildenama knygoje. „Negalėjau išmesti iš galvos, kad štai aš, visai atsitiktinai šiame didžiuliame knygų nekropolyje, vienintelėje niekam nežinomoje knygoje atradau visą pasaulį, o dešimtys jų taip ir gulės neatverstos, pamirštos visam laikui“ (p. 78).

Veikėjai čia kaip estafetininkai: jie dalinasi pagrindinio herojaus statusu, pakaitomis kausto skaitytojo dėmesį. Visgi Danielis – centrinė figūra knygoje, jis labiausiai iš daugybės herojų artimas paties rašytojo pasaulėžiūrai, jo lūpomis pasidalinama daugybe įspūdžių, ypač skaitymo: „Po kažin kiek laiko, pasakojimo pagautas, išgirdau katedros varpų gausmą skelbiant vidurnaktį. […] Personažai buvo tikroviški kaip oras, kuriuo kvėpavau, jie traukė mane į nuotykių ir paslapčių tunelį, iš kurio nenorėjau išeiti“ (p. 12). Piešiamas tam tikras idealaus skaitytojo paveikslas, dažnai pažeriama auksinių beigi sparnuotų knyginių frazių – „Išlaisvinus knygą iš lentynos vienatvės, pakilo aukso dulkių debesis“ (p. 11) ir pan. Tenka pripažinti, kad, atmetus painų ir intriguojantį siužetą, ši knyga – visų pirma – yra apie skaitymo džiaugsmą ir fantazijos žaismę: nuoširdi istorija apie skaitymo teikiamą malonumą.

Ir ji sąmoningai sukurta taip, kad žavėtų tuos žmones, kuriems pažįstamas pažinimo troškimas, kurie iš esmės mėgsta knygas. Nesvarbu, – perka, medžioja ar skolinasi iš bibliotekos. Tiems, kurie turi gebėjimo ir noro skaitydami įsijausti: užuot ėję pirma pasakotojo, burbėdami ar spėliodami, duoda autoriui ranką ir leidžiasi vedami, įviliojami į jiems parengtas sakinių pinkles. O gal netgi patys rašo: tokie supras, koks laimingas yra Danielio tėvas, padovanojęs literatūrinių ambicijų turinčiam sūnui Viktoro Hugo plunksnakotį („kaip paslaptingai porino pardavėjas, […] šiuo auksiniu plunksnakočiu rašytas Vargdienių rankraštis“, p. 34), į kurį, eksponuojamą vienos krautuvėlės vitrinoje, jiedu rituališkai spoksojo metų metus.

Romane nelieka nepavaizduota nė viena su knygos rinka susijusi vieta ar institucija: nuo rašytojo darbo stalo iki knygyno ir bibliotekos; išsamiai nupasakojami ir prekiavimo retomis knygomis ypatumai, ir leidybos problemos, rankraščio saugojimo ir dauginimo niuansai, skaitytojų emocijos ir jų būstų interjerai. Ir neatsitiktinai, o būtent kontrastui tarp knygos teikiamų galimybių ir jų netekimo pabrėžti, į siužetą įpinamas aklas personažas. Tai regėjimą praradusi jauna mergina Klara, nostalgiškai prisimenanti: „Nesuvokiau skaitymo palaimos, pojūčių, atveriančių visas sielos duris, kai tave įtraukia fantazijos grožis, išgalvotos paslaptys ir net kalba“ (p. 30).

Tuo pačiu tekste laikomasi harmonijos, pabrėžiama balanso svarba tarp skaitymo ir realaus gyvenimo patyrimo: „Nepažinsi gyvenimo skonio, kol pirmąkart neapnuoginsi moters. Lėtai, po sagą, lyg šaltą žiemos vakarą luptum karštą bulvę“ (p. 93; „ištraukus“ iš konteksto skamba ne itin skaniai ir kiek agrariškai, tačiau skaitytojams nereiktų susipainioti – iš tiesų knygoje apstu kūrybingų ir dargi nenuvalkiotų moteriai skirtų epitetų. Pavyzdžiui, „Nuogas Klaros kūnas baltuose pataluose švytėjo lyg ką tik išskalbtas šilkas“, p. 62).

Bet visų vaizdingiausias aprašymas tenka Pamirštų knygų kapinėms – genialiai atminties metaforai; pramanytai vietai, kurioje fantazija susitinka realybę: „… pasaulis, pulsavęs už šių mūrų, pats to nesuvokdamas, kasdien prarasdavo sąmonę, nes jautėsi didesnis visažinis, jei daugiau pamiršdavo“ (p. 78). Tai juk istorinė Barselona – ir darbininkų bei menininkų traukos centras, ir negandų vieta („Ar tiesa, kad karo metais žmonės, įkalinti Montijuko pilyje, dingdavo be žinios?“, p. 39)! Omenyje turimas konkretus istorinis momentas – sistemingas istorijos naikinimas Franko režimo metu, tačiau, nenuginčijamai, idėjinė problematika yra kur kas aštresnė ir universlesnė. Zafónas tik pasinaudoja istoriniu fonu, kad į skaitytojo minčių paviršių iškeltų kertinį savasties išsaugojimo – išsaugojimo per atmintį – klausimą. Pamirštų knygų kapinės yra tarsi saldainis popierėlyje paslėpta autoriaus mintis, jog mes esame tai, ką prisimename. O ar daug šiandien prisimename?

Tai didelės apimties romanas, kupinas ne tik nuosekliai atskleidžiamų paslapčių, bet ir įvairių pavadinimų, sunkinusių vertėjos darbą. Nors galima pagrįstai pasiteisinti pavadinimų tekste gausa, deja, kai kurių tikrinių ir ypač Barselonos miesto vietovardžių vertimas į lietuvių kalbą, nors kartais pralinksmina, bet kelia ir graudulį – Vija Lajetanos areštinė užuot Lajetano prospekto areštinė, San Gervasijus vietoj šv. Gervaso, Nunjes de Arsės (poeto vardas) aikštė ir t. t.

Kalbama, jog romanas Ispanijoje išpopuliarėjo be jokios reklamos, tiesiog iš lūpų į lūpas. Jis išleistas 2001 metais, tad, be abejo, populiarumo pikas jau praėjęs. Tačiau tai nereiškia, kad knyga pamiršta, priešingai – Barselonos knygynai gali pasigirti įvairiais „Vėjo šešėlio“ leidimais, papildytais žemėlapiu, senomis nuotraukomis ir gatvių nuorodomis (net pavydu, kiek daug sau gali leisti milžiniška Ispanijos rinka…). Lietuvoje tuo tarpu turime pasidžiaugti antruoju romano leidimu, nes, nors pirmasis ir nebuvo tiesiogine prasme išgraibstytas, knygos ilgą laiką nebuvo įmanoma rasti. Sunkiai gaunamas intriguojantis romanas, pasakojantis apie paslaptingą neaiškiomis aplinkybėmis dingusią knygą (omenyje turimas visas jos tiražas), – įdomu, gal kažką ši situacija netgi intrigavo ir prisidėjo kuriant nuslėptos knygos mitą, panaudotiną kaip rinkodaros triukas? Aišku viena: tai puikus debiutinis romanas, į kurį autorius sudėjo visą savo išmonę, – ir ne tik atostogoms!

Daugiau autoriaus straipsnių galite rasti autoriaus puslapyje.