Stebiu, kaip laikas makabriškai išlaupo žmonijos dantis ir susivėręs ant šilkinio siūlo kalba mažas maldeles. Tarsi kiekvienas dantis būtų atskiro žmogaus projekcija, kur telpa nieko neįprasminantys kryžiai, įvairūs priešistoriniai piešiniai pirštu ant rasotų pirmykščių veidrodžių, sudžiūvusios ir susitraukusios protėvių galvos, pakabintos ant uolos staktų, medalionai, kuriuos pravėrus gali matyti didžiojo sprogimo veidą. Visa tai laikui puikiai pažįstama ir seniai pabodę. Tai tarsi mąstyti ir suprasti, ko niekada nebuvo ir nebus, bet aiškiai suvokti, ką mąstai, ir žinoti, jog tas, ką mąstai, yra suvokiamas, nors savaime to suvokti neįmanoma.

Todėl laiko greičiausiai nėra ir niekada nebuvo. Tai tik terminas, sąvoka, žodis, kuris sukurtas, kad nebūtų įmanoma visko suspėti. Juk tas dalykas, kurį pavadiname laiku, nėra kažkur erdvėje savaime išsiskaidęs į metus, dienas, valandas, minutes, sekundes etc. Į visa tai esame suskirstę mes, tarsi į tam tikras figūras būtume padalinę baltą lapą, sukūrę daiktų, kurie savo tiksėjimu keičia sąvoką po sąvokos, terminą po termino, kol galiausiai mus uždusina labiausiai nepažinus žodis mirtis.

Ir mes negalime gyventi daugiau nei sąvokoje dėl to, kad patys esame tik sąvoka. Kadaise ji buvo ištarta kažko daug didesnio už mus, sukūrusi virpesį, kurį vadiname gyvenimu. Mes – tik bangos, artikuliacijos poistorė, kurioje telpa visa tai, kas bus, ir tai, ko niekada nebuvo.

Mes esame tos pačios planetos, nepažintos saulės sistemos, apie kurias galime kalbėti ničnieko nežinodami. Atrodo, jog sąvokos buvo sukurtos tik tam, kad gimtų filosofija, nors filosofija pati ir sugalvojo savo gimdytoją. Užtat dabar visokie filosofijos ūkininkai gali sodinti metafizines bulves ir džiaugtis, kad už pasodintų bulvių honorarą galės nusipirkti dailią pypkutę, susimokėti nekirpėjui, kad nekirptų, ir auginti vešlią į degantį krūmą panašią barzdą, kuri suteiks didesnę pilnatvę sėdint ant Puntuko ir kontempliuojant apie žmones kaip fizines ir šiaip įvairiausias metafizines daržoves. Pavyzdžiui, metafizinį agurotį ar metafizinį pomidorą.

Tokios sąvokų, žodžių sintezės tikriausiai nieko ypatingo neparodo. Nes tai neslypi mūsų giluminiuose suvokimo kloduose, nėra jokio natūralumo bandant suvokti kažkokią daržovę pakeltą sąvokos laipsniu. Ir išvis keista, kad žmonės susikalba tuo, ko visiškai nesupranta, ir bando visą tą dalyką, kurį įvardija kaip kalbą, sunkinti apkraunant nereikalingom kvazisavybėmis, kurios veda tik iki tam tikro taško, už kurio ir po kuriuo negyvena jokia svarbi esmė. Nes jai žiūrint į veidrodį neišeina išsikviesti savo atvaizdo net ir praktikuojant įvairiausius prasmės ieškojimo spiritizmo seansus, kurių metu dėl absurdiškumo sudeginama Pirmosios komunijos žvakė ir Krikšto rūbeliai sukapoti kandžių.

Bandome įvairiais aspektais nagrinėti raidžių kristalizaciją, nors, jei jos nenagrinėtume, tikriausiai niekas nepasikeistų. Gal tik padaugėtų bedarbių, o daktarais galėtų vadintis tik tie asmenys, kurie gydo žmones, o ne tie, kurie sąvokų skalpeliais operuoja ir visaip pjausto kalbos kūną, pašalina vieną ar kitą audinį, eksperimento labui įsodina piktybinį naviką ir stebi, ar jis prigis kalbos organizme. Jei taip vyks, o tai vyksta, manau, kad ateity nepadės nei dirbtinis širdies persodinimas, nei rašalo perpylimas žodžiams.

Sąvokų ir terminų atsiradimas, jų paskirtis yra labai įdomus reiškinys, nes dažnai jie savęs savaime neargumentuoja. Neretai pasirenkamas pavadinimas apibūdinti kitus daiktus paėmus vieno kad ir abstraktaus daikto pavadinimą, kurio pavadinimas neapibūdina jo paties. Pvz., žodis „klaustukas“. Žmonės neretai sako: „O, jo stuburas klaustuko formos“ arba „tas medis atrodo kaip klaustukas.“ Tai vyksta todėl, kad natūraliai neįmanoma pajusti, kokia yra klaustuko forma, nes net pats žodis „klaustukas“ neapibūdina jo paties formos ir juo labiau tų dalykų, kuriuos bando apibūdinti tarsi metaforiškai. Bet čia tikriausiai būtų galima leistis į svarstymus iki begalybės, nes, net jei ir atsirastų tam tikrų savybių, kurios galėtų apibūdinti klaustuko formą, atskirai jas po vieną būtų galima įvardyti kaip savaime savęs neargumentuojančias. Vadinasi, čia slypi daugiasluoksnis ir daugiašaknis neargumentuotas sąvokos paradoksas. Panašiai kaip slibinas su begale galvų, kurių visų nematai, tačiau gali įvardyti, nors savaime negali suvokti visų galvų funkcionavimo vienu metu.

O ką jau tada kalbėti apie tokius dalykus kaip sąvokos/žodžio storis, kurį būtų galima matuoti pagal tai, kiek ištartų žodžių telpa į kažkokį laiko vienetą. Aišku, žodžio storis priklausytų nuo raidžių kiekio, – kuo daugiau raidžių, tuo storesnis žodis. Kiekvieną raidę priskyrus vienetui, visų žodžio raidžių-vienetų sudėtis sudarytų sumą, kuri reikštų žodžio storio skaičių.

Žinoma, būtų galima iškirsti dar daugiau miškų ir išleisti dar daugiau žodynų, pvz., „Didysis lietuvių kalbos žodžių storio žodynas“, kuris būtų ne tik neįperkamas, bet greičiausiai ir neperkamas, nes jo praktiškumas taip ir liktų svyruoti ant abejonių svarstyklių, kurio naudą greičiausiai nusvertų net ir nutūpęs mažas drugelis, pasirėmęs maža raudonmedžio lazdele su hipiška šukuosena, musės akiniais ir giedantis Prancūzijos himną. Keista, bet kartais net ir tokie neįtikėtinai atrodantys dalykai yra daug vertesni ir tikresni už dalykus, kuriems sugaištama ne vieni metai tyrinėjimų.

Bet laikrodžiai eina. Kuo daugiau laikrodžių, tuo daugiau laiko. Kuo daugiau laiko, tuo daugiau neaiškios klampios masės, kurioje visi bandome judėti, masė neišvengiamai stingsta... O po daugelio to, ko net nereikia įvardyti, mus ras gražiai išsilaikiusius šioje klampioje medžiagoje. Sukietėjusioje. Fosiliškai mumifikuotus. Iš mūsų pasidarys visokiausių dalykų, gal net įvairiausių puošmenų, kurias įrėmins muziejuose už stiklo, suaugusiesiems kainuos* tiek, vaikams – pusė kainos, bet visa tai jau bus kitas laikas. Kiti žodžiai. Kitos sąvokos.

*Numanau, kad nemažai