Rugpjūčio paskutinėmis dienomis Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) prasideda festivalis „Burning Man“ (iš angl. k. „Degantis žmogus“). Dabar tai atrodo neįtikėtina, tačiau pirmaisiais festivalio metais (1986-aisiais) jame dalyvavo ir medinę žmogaus skulptūrą kartu sudegino tik 20 žmonių. Ilgainiui žmogus augo, o kartu su juo – ir dalyvių skaičius, kuris praėjusiais metais buvo pasiekęs 50 tūkstančių.

Lietuviai ten lankėsi ne kartą, o fotografas Romualdas Požerskis su dukra Monika Požerskyte yra išleidęs nuotraukų albumą „Degantis žmogus“, tačiau pirmąkart lietuviai kūrėjai į „Burning Man“ vežasi ir pristato savo instaliaciją – Degantį Blukį.

Komanda jau baigia susirengti kelionėn į Black Rock (iš angl. k. Juodosios uolos) dykumą Nevados valstijoje. O „Bernardinai.lt“ ta proga pakalbino „Burning Man“ regioninį atstovą Lietuvoje – Giedrių Kavaliauską, kurio nuomone, festivalis, vykstantis Black Rock dykumoje, – vienas geresnių būdų pristatyti Lietuvą, jos kūrėjus.

Giedriaus Kavaliausko nuotrauka

Festivalyje „Burning Man“ esi buvęs ir anksčiau. Kokie įspūdžiai išlikę? Daugelis, ten nukeliavusių tvirtina, kad požiūris į gyvenimą po šio renginio-reginio pasikeičia. Ar išties?

Giedriaus Kavaliausko nuotrauka

Festivalyje pirmą kartą apsilankiau 2007-aisiais, kai dirbau Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). Tais metais festivalio tema buvo „The Green Man“ (liet. k. „Žaliasis žmogus“), tad daugelyje festivalio renginių, meno instaliacijų vyravo ekologinė tematika.

Pamenu, kad festivalis mane pribloškė savo dydžiu, įvairove: milžiniškos skulptūros, instaliacijos, daugybė renginių, vykstančių tuo pat metu, visokiausių žmonių. Buvo labai keista vaikščioti po dykumą, kurioje neveikia mobilusis telefonas, pinigai neturi prasmės, nes nėra ko už jų įsigyti, tave supa žmonės, atvažiavę radikaliai išreikšti save.

Giedriaus Kavaliausko nuotrauka

Negaliu pasakyti, kad mano požiūris į gyvenimą per ten praleistas dienas pasikeitė radikaliai, tačiau pripažinsiu, jis kito laikui bėgant. Tada man atrodė, kad tai – nerealiai geras laiko praleidimo būdas, kai pajauti savo noro ir galėjimo atsipalaiduoti ribas. Kaip man sakė, žmonės šiam festivaliui rengiasi visus metus. Svarsčiau, jog tai keista, kad pats niekada to nedaryčiau. Pernai, sugrįžęs iš „Burning Man“, pradėjau rengtis ateinančiam festivaliui, ir štai ruošiuosi jam jau beveik visus metus. Net nespėjau pagalvoti, jog tai keista.

Giedriaus Kavaliausko nuotrauka

Manau, kad apsilankymas „Burning Man“ palieka savo žymę: prisimindamas ilgėsiesi tos utopijos, į kurią patekęs buvai.

Kaip gimė „Burning Man LT“ bendruomenė? Kaip suradote vieni kitus?

Po apsilankymo „Burning Man“ festivalyje jo ugnimi užsidegę vilniečiai dalelę šios liepsnos parvežė ir savo miestui. Lapkričio pradžioje grupelė tų degančių vilniečių suorganizavo nuotraukų iš festivalio peržiūros ir įspūdžių pasidalinimo vakarą. Tada gimė idėja 2011-ųjų metų „Burning Man“ festivalyje suręsti lietuvišką teminę stovyklą, sujungsiančią šiuolaikinį Lietuvos meną bei apeigines tradicijas. Taip mes vienas kitą ir suradome, ir susitelkėme įgyvendinti bendrą idėją.

Mus suvienijo lietuviškos teminės stovyklos vizija bei jos įgyvendinimas, materializavimas. Vėliau mūsų stovykla įgavo Blukio vardą. Ji apaugo menine programa, įgavo šiek tiek protėvių stiprybės. Ir štai dabar, atkartodamas seną tradiciją, surinkęs negandų iš Lietuvos, mūsų Blukis keliauja į JAV, kur bus sudegintas.

Giedriaus Kavaliausko nuotrauka

Gal galėtum papasakoti šiek tiek plačiau apie šį seną Blukio vilkimo paprotį, kurį, atrodo, „Burning Man LT“ bando priminti, o galbūt net atgaivinti?

Blukio – kelmo arba kaladės – vilkimas per kaimą ilgiausią naktį suburdavo bendruomenę linksmam ritualui. Kaimo gyventojai užnerdavo virves ant storo kelmo ir vilkdavo jį per kaimą, užsukdami į kiekvieną kiemą, kad surinktų visas ten gyvenančių žmonių negandas ir jiems nutikusias blogybes.

Gale kaimo iškilmingai sukurtame lauže blukis būdavo sudeginamas, viliantis, kad ir jo surinktos negandos sudegs kartu.

Pasitelkdami šiuolaikinį interaktyvų meną, bandome atgaivinti vieną įdomiausių lietuviškų papročių, jungiantį mitologiją, kolektyvines apeigas ir turintį tam tikrą socialinę funkciją.

Giedriaus Kavaliausko nuotrauka

Kiek teko domėtis, festivalio „Burning Man“ organizatoriams reikia pateikti projektus, kurie įvertinami ir atrenkami remiantis giežtais kriterijais. Kaip rengėtės Blukio pristatymui „Burning Man“?

Norint gauti oficialią vietą festivalyje reikėjo teikti paraišką, kurioje pristatyta teminės stovyklos (angl. k. Theme camp) idėja, koncepcija, taip pat būsimas stovyklos statybos, įrengimo ir išdėstymo planas, vizualizacija, taip pat – meninė programa. Iš paraiškos matyti, kaip stovykla prisidės prie bendros „Burning Man“ festivalio programos.

Pagrindiniai atrankos kriterijai yra idėjos atitikimas festivalio metų temai, stovyklos ir jos meninės programos interaktyvumas, vizualus patrauklumas, aiškus plano išdėstymas ir, žinoma, svarbu, kad stovykla ir jos idėja patiktų festivalio organizatoriams.

Teikdami paraišką, mes registravomės kaip Jono Dovydėno instaliacijos „Velokino“ palaikymo stovykla. Norėjome, kad Blukis ir Jono instaliacija būtų netoli vienas nuo kito, o „Velokino“ instaliacijos savanoriams būtų patogu prižiūrėti instaliaciją.

Esi minėjęs, jog šiam projektui „Burning Man“ organizatoriai neabejingi, labai jį vertina. Gal todėl ir paskyrė vieną geresnių vietų dykumoje įsikursiančiame mieste. Kokių dar „privilegijų“ gavote?

Iš „Burning Man“ organizatorių sulaukėme nepaprastai daug palaikymo ir pagalbos. Dirbant su „Burning Man“ organizatoriais reikalingas tikslumas, žinios ir pagarba kitų žmonių laikui, tačiau jie atsižvelgė į tai, kad organizuojame viską iš Lietuvos, jog darome tai pirmą kartą ir reikia padėti neapsiplunksnavusiems žąsiukams žengti pirmuosius žingsnelius.

Esame labai dėkingi viso „Burning Man“ festivalio meno koordinatorei Bettie June, kuri išgelbėjo visą mūsų filmavimo komandą ir fotografą Romualdą Požerskį, gaudama jiems mokamus bilietus į festivalį, nes, likus mėnesiui iki festivalio pradžios, pirmą kartą festivalio istorijoje buvo išparduoti visi bilietai. San Franciske bei kitur kilo sąmyšis, nes daugelis menininkų, muzikantų, ilgamečių dalyvių, nespėjo nusipirkti bilietų, o tuo greitai pasinaudojo bilietų perpardavinėtojai, ir šiuo metu vienas bilietas į festivalį per Ebay.com kainuoja per 1000 dolerių.

Taip pat norėčiau paminėti „Burning Man“ regionų koordinatorę Meghan Rutigliano, kurios dėka Lietuva pirmoji ir kol kas vienintelė Rytų Europos regiono valstybė gegužės mėnesį buvo įtraukta į oficialų „Burning Man“ bendruomenių žemėlapį. Be to, Meghan parašyto ir per visus oficialius „Burning Man“ kanalus išplatinto straipsnio dėka apie mūsų projektą sužinojo užsienyje gyvenantys lietuviai, kurių dalis šiemet prisijungė prie mūsų stovyklos.

Manau, kad pagrindinė privilegija, kurią gavome iš „Burning Man“ festivalio organizatorių, yra leidimas filmuoti dokumentinį filmą ir dokumentinių laidų ciklą apie Blukį, jo keliones ir sudeginimą. Leidimas filmuoti komerciniam naudojimui išduodamas nedaugeliui žmonių, tad, sakyčiau, festivalio Medijos centrui (Media Mecca) ir organizacijai labai patiko Blukio idėja, ir jie įvertino jo išliekamąją vertę.

Blukis buvo pastatytas ir pristatytas festivalyje „Tebūnie naktis!“. Tai buvo lyg bandomoji versija, kuri bus vežama į „Burning Man“, tiesa?

Taip, mūsų tikslas buvo surinkti šventės dalyvių atsineštas negandas ir išvežti jas sudeginti dykumoje. Šiuo atveju mes interpretavome Blukio vilkimo tradiciją: ne mes jį tempėme po kiemus, o tiesiog ,,kiemai“ atitempė į Blukį savo negandas.

Negandas į Blukį sutemps ir JAV išeivijos atstovai, nes Blukis rugpjūčio 20 dieną aplankys juos Čikagoje (Lake Villa).

Kaip atrodys „Burning Man LT“ bendruomenė festivalyje JAV? Ko tikitės iš dalyvavimo ten?

Lietuvių stovykloje veiks Blukio autoriaus Donato Jankausko (Duonio) Fluxus molio kūrybinės dirbtuvės, kur festivalio dalyviai galės pasigaminti smulkių lipdinių ir senoviniu būdu nusilipdytoje miniatiūrinėje krosnelėje juos išsidegti.

Blukyje pristatysime Tomo Dobrovolskio perkusijos sesijas ir koncertus, Gintaro Sketersko (DJ Subflu) ir Džiugo Bražiūno naktinę programą (elektroninės muzikos gerbėjams žinomas kaip DJ Kim Wild iš Lietuvos kultinio DJ susivienijimo Metal on Metal).

Mūsų stovykloje veiks Griaustinio kalvė, kurioje Blukio svečiams bus kalamos monetos su Blukio ir festivalio „Burning Man“ simbolika.

Turėsime milžiniško dydžio vienos sėdimos vietos kelmą-mobilią instaliaciją, kurią interpretuodami Blukio vilkimo tradiciją vilksime per „Burning Man“ kaimą ir kitų teminių stovyklų kiemus.

Jono Dovydėno vežamo „Velokino“ seansų metu bus rodomi lietuviški filmai: Roberto Verbos „Šimtamečių godos“, „Senis ir žemė“, Giedrės Beinoriūtės, Jono Meko bei kitų autorių trumpo metražo filmai.

Prie mūsų prisidės lietuvių išeivijos menininkai iš Čikagos ir Niujorko. Blukyje

susitiksime su dailininku Vyteniu Jankūnu, interjero dizainere iš Čikagos Evelina Urbonaite, kuri kartu su Goda Koriznaite padės įrengti Blukio interjerą ir aplinką. Blukyje įrengsime žiūrovams ir dalyviams patogias sėdėjimui vietas, taip pat labai praktišką pramogą – Blukio dulksnos šaknį. Dykumoje, kurioje dieną būna apie 40 laipsnių karščio, svečius atgaivinsime vandens dulksna.

Su mumis šiais metais važiuoja keli fotografai mėgėjai ir profesionalai, tarp kurių reiktų paminėti Romualdą Požerskį – žmogų, prisidėjusi prie festivalio „Burning Man“ viešinimo ir sklaidos Lietuvoje, taip pat fotografuoti žada Leonas Juodvalkis, Povilas Vaitkus, Marija Kavaliauskaitė. Dokumentinį filmą kurs Vaidas Lekavičius, jam talkins operatorius Deivis Nutautas ir televizijos laidų vedėja Greta Jansonaitė.

Mano galva, Blukis – puikus vienijančio entuziazmo pavyzdys. Dabar sunku suskaičiuoti visus, prisidėjusius prie idėjos materializavimo, todėl visiems jiems ištarčiau labai garsų: „Ačiū“. Dėkojame parėmusiems mus finansiškai, taip pat padėjusiems išspręsti Blukio konstrukcijų ir statybos rūpesčius, prisidėjusiems prie Blukio idėjiškai ir į šių metų „Burning Man“ festivalį vykstančiai Blukio komandai. Dėkojame privatiems rėmėjams – bendrovei „Pipelife Lietuva“, kurie parėmė mūsų projektą medžiagomis, ir „Brevitra“ už pigius ir efektyvius transportavimo sprendimus.

Dabar vyksta  paskutiniai parengiamieji darbai. Kaip vešite Blukį? Kaip jį konstruosite?

Šiuo metu rengiamės Blukio statybai Čikagoje. Ten statysime medinę konstrukciją, kurią vėliau transportuosime į dykumą (vilksime Blukį per JAV) ir pasistatę festivalyje, atlikę visą meninę programą, pabaigoje sudeginsime. Labiausiai tikimės, kad viskas, ką norime padaryti, pavyks.

Susirašinėjo Kristina Urbaitytė

Giedriaus Kavaliausko ir Blukio statytojų nuotraukos