Labas, gerasis skaitytojau,

keliauju padrikoku šios savaitės tekstų keliu, klapsėdamas klaviatūra, traukdamas girgždantį minčių vežimaitį ir taip svarstydamas gana absurdišką, bet neapleidžiančią idėją, – „jei parinktus straipsnius surinktume į troleibusą, kaip tai atrodytų, a?“ Nežinau, dėl to ir įdomu pasidarė... skirti šiuos skiautinius kelionei viešuoju transportu... O akys ir klaviatūra tik klapsi, klapsi, klapsi...

...Iš pradžių išgirdau kaukimą. Praplėšiau akis ir supratau – troleibusas lekia per tamsų miestą jau kuris laikas. Matyt, nemenkai nusnaudžiau pusiaugula ant dviejų sėdynių. Dabar jau keleivių daugiau, nepadoru kažkaip, tad atsisėdu padoriau, prie manęs išsyk prieina ir mostu pasislinkti paprašo orus dėdė, šiek tiek panašus į kokį režisierių, statantį rimtus spektaklius ir į daugelį dalykų žiūrintį labai rimtai.

Dėdė toks orus, kad net nedrįstu klausti, kelintas maršruto numeris ir kur veža ši transporto priemonė, tad jaučiuosi lyg įkalintas bunkeryje partizanas – matyt, būsiu prisiskaitęs Mariaus Ivaškevičiaus ir Vytauto V. Landsbergio produkcijos rezistencinėm temom.

Nors šiais laikais rezistencija suprantama įvairiai. Kol senoji karta badosi pirštais, kuris buvo partizanas, o kuris – stribas, visus vienodai priima kapinių žemė. Ji draugiška visiems. Pastaraisiais metais itin madingas verstinis žodžių darinys – „draugiškas aplinkai“. Dabar draugiški aplinkai būna – internetas, žaislai, šiukšlės, ir tos, draugiškos... Atsiranda ir draugiškų aplinkai statinių projektai  (tiesa, jų pastatymo kaina panašesnė į piktą, silpnų nervų šunį – iš pradžių šiepia dantis, paskui kanda).

Belieka sulaukti, kad ir žmonės būtų „draugiški aplinkai“. Iš kai kurių prisiminimų, kad anksčiau žmonės buvo panašesni į tokius.

Pasižiūriu į kelionės kaimyną – ne, vis tiek nepanašus į teigiamai nusiteikusį aplinkinį. Nors ir ne Kaligula. Jau žiojuosi klausti „Atsiprašau, gal žinote...“, o troleibusas, išvydęs raudoną šviesoforo žibintą, staigiai stabdo – stovintieji vienas per kitą griūva į priekį tarsi lėlės iš masinės scenos „Lėlės“ teatre, kuris paprastai pradeda sezoną anksčiausiai iš teatrų.

Paskui tas pats troleibusas rauna į priekį lyg vėluotų į kokį Troleibusų rojų, ir žmonės pundeliais atvirsta atgal, beveik į pradinę padėtį – kažkuris šūkteli tradicinį „Ei, vairuotojau, ne malkas veži!“, ir iš pasąmonės atplaukia tokio paties šūksnio aidas ir panaši, teisuoliškai pikta keleivio veido išraiška sovietinių laikų benzinu trenkiančiame LAZ autobuse prieš trisdešimt metų. Taip, lazai, pazai, uazai – nugrimzdusios epochos technika, ne tik transportas, ir buitinė ir elektroninė – užgriūna lavina, apsuka it kokie Saturno žiedai – kai kas tą techniką moka skaityti kaip kultūros ženklus.

Man dar iki tokio ženklų skaitymo toloka, mieliau skaityčiau geras knygas, gal net tas pačias po keletą kartų. Pavyzdžiui, ar ne nuostabi ta metafora apie Pamirštų knygų kapines, kurias (turbūt ne veltui!) vis primena Carloso Ruizo Zafóno romano „Vėjo šešėlis“ recenzentai?

Tiesa, šiame troleibuse skaityti būtų sunkoka – prieblanda, trūkčiojimai, o ką jau bekalbėti apie bandymą ką nors užsirašyti – čia nepavyktų laikytis kai kurių rašytojų principo – nė dienos be eilutės. Galėtų tik gydytojai savo neįskaitomus receptus išrašinėti...

Čia gabent galėtum klausytis kokios bičiuliškos šnekos per radiją, pavyzdžiui, apie tą pačią literatūrą, bet ir tokių, galinčių savo pasakojimais praturtinti, mažėja.

Vėl pasižiūriu į kaimyną – visas jo rūstumas šiek tiek apnykęs – žmogus užsnūdo. Negi dabar žadinsiu. Dirsteliu pro langą vis dar tamsu, kažkokie pavieniai žiburiai, daugiabučių siluetai. Troleibusas stabteli, atsidaro durys, niekas neįlipa, niekas neišlipa, stotelės stovo lentelėje užrašas – neįskaitomas. Įrašo su informacija niekas nepaleidžia. Galėtų būti bet koks kraštas, neatspėčiau, bent žinau, kad tai – Vilnius arba Kaunas, kiti miestai bei regionai dar neturi troleibusų, nors pasigirti kiekvienas savaip gali.

Kažkas už manęs pradeda šnekučiuotis pusiaušnibžda – nelabai suprantu, apie ką konkrečiai, bet kadangi girdžiu raktažodžius „minimumas“, „premjeras“, „šildymas“, „pensija“, sprendžiu, kad tai – senyvo amžiaus žmonės, nesiekiantys aptarti globalių pasaulio įvykių.

Atsisuku į tuos, kaip teisingai spėjau, senukus, klausiu, „gal žinote, kelintas čia troleibusas?“ Vienas jų neaiškiai sako: „...ioliktas“, kitas dar neaiškiau – „...intas“. Tada abu pasižiūri vienas į kitą, pradeda ginčytis, nebeklausydami mano pasitikslinamųjų ir dėkojimo frazių, tad man belieka pačiam apmąstyti, kur link važiuoju... Na, tikrai ne į centrą, nes jauste jausčiau, kad netoliese yra Senamiestis su savo kavinėmis ir kaži kur pasislėpusiais lobiais.

Senukai už manęs ginčijasi vis garsiau, artikuliacija gerėja, artėjama prie necenzūrinių papliūpų – ir jau sunku suprasti, dėl ko jie ginčijasi, ir patys turbūt pamiršo, diskutuoja tarsi kokių vaiduokliškų įstaigų darbuotojai apie nebesuprantamas kultūrines bėdas ir nelegalias statybas.

O troleibusas vis lekia per juodumą, kartkartėmis stabtelėdamas sankryžose ir tuščiose stotelėse, – tokiose tuščiose, kad jau tikrai abejoju, ar nesapnuoju, negali jos būti tokios tuščios, tokios liūdnos, kažkuo panašios į apleistas šventoves, apie kurias (pamenu, skaičiau tą straipsnį) rašyta viename žurnale.

Beje, tą žurnalą jau galima įsigyti – žinoma, jei suprantate, kur link krypsta jūsų kelionė.

Aš dar vis nežinau, kur važiuoja pasikaukdamas šis troleibusas. Tačiau norėčiau, kad anksčiau ar vėliau jis pralėktų pro labiau pažįstamą gatvę, kurią aprašė „Šiaurės Atėnuose“ nemigos lankoma poetė.

Jei egzistuotų laidai ties Vilniaus bastėja, galėtume apvažiuoti ir jos niekaip nesutvarkomus mūrus.

O jei laidai driektųsi dar toliau, galėtume pasiekti Klaipėdą, arba dar toliau – vietas, kur tik visokie blukiai valkiojami...

Taip užsisvajojęs vėl pradedu klapsėti akim...

Prabundu nuo kumštelėjimo. Orus dėdė, šiek tiek panašus į kokį režisierių, statantį rimtus spektaklius ir į daugelį dalykų žiūrintį labai rimtai, rūsčiai klausia: „Gal žinote, kelintas čia troleibuso maršrutas?“ Rimtai nutyliu.

O troleibusas lekia per tamsų miestą, lekia... Kaukdamas, lyg Geležinis vilkas nebeatpažįstamame sapne.