Imelda Vedrickaitė. Kelionė. Keliautojas. Literatūra. – Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010, 226 p.

Klajonė, išorinė ir vidinė, – pagrindinė Imeldos Vedrickaitės monografijos Kelionė. Keliautojas. Literatūra tema. Monografija sudėtingas žanras. Parašyti įdomią ir skaitomą – geba tik ypač talentingas autorius. Imelda Vedrickaitė tikrai tokia. Jos Kelionė. Keliautojas. Literatūra puikus įrodymas: čia sutiksime autoritetingai kalbančią mokslininkę ir subjektyvią moterį, pašaipiai žvelgiančią į autorių narcizišką laikyseną bei prastoką kūrybą. Ji geba, žvelgdama pro istorijos prizmę; išryškinti kelionės filosofiją, o sunkoką mokslinio stiliaus leksiką papildyti žaviais tarmės ir šnekamosios kalbos elementai. Imeldos Vedrickaitės tekste kitų autorių nuomonės, kūrinių citatos įsilieja harmoningai ir su prasme.

Įvadinė monografijos dalis Kelionė kaip keliaujančio subjekto apibrėžtis pateikia gilius kelionės ir žmogaus kaip jos dalies suvokimus. Čia susipažįstame su faktine informacija: kelionių tipais, erdvinėmis struktūromis, vietos orientyrais. Kaip patys svarbiausi kelionės elementai iškyla Aš ir skvarbusis Kitas. Ne laikas, ne erdvė, ne tikslas, o Aš ir Kitas. Aš nėra duotybė, jį pasiekiame per kelionę, užmegzdami asmeninį santykį su nepažįstama vieta, išplėsdami savo tapatybės ribas, projektuodami pasaulį pagal save. „Aš esu centre, pasaulis išsidėsto pagal mano kūno dalis, už manęs“(p.24). Tik Aš tuštumai suteikia pavidalą, juk „mes amžinai projektuojame save ir negalime pasiekti tos projekcijos pabaigos“(p.23), taip nuolatos tęsiame savieškos kelionę, akylai vengdami Kito akies. Kito, kuris „apriboja mūsų galią matyti pasaulį vien tik iš savo unikalios perspektyvos, įsibrauna į mūsų vientiso pasaulio vaizdinį, gąsdina savo subjektyvumo praraja, gebėjimu pasprukti už objektyvuojančios mūsų žvilgsnio širmos“(p.25). Kitas, kuris žvelgia aktyviai, į kurį negatyviai žvelgia sėslusis, bet iš kurio tikisi naujo požiūrio į savą pasaulį, pažįstamos erdvės plėtotės.

Autorė nemažai dėmesio skiria keliautojo žvilgsniui kaip žinojimo ir galios atributui. Čia pasitelkiamos vienos įdomiausių dvidešimto amžiaus tyrinėtojų Susanos Sontag fotografijos studijos. Randama sąsaja tarp fotografijos ir kelionių literatūros, kur ir viena, ir kita stengiasi įrėminti tikrovę, įamžinti istorinio laiko netvarumą, bet neįgali užfiksuoti subjektyvios patirties, „sustingdyti“ akimirkos, ar suteikti pastarajai autonomiškos vertės.

Įdomus, labai netikėtas kelionių literatūros bei alegorijos sugretinimas. Alegorija – kelionė į žinojimą, kas gera ir kas bloga. Kelionė – gyvenimo kelio paralelė, gyvenimo vadovas, dorybių žinynas. Autorė pasitelkia alegoriją nubrėžti linijai tarp buvusių keliautojų Dievop ir dabartinių Savęsp arba Aš link. Ji pastebi, jog kelionės objektas sąlyginai pakinta laike, bet keliautojų tikslas išlieka tas pats: keliaujama tam, kad sužinotume, pažintume, suprastume ir pasidalintume.

Šalia netikėtų įžvalgų, įžangoje randame ir tai, kas ten privalo būti: aiškiai apibrėžtą tyrimo objektą, kitų kelionės topikos tyrinėtojų glaustą darbų analizę (Dariaus Liutiko, Dalios Satkauskytės, Giedrės Šmitienės, Mindaugo Kvietkausko, Viktorijos Daujotytės, Brigitos Speičytės). Taip pat paaiškinama, jog kelionių literatūra „yra tik apytikris pavadinimas įvairios žanrinės lyties tekstų, kurios kompoziciškai vienija kelionės motyvas“(p.36). Autorę visame žanriniame margumyne domina „tik intelektualinių asmeninių kelionių aprašymai, kurių autoriai neatsisakė estetinių rašymo tikslų“(p.37). Todėl ji apsiriboja vadinamąja fakto literatūra ir tiria Radvilos Našlaitėlio, Antano Vaičiulaičio, Jurgio Savickio, Antano Vienuolio, Juozo Baltušio, Alfonso Nykos-Niliūno, Jono Meko, Jurgos Ivanauskaitės dienoraščius ir kelionių knygas.

Skyrius PILIGRIMAS. KELIAUJANTIS RITERIS. KELIAUTOJO PROVAIZDIS RADVILOS NAŠLAITĖLIO KELIONĖJE Į JERUZALĘ – ekspozicija į lietuviško romano istoriją. Ši knygos dalis, pasak autorės, nepretenduoja patenkinti žanro istorijos lūkuriuojančio skaitytojo. Bet smalsumą tikrai patenkina. Atveriamas primirštas lietuvių literatūros istorijos puslapis, skaitytojas sužino apie pirmąjį lietuviškąjį bestselerį. Radvilos Našlaitėlio Kelionei į Jeruzalę skiriama per trisdešimt puslapių, tačiau išlieka jausmas, kad šis knygos skyrius atitrūkęs laike. Juk po Radvilos Našlaitėlio Kelionės į Jeruzalę iš karto kalbama apie Antano Vaičiulaičio kelionių knygas. Iškyla logiškas klausimas, ar per tą laiką neparašyta nė viena kelionių knyga? Vėliau šis pasirinkimas pasiteisina, bet piligriminės kelionės patirties, tikslų ir verčių spektro sklaidai tikriausiai galima buvo pasirinkti kiek logiškesnį kelią. Žinoma, spręsti autorei. Nepaisant visų iškilusių abejonių dėl Radvilos Našlaitėlio Kelionės į Jeruzalę atsiradimo monografijoje, ši dalis parašyta puikiai, praplečia literatūros istorijos žinias, kelionės ir piligrimo sampratas.

Toliau piligrimines keliones sąvoka papildoma Antano Vaičiulaičio impresionistinėmis klajonėmis. Remiamasi apybraižų knygomis Nuo Sirakūžų ligi Šiaurės Elnio ir Italijos Vaizdai. Monografijos autorė Antano Vaičiulaičio apybraižose ieško kintančios realybės ženklų, kelionės įprasminimo, laiko vyksmo, intuicijos. Akcentuojamas keliavimas į vidinę tikrovę, atskleidžiančią jausmų dinamiką. „Išoriniai kelionės vaizdiniai ir kryptys bei jos tikslai tarnauja vidinei keliautojo permainai apčiuopti“ (p.75). Antano Vaičiulaičio kelionių pasakojimai kupini realybės pėdsakų, išorinės ir vidinės. Rašytojo kelionių apybraižos edukacinės ir kartu novelistinės. Imelda Vedrickaitė pastebi atsikartojančius archetipus: kalno viršūnę, urvą, grotas, sodą. Greta pateikiama gausių citatų, prasmingai papildančių interpretaciją, sužadinančių norą dar kartą atsiversti A. Vaičiulaičio kūrybą, dvasiškai apsilankyti jo matytuose soduose, susitikti su jo šventaisiais, prisiliesti prie jo patirtos magiškosios gamtos sielos.

Kiek atitrūkę nuo impresionistinės nuotaikos surandame bandymą gretinti (gal net supriešinti) Jurgio Savickio ir Antano Vaičiulaičio klajojantį subjektą, kurių vienas besislepiantis po kauke, kitas besiliečiantis prie sacrum. Igno Šeiniaus dienoraščių egzistencinis horizontas parodomas kaip antipodas Antano Vaičiulaičio „kelionių horizontui, visuomet susiliejančiam su amžinybe“.

Jurgio Savickio kūrybos analizė atveria literatūrines riterių klajones. Jo apybraižų subjektas pasislėpęs po kiniko kauke, demonstruojantis laisvę nuo mąstymo stereotipų, besimėgaujantis gyvenimu, gyvybingumu, kaita. Jis kosmopolitiškas ir tautiškas, jam rūpi kultūriniai kontrastai, leidžiantys atverti kitokį patį save, jis „demonstruoja auditoriją žeidžiančią asmeninę mąstymo laisvę“ ir skonisi gyvenimu, kol pamažu „išblėsusią ironiją dėl lietuvių necivilizuotumo pakeitė svajojama Lietuvos ateitis“. Greta kelionių subjekto analizės Imelda Vedrickaitė lengvai įpina faktologinę medžiagą: autoriaus karjeros vingius, parašytus kūrinius, aplankytas vietas, sutiktus žmones, užuostus kvapus, suvalgytą maistą, išgertą vyną. Tai ženklai, kurios bandoma paaiškinti. Beje šalia randame ir pikantiškų detalių apie Jurgio Savickio rengiamas puotas, šunienos dešras ir badmiriavimą, lietuviškumą artimą barbariškumui ir lietuviškumą kaip civilizacinį pranašumą.

Autorė su lengva ironija kalba apie Antano Vienuolio kelionių aprašymus. Atrodo ir pats Vienuolis šia savo kūryba nesižavėjo. Pasak Imeldos Vedrickaitės, „Vienuolio kelionė visuomet nukreipta į kažkokią utopinę idealybę“, kelionių horizontas sutampa su „hedonistinių gyvenimo poreikių patenkinimu“, kelionių subjektas išprusęs individas: mokslininkas, gamtininkas, geografas, sociologas, kartais net tarpininkaujantis tarp žmonių ir Dievų. Jis – keliautojas norintis tobulinti pasaulį, vienytis su savo tauta, išgydyti ją nuo dvasios negalavimo. Tačiau, nepaisant idealizmo, „Visos Vienuolio kelionių apybraižos skendi ne tik laikmečiui būdingos fašizmo-komunizmo ideologijos padaže, bet ir menui itin pavojinguose kičo prieskoniuose. Vienuolio pasakojimą gelbsti tik ironijos plotmė“ (p.129).

Sovietmečio kelionių apybraižos autorės įvardijamos kaip ženklas be ženklinamojo, kalinio kelionėmis. Neabejotina šio laikotarpio kelionių literatūros propagandinė funkcija, jų paskirtis apgyvendinti tarybinę „realybę“, stereotipiniai įvykiai ir personažai. Labai įdomiai autorė atskleidžia socialistinio keliavimo būdus per Thomo Moro Utopijos pasaulį. Paralelės tokios akivaizdžios, kad kartais net sunku patikėti. Užsieniečiai lydimi, nusikaltę žiauriai baudžiami, o „Utopijos ir KP hierarchinė viršūnė susidūrė vos ne su vienintele užduotimi – riboti žmonių turtą ir laisves“(p.135). Nes turtas lygus blogiui. Autorė pastebi, kad turtas kaip blogis akcentuojamas Juozo Baltušio, Algimanto Čekuolio, Jono Dovydaičio, Alberto Laurinčiuko kelionių apybraižose po kapitalistines šalis.

Greta prisimenamas Tomo Venclovos pasitraukimas, kuris sulyginamas su Thomo Moro utopiečio pasirinkimu išvykti. Įdomu, kad prie šio Tomo Venclovos biografijos fakto dažnas literatūros kritikas sugrįžta, visados su tam tikra ironija. Imelda Vedrickaitė žvelgia plačiau, ieškodama atsakymo, kodėl renkamasi pasipriešinimo strategija, kaip ji įsipina į jo kelionių dienoraščius. Autorė pastebi, kad Tomui Venclovai pradžioje kelionės tampa savotiška iniciacija, įkvėpimo paieška, vėliau perauga (ar sumenksta) į tikslingą keliavimą, vis tęsiantį „polemiką su laiko atitolusiais sovietinio gyvenimo reiškiniais“, bei autoriaus susitapatinimą su pasaulio galingaisiais ir egzistenciją išorinėje plotmėje.

Autorė atsisuka ir į Juozo Baltušio kūrybą. Dar kartą iškeliamas klausimas – ko ji esanti verta? Tikriausiai vis dar būtina sugrįžti prie šios ir kitų (Aurelijos Juodytės-Žižienės, Alfonso Nyka-Niliūno, Vytauto Kubiliaus...) literatūrologų gvildentos temos. Autorė pateikia ganėtinai išsamią kiek narcizišką rašytojo biografiją. Ir neprašauna, tekstas įdomus. Smagu sužinoti ar prisiminti. Imeldai Vedrickaitei pavyksta atgaivinti to laiko atmosferą. Metai iki Nepriklausomybės regis jau labai atitolę, daugelio nebepatirti, o to meto rašytojai seniai nurašyti. Nežinau, ar įrodoma J. Baltušio prozos galia, ji lyg ir nublanksta prieš partijos vietininko įvaizdį, tautos vedlio vaizdinį, aiškų, šiandien nepriimtiną, agitacinį kūrybos tikslą. J. Baltušio kelionių apybraižų analizė labiau atpasakojamoji, autorė ieško, bet taip ir nesuranda bekaukio, „tikrojo“ Juozo, kad ir kaip to trokšta. Tikriausiai dėl šio troškimo greta kelionių literatūros iškyla ir apysaka Sakmė apie Juzą. Kažkodėl norisi autorę pateisinti, dėl šio pasirinkimo. Gal Baltušis mūsų dienų Juza?

Skyriuje ŽMOGUS BE VIETOS praplečiamos dokumentinės literatūros ribos. Jono Meko ir Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščiai priskiriami kelionių literatūrai. Autorės nuomone dienoraščiai vertintini kaip romanai, kadangi jie fiksuoja vidines ir išorines keliones. A. Nykos-Niliūno „aš akylai saugantis savo autonomiją“, J. Meko – „laukiantis įvesdinimo į naują pasaulį“. Abiejų kūrėjų dienoraščių subjektai slepiasi po nuoširdumo kaukėmis, taip bandydami atskleisti subjektyviąsias tiesas ir demaskuoti melagingąją aplinką, išryškinti egzilio būtį ir bandymus išgyventi, surasti atsakymus į egzistencinius klausimus.

Kelionė. Keliautojas. Literatūra sudaryta istoriniu principu. Knygos pabaiga skiriama Jurgai Ivanauskaitei ir jos trilogijai Tibeto Mandala. Atrodo, kad šioje vietoje randame pateisinimą, kodėl pirmojo tyrimų skyriaus objektas Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio Kelionė į Jeruzalę. Imelda Vedrickaitė teigia, kad minėtieji kūriniai esantys radikalios piligrimystės pavyzdžiai, piligrimai siekia „to paties tikslo – atsidurti jėgos epicentre ir pagyti“, jų abiejų netenkina saugesnės kelionės galimybė, nes troško „išlaikyti išbandymą – susidurti su mirtimi ar buvusio pasaulėvaizdžio destrukcija“, bei bando paneigti piligrimo kaip Kito būvį , ir taip priartėti prie vietos bendruomenės dvasios. Keliautojas kaip Kitas nuolatos atsikartoja monografijoje. Tai viena svarbiausių knygos temų. Kitas iškyla kaip Kitas Aš, Kitas vietiniams, Svetimas. Jurgos Ivanauskaitės Kitas, tai ji pati kitokia: „visiškos asmeninės laisvės šauklė“, Buda, keliaujantis mediatorius, „dievybė, kuri įsikūnijo, pasislėpė joje pačioje“, išgijimo ir apsivalymo ieškančioji, herojė įsipareigojusi išgelbėti tautą, moteris, kuri „derino autentiškas kelionės patirtis pramaišiui su išsamiais doktrinos komentarais“.

Imelda Vedrickaitė savo monografijoje meistriškai remiasi kitų autorių nuomone, nuolatos praplėsdama ne tik pačios kelionės, keliaujančio žmogaus sampratas, bet įpindama ir netikėtą posovietinio laikotarpio žmonių baimės analizę, kuriamą simbolinį galios lauką, Maskvos įvaizdį lietuvių prozoje, socialistinio meno vaizdinį, neparemtą jokia „realybe“, išsivadavimą iš laiko stichijos, istorinį kontekstą, kruopščiai atrinktas biografines ir geografines detales. Kai kurie tekstai analizuojami mitologiniu lygmeniu. Čia iškyla Orfėjo mitas, Odisėjo kelionės, Olimpas, Kaukazo legendos, Prometėjas, Gralis... Randame nuorodų į tarptautinį literatūrinį diskursą, gausias ir prasmingas užsienio ir lietuvių autorių nuomones ir citatas. Mokslininkė ne tik remiasi gerai žinomais autoriais (Paulu Ricoeuru, Jeanu Baudrillardu, Henriu Bergsonu, James‘u Cliffordu, Carlu Gustavu Jungu, Jurijumi Lotmanu, Michailu Bachtinu ir t.t.), bet eiliniam skaitytojui prasčiau pažįstamais lenkų tyrėjais: Krzysztofu Podembskiu, Aleksandra Witkowska, Ernstu H. Kantorowicz, Tomaszu Kempa, Magdalena Sztandara, Dorota Tubielewicz. Atrodo, kad galų gale kaimynų tyrinėjimai įgyja galios ir lietuviškame moksle.

Imeldos Vedrickaitės monografija Kelionė. Keliautojas. Literatūra puikus leidinys. Labai aktualus tyrimo objektas. Juk tiek išvykusiųjų ir tiek keliaujančių! Tai beveik parankinė knyga, galinti padėti išsivaduoti iš turistinės kelionės paviršutiniškumo, vesti Aš link. Tai yra ten, kur visi ir tikimės vieną dieną nueiti.