Turbūt ne vienam mėgėjui skaityti vonioje yra tekę įmesti į vandenį knygą, o paskui keiktis ar sielvartauti, nelygu temperamentas. Kitais metais leidėjai tokio skaitymo mėgėjams siūlo naujieną: neperšlampamų knygų. Žinoma, tokios knygos vaikams buvo leidžiamos ir anksčiau, tačiau dabar jūsų mėgstamo autoriaus romano puslapiai bus apvilkti specialiu vandeniui ir plyšimui atspariu polimeru.

Atrodytų, ideali knyga atostogoms prie jūros, tačiau kyla ir kitas klausimas: kam to reikia? Juk tokia knyga tikriausiai ir kainuos daugiau, be to, vonioje, manau, niekas neskaito „Uliso“ ar graviūromis iliustruoto „Don Kichoto“. O jei koks detektyvas ir sušlaps, menka bėda. Tik dar viena beprasmiška inovacija...

Oro uoste ir zoologijos sode...

Šį mėnesį Londono Hitrou oro uostas turi savo reziduojantį rašytoją. Juo tapo Lietuvoje gerai žinomas bestselerių autorius Tony Parsonsas. Rašytojas oro uoste savaitei gauna nemokamą butą, o jo būsimoji knyga bus nemokamai išdalinta penkiems tūkstančiams Hitrou klientų. T. Parsonsas ketina parašyti gyvenimo oro uoste patirtimi paremtą apsakymų knygą, kuri bus išleista spalio mėnesį. Parsonsas seka filosofo Alaino de Bottono pėdomis. Jis 2009 metais tapo pirmuoju Hitrou reziduojančiu rašytoju ir išleido knygą „Savaitė oro uoste“.

Parsonsas teigia, kad jam bus suteiktas leidimas landžioti visur, net į patalpas už pasų kontrolės postų. „Aš vis dar jaučiu susižavėjimą skrydžiais, – teigia rašytojas. – Kai atsiduri skrydžių kontrolės bokšte, jautiesi taip, tarsi būtum patekęs į patį pasaulio centrą.“

Tai ne vienintelė gan keista reziduojančio rašytojo programa Didžiojoje Britanijoje. Poetas ir prozininkas Tobiasas Hillas dalį 1998 metų praleido Londono zoologijos sode. Tobiaso rezidentūrą rėmė šalies Poezijos draugija. Šia patirtimi paremta T. Hillo knyga „Zoologijos sodas“ pasirodė 2007 metais.

Tiesa, šios keistenybės neperspjauna keistų darbų, kuriuos teko dirbti ne vienam garsiam rašytojui, kad išgyventų. Tokį darbų sąrašą neseniai paskelbė leidinys „Publishers Weekly“. Poetės Sylvios Plath biografiją ir kūrybą išmanantis žmogus turbūt nenustebtų sužinojęs, kad ji kurį laiką dirbo Masačusetso ligoninės Psichiatrijos skyriaus registratore. Johnas Steinbeckas dirbo Tahoe ežero žuvų veisyklos prižiūrėtoju ir gidu. Ten jis parašė savo pirmąjį romaną ir susipažino su būsima žmona. Prozininkei Jeanette Winterson teko vairuoti ledų furgonėlį ir vienuose laidojimo namuose grimuoti lavonus. Vienas garsiausių detektyvų rašytojų Dashiellas Hammettas jau nuo dvidešimt vienų dirbo Pinkertono privačių detektyvų agentūroje. Šis pavojingas darbas jam patiko ir nieko nuostabaus, nes anksčiau ponas Hammettas stovėjo prie vinių gamybos staklių. JAV poezijos klasikas Robertas Frostas Masačusestso fabrike keisdavo elektros lempučių kaitinimo siūlus, o Kurtas Vonnegutas Kodo kyšulyje pardavinėdavo „Saab“ markės automobilius. Jackas Londonas naktimis plėšdavo stambių austrių augintojų fermas ir pardavinėdavo austres Ouklendo turguose.

O štai Kenas Kesey savo haliucinogeninę karjerą pradėjo dirbdamas bandomuoju triušiu Stenfordo universiteto psichiatrijos fakultete. Jis dalyvavo CŽV finansuojamuose eksperimentuose su narkotikais. Viena iš to „darbo“ metu rašytojui pasirodžiusių haliucinacijų buvo milžiniškas grindis šluojantis indėnas. Šis vaizdinys paskatino jį parašyti „Skrydį virš gegutės lizdo“.

Siautėja, nes neskaito?

Praėjus pirmam šokui po didžiuosius Anglijos miestus nusiaubusių riaušių, dienraštis „The Guardian“ ėmė stebėtis, kodėl riaušininkai neišplėšė nė vieno knygyno? Pasak dienraščio, „Waterstone‘s“ knygynai netgi ragino riaušininkus nusiaubti juos, nes „galbūt taip jie ko nors išmoks“. Naivi nuostaba ir naivūs raginimai. Iš ko daugiau naudos – iš krūvelės knygų ar iš plačiaekranio televizoriaus? Keista, jog knygynai nebuvo nusiaubti vien tam, kad knygos būtų panaudotos prakuroms.

Tačiau šis faktas kelia ir tam tikrų klausimų. Ar skaitymas šiais laikais – tik viduriniosios klasės užsiėmimas? Ar būtum labiau, ar mažiau linkęs maištauti ir kelti riaušes, jei skaitytum? Ką knygos gali pasiūlyti riaušininkams?

Pasak rašytojo Gavino Jameso Bowerio, „leidyboje daugiausia dirba viduriniosios klasės baltieji. Nieko nuostabaus, kad ir jų leidžiamos knygos atspindi jų pasaulį ir jų interesų ratą, o darbininko vaikui esti visai neįdomios.“ Rašytojai gali priklausyti pačiai įvairiausiai klasei, rasei ar religijai, tačiau jeigu leidėjai nežino, kaip sudominti skaitytoją jų knygomis, niekas tų knygų ir neskaitys.

Dienraštis viltingai teigia, kad galbūt atsiradus pakankamai daug geros ir prieinamos literatūros, galinčios sudominti jaunus žmonės, jie pagaliau pradės skaityti, o skaitydami – nebekels riaušių. Hm, rizikingas teiginys. Galbūt geros knygos pakurstys juos ne plėšti parduotuves, o pakelti kokį nors klasinį maištą? Knyga – ne televizorius, ji suaktyvina mąstymą, kritinį požiūrį, o kartu ir norą keisti situaciją, bei išbristi iš to nykaus gyvenimo.

O kol kas knygynai lieka vienintelis saugus viduriniosios klasės baltųjų prieglobstis. Kol plėšia greta esančią buitinės technikos parduotuvę, galima palįsti po „Waterstone‘s“ prekystaliu su kokio nors nuo gyvenimo atitrūkusio poeto tomeliu rankoje...

Žmogus, surinksiantis visas knygas

Susipažinkite su žmogumi, kurio gyvenimo tikslas – neaprėpiamo informacijos kiekio rinkimas, rūšiavimas ir saugojimas. Tikra darbščioji bitelė.

Pirmojo interneto archyvo įkūrėjas ir knygų mylėtojas Brewsteris Kahle‘as neseniai paskelbė ketinantis įkurti pirmąjį pasaulyje visų spausdintų knygų archyvą. 1996-aisiais ponas Kahle‘as įkūrė nekomercinę skaitmeninę biblioteką „Internet Archive“, skirtą visiems kada nors pasirodžiusiems interneto puslapiams saugoti.

Dabartinė mokslininko užduotis – išsaugoti spausdintą žodį. Archyve surinktos knygos bus saugomos „juodai dienai“, o tai reiškia, kad bus neprieinamos. B. Kahle‘as teigia saugosiantis knygas ateities kartoms, tiems laikams, kai knygas, jo manymu, visiškai išstums skaitmeninės technologijos.

Knygų saugojimui mokslininkas jau prisipirko krovininių konteinerių. Į vieną tokį konteinerį telpa iki 40 tūkstančių knygų. Knygas jis ketina saugoti tinkamoje terpėje ir temperatūroje. Savo sandėlyje Brewsteris planuoja sutalpinti apie milijoną knygų. Jau dabar jo fondas gavo daugiau nei pusę milijono pačių įvairiausių, Amerikos žmonių paaukotų knygų. Mokslininkas kol kas neieško retų leidinių arba konkrečių autorių: jo pagalbininkai katalogizuoja viską, kas atsiunčiama.

„Projekto tikslas – surinkti po vieną egzempliorių visų, kada nors pasaulyje išleistų knygų. Žinoma, tai neaprėpiama užduotis, bet mes stengsimės“, – sako B. Kahle‘as. Kol kas jo užduotis kuklesnė. Pradžiai mokslininkas ketina surinkti bent dešimt milijonų egzempliorių (universiteto bibliotekos ekvivalentas).

Suprasti galutinį gigantišką darbą pradėjusio mokslininko tikslą gan sudėtinga, tačiau Brewsteris Kahle‘as mano, kad jo darbas prasmingas. „Mūsų idėjos tikslas – fiziškai ilgam laikui išsaugoti materialius daiktus, o vėliau pateikti pasauliui jų skaitmenines kopijas“, – sako B. Kahle‘as.

Nors šiuo metu jau egzistuoja elektroninės knygų saugyklos, tokios kaip „Google Books“, sauganti 130 milijonų knygų, Kahle‘as mano, jog jo projektas unikalus.

„Žmonės kažkodėl mano, jog mūsų idėja – nepagarba knygoms. Jie galvoja, kad mes tiesiog palaidosime knygas savo konteineriuose“, – piktinasi mokslininkas, teigiantis, jog jo vienintelis troškimas – išsaugoti pačias knygas. – „Juk kada nors ir vėl ateis jų laikas.“

Geriausias rašytojas – Quentinas Tarantino?

Rudeniui artėjant vėl sugrįžtame prie senos temos: storų romanų. JAV gyvenantis puikus rusų rašytojas, eseistas, kritikas ir literatūrologas Aleksandras Genis sako, kad nepakeliamai stori amžininkų romanai jam kelia siaubą, o senosios epopėjos – iki šiol mielos. Jis tvirtina, kad visi didieji romanai pradėjo savo gyvenimą kaip serialai, jų rašytojai mokėjo suskirstyti tekstą lengvai įsisavinamomis porcijomis. „Conan-Doyle‘is matuodavo apsakymus priemiestinio geležinkelio stotimis. Rašytojams į kiekvieną skyrių reikėdavo įterpti kulminaciją ir tučtuojau ją išsklaidyti, žadant, kad kituose skyriuose bus dar įdomiau. Taip atsirado kompozicinė senojo romano meistrystė – pasakojimas supa skaitytoją lyg ant bangų, neleidžia jam nei paskęsti, nei išsiropšti lauk. Nuosaikus it kvėpavimas pasakojimas tarsi paslėpdavo teksto apimtį, tačiau sukurdavo viską apimančią realybės iliuziją, kurią mes laikėme tiesa, kol storų romanų nepakeitė plonos knygelės, – rašo autorius. – Iš jų mes sužinojome, kad žmonės nekalba ilgomis pastraipomis, kad į dvi eilutes telpa daugiau peizažo, nei į puslapį Turgenevo, o haiku gali būti monumentaliuoju žanru.“

A. Genis teigia, kad šiais laikais Tolstojus su Dostojevskiu rašytų serialų scenarijus nė nelaukdami, kol juos ekranizuos. Juk didieji romanų rašytojai mąstė poelgiais ir kūrė vaizdais. Jie mažiau nei dabartiniai rašytojai priklausė nuo raidžių, nes jiems buvo svarbiau ką papasakoti, o ne kaip. Visas romanas, jo filosofija ir idėjos išaugdavo iš veiksmo, būdavo įkūnijamos personažų ir išreiškiamos tiesiogine kalba.

„Sendamas kartu su dvidešimtuoju amžiumi, televizorius tapo senamadiška pasakojimo priemone, ir tai leidžia jam dvidešimt pirmame amžiuje perimti storų romanų vaidmenį. Šiandien tokius romanus reikia ne rašyti, o režisuoti, – tikina eseistas. – Literatūros persikūnijimas į serialą grąžina ją prie ištakų, prie vidiniam autoriaus žvilgsniui atsiveriančio reginio. Į riekes suraikytas serialas užima tą vietą, kurią televizorius atėmė iš romano, kad vėl sugrąžintų. Dvi valandos prie ekrano – kaip Homero giesmė prie laužo. Literatūra juk ne visada reikalavo raštingumo ir vienatvės, todėl serialas – ne tik anapusinis knygos gyvenimas, bet ir jos embrionas.“

Pasak A. Genio, geriausi du šiuolaikiniai JAV rašytojai – tai Quentinas Tarantino ir broliai Coenai.

„Tarantino, kaip ir Hemingway‘us niekada nekalba apie tai, kas svarbiausia, apie tai, kas vyksta. Kuo rimtesnė situacija, tuo kvailesnis žudikų ir jų aukų pašnekesys. Protinga vaizdo ir kalbos asimetrija sukeistina ir viena, ir kita. Kalbai čia suteikiama ne prasmė, o reikšmė. O juokinga nesudaro kontrasto tam, kas baisu. Todėl tekstas veikia visus receptorius iš karto – tarsi riksmas ar daina, – aiškina A. Genis. – Broliai Coenai rašo taip pat meistriškai, tik kitaip. Jų stilius – humoras rimtu veidu. Toks humoras Naujajame pasaulyje geriausiai pavykdavo Busteriui Keatonui, o Senajame – Šveikui. Coenų monotonija slepia pasakojimo aštrumą ir aktualumą. Kiti taip pat ne prastesni. Woody Allenas meistriškai naudojasi monologu, jo daugžodystė paslepia tai, kas svarbu ir juokinga. Altmanas kuria tekstą iš persidengiančių sluoksnių: kai kalba visi kartu, prasmė – ne žodžiai, o jų visuma.“

Pasak autoriaus, geras kinas šiais laikais moka pasakoti geriau, nei rašytojai, nes geriausius rašytojus prisivilioja dirbti sau. Kinas, pasak jo, tai tos pačios plonos knygos.

„O storos knygos – tai televizorius ir nepaisydamas to, ką mano rašantys ir gyvenantys internete, aš tvirtinu, kad televizoriaus laikai dar tik prasidėjo. Kiekvieną kartą, kai progresas priremia eilinę mūzą prie sienos, ją išgelbsti metamorfozė. Užuot nužudžiusi dailę, fotografija išspaudė iš jos impresionizmą, kaip dažus iš tūbelės. Kai kinas pribaigė tikrovišką teatrą, atsirado nuoga absurdo dramos scena. O kai internetas atėmė iš televizoriaus žinias ir paskalas, jam liko serialai. Jo pašaukimas – tas vaidmuo, kurį anksčiau atliko stori romanai. Rašytojas nemirs, kol ji turi skaitytoją, net jei šiam lemta tapti žiūrovu.“

Su šia nuomone galima ginčytis, tačiau dera pripažinti, kad tiesos tame esama. Pasiilgęs nepabaigiamo, nuoseklaus, įvairaus ir gero pasakojimo aš taip pat dažnai įninku į kokį nors serialą. Manau, kad tai ne silpnybė, o bandymas kompensuoti šiuolaikinio „Karo ir taikos“ trūkumą...

P. S. Pora šiandienos nuorodų literatūros snobams ir knygos meno gerbėjams. Štai čia norintieji gali pasiklausyti šešių Jorge Luiso Borgeso paskaitų, skaitytų Harvardo universitete 1967 metų rudenį ir 1968 metų pavasarį. Nors šių paskaitų tema – poezija, Borgesas nukrypsta į romano rašymo ypatumus, literatūros istoriją, vertimo teoriją ir filosofinius literatūros aspektus. Tai tikra meilės literatūrai ir kalbai pamoka.

Senovinių knygų iliustracijų ir graviūrų gerbėjams tiesiog privalu užsukti į tinklaraštį „BibliOdyssey“.

Puikios iliustracijos su paaiškinimais ir išnašomis. Galima apžiūrėti Žoržo Biufono, 18 amžiaus prancūzų gamtininko, knygos „Collection des animaux quadrupedes“ iliustracijas, o galima ir pasidomėti 14 amžiaus knygos apie fejerverkus ir artileriją piešiniais. O galbūt jus sudomins 1642 metų „Monstrorum Historia“? Turiu tik perspėti, kad, pradėję vartyti, maloniai sugaišite daugybę laiko. To ir linkiu.