2012 m. gegužės 26 d., šeštadienis

Rytas Staselis. Į Lietuvą trečiąja klase

2011-08-21
Rubrikose: Politika » Komentarai ir pokalbiai  Gamta ir mokslas » Kelionės 
traukinio vagonas

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Vakuuminis unitazas, kaip technologija, dar neįrodo jį naudojančios visuomenės civilizuotumo. Jį nupirkus ir pastačius kurioje nors viešosios erdvės vietoje, statytojams neišvengiamai būtina pasirūpinti, kad naudotojai šia technologija išmoktų kultūringai naudotis, o jos prižiūrėtojai - tazą prižiūrėti ir skubiai sutvarkyti gedimus. Neįvykdžius šių būtinų sąlygų, vakuuminis unitazas ima paprasčiausiai teliuskuoti savo turinį per kraštus. Ir dvokti labiau už įžymųjį tipinį sovietinių laikų pakelių tualetą su nemaža skyle grindyse.

Suprantama: iš bėdos per savo kriauklės viršų turinį šaudantį technologišką unitazą dar galima velniop užrakinti, kad jis negadintų progresyvios civilizacijos keliu žengiančios visuomenės įvaizdžio. Tačiau tai ne visada pats geriausias ir įmanomas sprendimas.

Tarkime, jeigu tatai „Lietuvos geležinkelių“ traukinys, važiuojantis veik tris valandas iš taško A į tašką B, keliose stotelėse sustodamas vos minutei. O trijų vagonų sąstate viso labo vienas tualetas ir tas pats teliuskuojantis - turime ne tik atitinkamos kvapų gamos, bet ir keleivių fiziologinio diskomforto problemą. Dar prasčiau, jeigu „taškas A“ reiškia Šeštokų, o „taškas B“ - Vilniaus geležinkelio stotis. Kitaip tariant vienintelį „Lietuvos geležinkelių“ maršrutą, kuris bent jau teoriškai jungia šalį su Vakarų Europa. Tai Lietuvos įvaizdžio klausimas, nes kelios dešimtys turistų iš Vakarų pradeda galbūt savo pirmąją pažintį su mūsų šalimi. Prisiminus legenda virtusį pasakojimą apie esą veik sąmonės netekusią japonų moterį, kuri, sovietinės gamybos vagono tualete nuleidusi vandenį, pamatė lekiančius geležinkelio bėgius, galima drąsiai tvirtinti - geriau jau ant bėgių...

Traukiniu „Šeštokai-Vilnius“ iškart po Žolinės važiavau antrąsyk. Iš viešnagės pas giminaičius Punsko krašte turėtų būti tarsi visai patogu. Tačiau kaip sykis antrą kartą ir vis užsiraunu. Pernai dėl iš naujo klojamos europinės geležinkelio vėžės lenkiškas traukinys „Varšuva-Šeštokai“ stodavo Mockavos stotyje. Keleiviai, kurių dauguma - užsienio turistai, su visa manta, dviračiais būdavo sulaipinami į seną dvokiantį autobusą be jokių kondicionierių (kas dar prisimena praėjusios vasaros karščius!), nuvežami į Šeštokus, kur jų laukdavo keleivinis traukinys. Kelionė traukiniu - jau buvo labiau pakenčiama: niekas nealpo nuo karščio, vagonuose, kuriuose neįrengtos jokios oro aušinimo sistemos, buvo galima bent praverti langus.

Šiemet lenkiškas traukinys jau atvyksta iki pat Šeštokų (tiesa, kažkodėl ką tik nutiestais bėgiais važiuoja labai lėtai) ir šonas prie šono stoja šalia lietuviško traukinio į Vilnių. Čia, įtariu, užsienietis gali patirti šiokių tokių problemų: „Welcome to Lithuania“. Įtariu todėl, kad kai kurias patyrėme net mes su šeimyna, vietinės faunos atstovai gimtoje šalyje. Perone - jokios informacijos apie traukinio išvykimo laiką. Prie atvirų jo durų - nė vieno palydovo, kuris galėtų papasakoti, kaip ir kur įsigyti bilietus. Pasižvalgius atidžiau galima pamatyti rodyklėlę į „Bilietų kasą“. Dėkui vienai bendrakeleivei tautietei, kuri tarpduryje pasako traukinio išvykimo laiką ir paaiškina, kad bilietus protingiausia būtų įsigyti bilietų kasoje, kur juos parduoda 5 Lt pigiau nei traukinyje. Neturintiems bilietų iki Vilniaus užsieniečiams - kebliau: visą šią informaciją jie turi arba atspėti, deduktyviai išmąstyti arba išsiversti iš lietuvių kalbos. Nes jų laukia dar viena problema: kur išsikeisti litų - man tik stotyje esančioje kasoje pavyko išsiaiškinti, kad traukinyje neįmanoma įsigyti bilieto atsiskaitant banko kortele.

Palydovės traukinio vagone pasirodo tik pajudėjus. Žinau, kad dabar šios profesijos „Lietuvos geležinkelių“ pareigūnai vadinami kažin kaip kitaip. Tačiau teisingiausia juos būtų vadinti tiesiog bilietų tikrintojais. Tiesa, tie tikrintojai atlieka dar vieną „Lietuvos geležinkeliams“, ko gero, svarbią funkciją - kelionės metu tupi 2 klasės salone ir iš ten gainioja užklydusius keleivius (daugiausia užsieniečius), kurie įsivaizduoja turį teisę ten įsikurti. Diskusijos tarp tik rusiškai ir šiaip ne taip lietuviškai kalbančių bilietų tikrintojų ir daugiausia angliškai bendraujančių turistų iš užsienio iš šalies atrodo ganėtinai komiškai ir baigiasi pakankamai vienodai: baksnojimu pirštu į lietuvių kalba išspausdintą bilietą, kuriame tarp aibės skaičių yra ir „3”, kuris reiškia jo turėtojo teisę tik į vietą ant trečiosios klasės suolo. Galbūt klystu, tačiau pastaraisiais metais Europoje vos kartą kitą mačiau trečios klasės geležinkelio vagoną.

Informacijos apie stoteles garsiakalbiu - jokios. Virš vagonų durų kabančios švieslentės, kurios tarsi irgi turi ją rodyti, - „mirusios“. Svajonės apie interneto ryšį, kurio kvapą gniaužiančią plėtrą (pasaulyje esame ant prizininkų pakylos!) vis mini šalies vadovai pristatydami šalies modernumą, pakutena pakankamai trumpai. Tol, kol neužspaudžia gamtiniai reikalai. Sulig šio rašinio pradžioje jau minėtais įspūdžiais vieninteliame traukinio tualete baigiasi ir visos iliuzijos. Taškas.

Įdomiausia, kad esu važiavęs traukiniais į Maskvą, Sankt Peterburgą, Klaipėdą ir net Varėną - nelabai kur daugiau jie ir važiuoja... Ir negaliu atsakyti į klausimą - kodėl įspūdžiai iš vienintelio „Lietuvos geležinkelių“ maršruto į Europą visąlaik yra patys baisiausi.

Autorius yra „Ver­slo ži­nių“ ap­žval­gi­nin­kas.

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (8)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Obama Nato viršūnių susitikime Čikagoje

Per šį viršūnių susitikimą ore tvyrojo svarbus klausimas: kaip 28 nares turinti Šiaurės Atlanto sutarties organizacija, iš pradžių sukurta dėl Šaltojo karo, prisitaikys prie pasaulio po 2014-ųjų?

Timothy Snyderis

Galite sakyti, kad Vakarai visiškai nesupranta apie Rytų Europą, ir didžia dalimi tai tiesa, nors jie ir supranta kai kuriuos dalykus, tokius kaip Holokaustas, kurį vadinu Rytų Europos įvykiu.

Kęstas Kirtiklis

Greiti diplomai kaip ir greitas maistas, kai pastarojo nevirškina – griebiesi piliulės. Kai pirmieji nelenda į galvą – griebiesi... dabar jau ausinių ir mikrofono. Arba kieno nors kito disertacijos.

Sarajevo apsiausties dvidešimtmečio minėjimas

Nuo Bosnijos karo pradžios prabėgo lygiai dvidešimt metų, bet laikas nepadėjo atsakyti į painius ir skausmingus klausimus: kodėl kaimynas atsigręžė prieš kaimyną?

Zygmunt Bauman

Tenka konstatuoti, kad turime realistiškai vertinti situaciją ir suprasti, jog kiekvienam režimui naujosios komunikacijos technologijos atveria vis geresnių galimybių skleisti savo propagandą ir pasiekti norimus taikinius per internetą.