Privačiame muziejuje – 22 tūkst. eksponatų: nuo akmeninio kaplio iki KGB telefono, sudėtingesnio už televizorių. Visa tai surinko, į Smalininkus atvežė ir savo sodyboje „įkurdino“ buvęs Gedimino technikos universiteto dėstytojas Justinas Stonys.

Kiekvieną savo svečią inžinierius pasitinka prie kiemo vartų. Jie atsiveria ir tada, kai Justino nėra namuose, nes vienintelis Lietuvoje senosios technikos muziejus neturi nei darbo valandų, nei bilietų (tiesa, formaliai apsilankymo kainos yra nurodytos, tačiau realiai bent jau kol kas į tai žiūrima pro pirštus - mokėjimai veikia pagal savanorišką aukos principą).

Unikalaus muziejaus įkūrėjas Justinas Stonys

©Daiva Bartkienė

Ekskursijos plūste plūsta

„Kur yra dvasinis penas, siela, ten negali būti komercijos“, – įsitikinęs J. Stonys, senoviniais mechanizmais, knygomis ir rakandais užvertęs ne tik sodybos kiemą ir ūkinius pastatus, bet ir visus keturis savo namų aukštus.

Justinas juokauja, kad per eksponatus neliko vietos net direktoriaus kabinetui, bet jam jo ir nereikia, nes pirmoji muziejaus darbuotoja atsirado tik pernai, Jurbarko savivaldybei pagaliau susimylėjus tapti J. Stonio įkurtos viešosios įstaigos Smalininkų senosios technikos muziejaus dalininke.

Toji įstaiga, įteisinusi privatų muziejų, įregistruota prieš septynerius metus, bet jau nuo 2000-ųjų į Smalininkus plūste plūsta ekskursijos, o atsiliepimų knygoje galima rasti padėkų ir palinkėjimų daugybe pasaulio kalbų.

Kiekvienai grupei – nauja programa

Neseniai, pasak Justino, į Smalininkus buvo užsukusi ekskursija iš Pietų Korėjos.

„Klausiu, kokie vėjai čia juos atpūtė, o jie man sako, kad norėjo pamatyti tai, ko kitur nėra. Iš principo toks muziejus galėtų būti bet kurioje pasaulio šalyje, bet yra Smalininkuose, ir tai gerai, nes visiems įdomu, ką galima pamatyti tokiame mažame miestelyje“, – šmaikštauja J. Stonys, kiekvienam į muziejų užsukusiam smalsuoliui ar ekskursantų grupei sugalvojantis naują edukacinę, kaip dabar madinga sakyti, programą.

Kitaip, pasak Justino, ir negali būti – mokytojų ilgai nevarginsi pasakojimais apie pirmuosius dyzelinius variklius. Jei nori, kad jie būtų priblokšti, reikia parodyti carinės Rusijos laikų pedagoginę literatūrą.

Labai dažnai Justinas programą sudaro pagal tai, kokios tautybės svečiai užsuka į jo kiemą. Olandai ir danai visada fotografuojasi taip, kad nuotraukoje būtų matyti gandralizdis – jų preciziškai sukultūrintame kaime nebeliko nei balų, nei varlių, todėl gandrus galima suskaičiuoti ant pirštų. Suomiams neįdomi žemės dirbimo technika , bet muziejuje yra laikraščių, kuriuose galima perskaityti apie šios šalies žmonių drąsą kare su rusais. „Suomiai varto laikraščius, žiūri senolių, kilusių į mūšius, nuotraukas ir braukia ašarą“, – pasakoja Justinas.

Senovinė grioviakasė

©Daiva Bartkienė

Tautiečius sudominti ir paprasta, ir sunku

Bet lengviausia jam sudominti Mažosios Lietuvos nepamirštančius vokiečius – apie 70 % muziejaus eksponatų vokiški arba su vokiškais užrašais. „Pamatę variklį, ant kurio užrašyta „Gumbinen“ (dabar – Kaliningrado srities miestas Gusevas), vokiečiai alpsta iš laimės, jų siela atsigauna“, – neslepia muziejaus šeimininkas.

Lietuvius sudominti ir paprasta, ir sunku – tarp būrio ekskursantų paprastai gal tik 2–3 domisi technika. Kitiems reikia emocijų, reikia vietos, kur būtų galima pailsėti, pasigėrėti gamta, pasiklausyti kurkiančių varlių. Miestelio tvenkinio pakrantė tam pati geriausia vieta, todėl Justinas praveria kiemo vartelius ir pasiūlo prisėsti ant žolės. Kartais tai daug geriau paveikia nei ilgi pasakojimai apie technikos evoliuciją.

Apsilanko ir miškininkai

Pasak Justino, pasitaiko, kad į muziejų užsuka ir miškininkai. Jų šiuose kraštuose ypač daug – tuoj už Smalininkų prasideda neaprėpiama Karšuvos giria. Miškas visais laikais rengė ir maitino šio krašto žmones.

„Namuose laikoma mediena anuomet buvo turto ženklas – nupjauti medį, parsigabenti jį namo, išpjauti balkį ar lentų buvo nepaprastai sunku ir brangu“, – tvirtina Justinas, šiuolaikinėmis medvežėmis dirbantiems miškininkams primygtinai siūlantis pasižvalgyti viename iš savo garažų, paverstų muziejaus sale.

Jaučiu, kad turi nustebti miškininkai, matydami, kaip iš didžiulės įrankių krūvos muziejaus savininkas išrenka paprasčiausią dvitraukį pjūklą. „Turiu tokį tik vieną – tai didelė vertybė“, – įspėja prieštarauti besižiojančius lankytojus Justinas ir nieko nelaukdamas aiškina, kuo ypatingi ir kodėl didesni už kitus šio pjūklo dantukai. Greta unikaliojo pjūklo jis deda kitą mažesniais dantukais – šis kažkada atstojo gaterį.

„Rąstą anuomet dėdavo ant pastolių, vienas žmogus stodavo viršuje, kitas apačioje – sunkiai mužikai dirbo, bet dailias lentas ponams išpjaudavo“, – aiškina muziejaus savininkas.

Senoviniai dvitraukiai pjūklai

©Daiva Bartkienė

Senovinė miško technika

„O kokia senovinė technika dirbo miške?“ – pertraukiu Justiną, netverdama savo kailyje pamatyti senovinius variklius ir kitus jo muziejuje surinktus senosios technikos stebuklus.

Muziejininkas kantriai aiškina, kad prieš kelis šimtus metų jokios technikos miško darbams nereikėjo, nes jos paprasčiausiai nebuvo.

„Dyzelinis variklis atsirado tik 1876 metais. Tokį daiktą, kaip traktorių, žmonės sugalvojo dar po 20–30 metų, o elektra Lietuvoje įsižiebė tik 1903 m. – iki tol ir technikos jokios nebuvo, ir žmonės miške naudojo primityviausius įrankius“, – lyg kirviu nukerta mokslininkas.

Bet ir be variklių, ir be traktorių, ir be kur kas vėliau atsiradusių motovežių (taip Justino surinktose senose knygose vadinami pirmieji krovininiai automobiliai) lietuviai nuo amžių iš rąstų statė namus, meistravo medines lovas, spintas, skrynias, statines ir daugybę kitų buičiai reikalingų daiktų.

„Taip, taip“, – sutinka su mano argumentais Senosios technikos muziejaus įkūrėjas ir pasuka kito sandėlio link – atvėręs duris vieną po kito lauk traukia senovinius spaudiklius, žirkles rąsto storiui išmatuoti, rodo įrenginį, mūsų proseneliams padėdavusį įkelti rąstą į šlajas.

Parsivežti tris rąstus – didelis dalykas

Priminęs, kad 2 kub. m rąstas sveria 2 tonas, Justinas mikliai demonstruoja, kaip kažkada senovės lietuviai sau darbą palengvindavo: mažesnį rąstą grandine pririšę prie didelio, po juo pakišdavo ir daug jėgos nenaudodami nupjautą medį į šlajas įkeldavo. Rąsto plongalį dėdavo ant specialių, su šlajomis už dešimties metrų kryžmomis grandinėmis sujungtų karukų. Ir šlajose, ir karukuose būdavo išskaptuota po tris įdubimus rąstams.

„Pagalvokit, kaip gerai buvo – šlajos karukus traukia, karukai bėga jų vėžėmis, kai šlajos su rąstais sukasi, ir karukai iš paskos sukasi. Parvežti iš miško vienu kartu tris rąstus buvo didelis dalykas“, – tikina inžinierius.

Mažoji mechanizacija, pasak Justino, miške atsirado dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, o rimtu pagalbininku medkirčiams technika tapo tik po Antrojo pasaulinio karo. Greičiausiai tobulėjo stalių įrankiai.                                                               

Karukus tvirtindavo prie šlajų rąstams parsivežti

©Daiva Bartkienė

Muziejaus pagalbininkai

„Kai parodau dabartiniams staliams 1945 m. pagamintą vokišką brėžtuvą arba labai retą įrankį sriegiams pjauti, jie tikina niekada tokių nematę – taigi garantuotai nežinotų ir kaip jais naudotis“, – juokiasi Justinas, neįkainojamą stalių įrankių komplektą parsivežęs iš Barzdų klebono Jono Būgos.

Tokių pagalbininkų, ieškančių muziejui eksponatų ar atiduodančių smalininkiečiui saugoti iš tėvų ir senelių paveldėtas vertybes, J. Stonys tikina turįs net 18, o po kiekvienos naujos ekskursijos apsilankymo atsiranda dar po vieną. Vienų užsidegimas išgaruoja už kiemo vartų, o kiti, žiūrėk, po kelių dienų skambina, pasakoja radę kaimyno kieme niekur nematytą agregatą, klausia, ar muziejus tokį jau turi ir kokia galėtų būti jo vertė.

Atsakyti Justinas neskuba – susideda visus kvietimus galvon ir atradęs laisvesnę dienelę išsiruošia kelionėn aplink Lietuvą. Iš tokių pasivažinėjimų dažnai grįžta pilnu sunkvežimiu, bet tuščiomis kišenėmis. „Gerus dalykus reikia pirkti, dykai gali gauti tik tai, ko niekam nereikia“, – tikina smalininkietis, už įdomų senovinį daiktą galintis atiduoti paskutinį pensijos litą. Dėl to muziejus jam krauna ne turtus, o skolas.

Nesutinka parduoti

J. Stonys muziejaus finansines problemas lengvai išspręstų, jei sutiktų parduoti bent vieną retą savo eksponatą. Pavyzdžiui, 1910 m. pagamintą traktorių „Deutsch“ arba pirmąją vokišką kuliamąją „Claas“. Pastarosios pažiūrėti atvykę firmos atstovai iš visų pusių glostinėjo dabartinių kombainų protėvį ir vis dūsavo – jei tik galėtų išsivežti ją į Vokietiją, pastatytų fabriko teritorijoje, nublizgintų, stiklu apdengtų ir prožektoriais iš visų pusių apšviestų.

„Bet ši technikos vertybė turi likti Lietuvoje“, – vėl kaip kirviu kerta J. Stonys, nė vieno iš savo eksponatų nesutinkantis parduoti dėl labai paprastos priežasties – jie nėra nuasmeninti. Žmonės, padovanoję savo prosenelių daiktus muziejui, nori juos čia ir rasti, todėl rodydamas eksponatus muziejininkas visada pasakoja daiktų istorijas bei mini juos pardavusių ar padovanojusių žmonių vardus ir pavardes. Kartais tos istorijos būna graudžios, o dažnai – net tragiškos, ašarą spaudžiančios ir susimąstyti verčiančios.

Kasmet į ekspedicijų žurnalą muziejininkas įrašo po kelis tūkstančius daiktų, todėl jo sodyboje galima apžiūrėti ne tik senovinius arklių traukiamus maniežus, pirmuosius dyzelinius variklius, aliejaus spaudyklą, 240 metų maitinusią molėtiškius, 1936 m. pagamintą amerikonišką traktorių „Universal-2“, kurį vėliau rusai Vladimiro traktorių gamykloje perdarė į DT-14 ir DT-20. Čia tiek pat vertingas ir Dailės akademijos prorektoriaus Vido Balčiūno padovanotas mėlynas mopedas, ir ant seno „moskvičiaus“ užkeltas 1822 m. iš Amerikos grįžtančių lietuvių lagaminas, kur kas panašesnis į močiučių kraičio skrynią. Greta visai dera šešios plytos iš Vilniaus gynybinės sienos, paties Justino rastos prie Bazilijono vienuolyno.

„Dabar jau esam išrankūs – visko nepriimam“, – juokiasi muziejininkas, puoselėjantis netolimoje ateityje įkurti centrą, kuriame galėtų demonstruoti net 19 senovinių amatų. Lengviausia, sako, bus siūti batus, bet labiau už viską norėtų atkurti, kaip senovės lietuviai iš balų vandens išgrynindavo rūdą. Kelių dešimčių metų tyrinėjimų rezultatą – monografiją apie geležies gamybą į Smalininkus atvežė ir J. Stoniui padovanojo Kauno technologijos universiteto Metalų technologijos katedros mokslininkai. Ne veltui universitetų studentai čia atvyksta rengti kursinių ir diplominių darbų, o ketvirtį amžiaus dėstytoju Gedimino technikos universitete dirbęs Justinas maloniai sutinka jiems vadovauti.

Susidomėję šiuo neeiliniu muziejumi, daugiau informacijos galite rasti oficialioje jo svetainėje www.techmuziejus.lt

Daiva Bartkienė

Žurnalas „Miškai“