Aktorius Rolandas Kazlas. Nuotraukos autorė Zeneka

Ištikimybė teatrui, ištikimybė savo paties „nesąmoningai pasirinktai“ profesijai, ištikimybė žmonėms, kuriems visa tai skirta, galų gale – ištikimybė sau pačiam, naujai atrandamam ir atpažįstamam kiekviename naujame vaidmenyje, – rodos, taip galima apibūdinti štai jau du dešimtmečius besitęsiantį aktoriaus Rolando Kazlo kūrybinį gyvenimą teatre.

Sceniniai aktoriaus ieškojimai bei atradimai, kuriant nepamirštamus personažus, atveriant tragiškąsias ir komiškąsias teatro dermes, galų gale režisuojant spektaklius ir juose pačiam vaidinant, įvertinti aukščiausiais teatro apdovanojimais, Nacionaline kultūros ir meno premija. Tačiau didžiausias apdovanojimas, matyt, slypi kitur… Paklaustas apie aktoriaus pašaukimą, R. Kazlas atsako: „Aktorius turi įtikinamai suvaidinti jam paskirtą vaidmenį. Kiekvienas vaidmuo – tai konkretus darbas, darbas, kuris yra skirtas kitiems žmonėms. Aktoriaus meno paslaptis galbūt yra ir gebėjimas pamilti tai, kas kitam atrodytų neįmanoma, nesuprantama“.

Šiemet sukanka dvidešimt Jūsų kūrybinio gyvenimo teatre metų. Gal galėtumėte papasakoti nuo pat pradžių – kaip nutiko, kad po mokyklos pasirinkote aktoriaus specialybę. Ar to sąmoningai siekėte?

Dvidešimt metų? Vadinasi, situacija tarsi A. Dumas romane… Muškietininkas jau nebejaunas, tačiau špaga dar vis mosuoju… Tiesą sakant, sąmoningai ar nesąmoningai pasirinkau aktoriaus specialybę, aš nežinau. Turbūt nesąmoningai. Galų gale koks dabar skirtumas? Iki pat mokyklos baigimo nežinojau, kuo noriu būti, o ir nekvaršinau sau galvos. Nuo ryto iki vakaro kieme žaisdavau krepšinį, futbolą, žiemą – ledo ritulį, godžiai skaičiau knygas, ir jokių svajonių apie sceną ar kiną tikrai neturėjau. Trumpam buvau užsirašęs į mokyklos dramos būrelį, net gavau pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Nykštukas ir septynios snieguolės“, tačiau, kiek atsimenu, tas jausmas būnant scenoje man nepatiko (o gal nebuvo snieguolių, kurios man patiktų), nors visi sakė, kad vaidinau labai gerai. Paskui buvo naujamečių karnavalų, kuriuose sekėsi neblogai pasirodyti, mokytojai žėrė komplimentus ir įžvelgė aktoriaus talentą. Bet aš į tas įžvalgas rimtai nežiūrėjau ir dėl komplimentų jausdavausi nepatogiai.

Prieš pirmąją klasę. 1976 m.

Sekėsi rašyti rašinius, temas, eilėraščius. Keletą straipsnelių net buvo patekę į respublikinį moksleivių laikraštį. Ir štai laikraštyje suaugusiesiems perskaičiau skelbimą, jog Valstybinėje konservatorijoje bus renkamas aktorių kursas. Nuvažiavau į Vilnių ir įstojau, specialiai tam nesiruošęs. Matyt, kurso vadovės Dalios Tamulevičiūtės akis įžvelgė tada tai, dėl ko ir esu iki šiol teatre. Profesiją, galima sakyti, pasirinkau nesirinkdamas. Tikau ir likau iki šiol jai ištikimas. Vadinasi, viskas teisingai, nuodėmė dabar būtų gailėtis. Nors manau, jog žiūrovas esu geresnis nei aktorius. Gaila, kad nebuvo renkamas žiūrovų kursas.

Man visada viskas atrodė ne taip paprasta, ir visur aš stengdavausi įžvelgti tai, ko kiti galbūt nepastebėtų. Tai, matyt, paveldėjau iš tėvo, paprasto kaimo žmogaus, tačiau turėjusio retą talentą pastebėti akimirkos grožį, įvertinti meistriškai padarytą daiktą, pajusti tikrą gaidą ar gražų akordą. Pamenu, atvažiuoju į tėviškę nusipirkęs naują automobilį, tėvas ilgai žiūri į jį iš tolo, o paskui, kaip visada, truputį senobiškai sako: „O tu žinai, sūnau, man labai malonus tavo mašinos stonas!“ Nesu kalbininkas, bet tai, matyt, turėjo reikšti mašinos formą, išvaizdą, graciją…

Vilniuje atsidūrėte labai įdomiu laiku – pamažu iro Sovietų Sąjunga ir pradėjo pūsti kitokie vėjai. Kokie Jūsų atsiminimai apie tų dienų Vilnių bei įvykius gatvėse? O gal Jūs turėjote savo paralelią tikrovę, kurios nepasiekė visa tai, kas vyko, ir studentinis teatralų gyvenimas buvo ne ką mažiau įdomus?

Po tokio klausimo pasijutau tarsi dabar būčiau koks karo veteranas ar anų laikų liudininkas ir dalyvis. Tikrai, taip jau atsitiko, kad studentavimo laikai sutapo su tais, dabar jau istorija tapusiais įvykiais. Dideliais žygdarbiais išsivadavimo fronte pasigirti negaliu, tiesiog mes, studentai, ėjome ten, kur visi ėjo, mitingavom, skandavom, giedojom tautiškas giesmes. Prisimenu Sausio 13-osios išvakares, kada buvo užpulta Lietuvos televizija, ir visus žmones ragino rinktis prie Aukščiausiosios Tarybos, kuri irgi gali būti šturmuojama. O Konservatorija juk visai šalia. Su kursiokais nubėgome ten, žmonių prisirinko daug, kažkas iš vyrų pasiūlė apjuosti pastatą gyva žmonių grandine. Stoviu susikibęs su kitais už rankų, žiūriu į Pedagoginio universiteto pusę ir laukiu tankų. Galvoju: „O jeigu jie atvažiuos? Kas tada? Nejaugi taip ir stovėsim?! Toks jaunas, o štai jau ir gali būti viskas…“ Dabar prisiminus juokinga, o tada kinkos virpėjo kaip reikiant. Laimė, tankai prie Aukščiausiosios tarybos neatvažiavo, ir jauno studento gyvybė, garbė ir orumas buvo išsaugoti.

Karlėnas (R.Kazlas) ir Ievutė (L.Budzeikaitė) spektaklyje „Siuvėjų dienos Silmačiuose“, rež. P.Gaidys, 1993 m. D.Matvejevo nuotr.

Esate minėjęs, kad pirmas Jūsų matytas spektaklis buvo Dalios Tamulevičiūtės „Haroldas ir Modė“, kuris padarė neišdildomą įspūdį ir tapo pirmąja pamoka Jums. Kuo buvo ypatinga dėstytojos D. Tamulevičiūtės mokykla? Ar čia ir susiformavo pagrindiniai Jūsų kūrybiniai principai?

Neseniai pasirodė R. Marcinkevičiūtės knyga apie dėstytoją ir režisierę Dalią Tamulevičiūtę „Patirčių realizmas“, kurioje sudėti daugelio aktorių, jos mokinių prisiminimai, tarp jų yra ir mano. Nenoriu dabar kartotis, tačiau supratau vieną dalyką, galbūt pažįstamą daugeliui – labai sunku kalbėti apie žmogų, kuris tau buvo ir yra brangus. Tiesiog sunku rasti tinkamų žodžių, apibūdinimų, o tie, kuriuos randi, atrodo tarsi dirbtiniai, sentimentalūs, per daug pakylėti…

Dėstytoja, savo laimei ir nelaimei, buvo absoliučiai teatro žmogus. Savo asmeniniam gyvenimui neskyrė tiek dėmesio, kiek teatro reikalams, studentams, repeticijoms. Savo mokiniams ji visada turėdavo laiko ir turėdavo ką pasakyti, reikalaudavo aktorinės drąsos ir lavino skonį. Nemėgo stereotipų, klišių, lengvų sceninių sprendimų. Siūlydavo gerų, rimtų autorių ištraukų ir daryti etiudus. Taip susipažinome su F. Dostojevskiu, A. Čechovu, R. Granausku, T. Wiliamsu. Iš labiau pavykusių etiudų po to gimė diplominiai spektakliai: „Broliai Karamazovai“, „Stiklinis žvėrynas“, „Gyvenimo geismas“ ir kiti. Iš tiesų turėjome puikią kurso vadovę, kuriai talkino jau tada garsūs ir populiarūs aktoriai Algirdas Latėnas ir Remigijus Vilkaitis.

Didžiausias mūsų kurso privalumas, jog iš pradžių repetuodavome Jaunimo teatre, turėdami neįkainojamą galimybę žiūrėti dabar jau legendomis tapusius spektaklius, repeticijas, iš arti pamatyti dievinamus aktorius V. Bagdoną, R. Butkevičių, R. Karvelį, A. Šurną, E. Žebertavičiūtę, E. Pleškytę, aš jau nekalbu apie garsųjį dešimtuką ar didįjį E. Nekrošių. Smagūs tada buvo teatrui ir mums laikai bei puikūs spektakliai.

Aktoriaus karjerą teatre pradėjote 1991 metais – visiškos nežinios ir netikrumo laiku. Tik užgimusi nepriklausoma Lietuvos valstybė, Sausio 13-osios įvykiai… Gyvenimas, kaip yra sakęs režisierius Oskaras Koršunovas, įdomesnis nei teatras, todėl natūralu, kad teatro salės ištuštėjusios ir šaltos… Kokį teatrą atsimenate iš tų dienų? Kokios jauno aktoriaus mintys ir jausmai buvo tuo permainų laikotarpiu?

R.Kazlas vaidinantis Rotmistrą J.Vaitkaus režisuotame Augusto Strindbergo spektaklyje „Tėvas“. Rimgaudo Karvelio nuotr.

Kai vištai nukerta galvą, ji dar kurį laiką laksto, blaškosi, plasnoja. Panaši situacija tik su žmonėmis buvo ir tada. Kažkas negrįžtamai, kardinaliai pasikeitė, ilgai tvinkęs pūlinys sprogo, ir mes patekome į tą sprogimo bangą. Prasidėjo visiškai kitas gyvenimas, tempas, veikla. Atsirado žaliašvarkių, raudonšvarkių „naujųjų verslininkų“, žmonės pradėjo važinėti į Gariūnus ir Turkiją, kiti varė pilnus traukinius į Rusiją ar iš Rusijos, atsirado visokiausių pramogų: grožio konkursų, anekdotų vakarų; prezervatyvų švenčių, Bingo salonų, videotekų, visą parą dirbančių kavinių ir t. t. Pirmieji apsukruoliai pasakiškai turtėjo, o kiti, tarp jų ir menininkai, buvo gana sutrikę ir sunkiai vertėsi. Buvo toks laikotarpis, kai žmonėms ne teatras buvo galvoj.

Tiesą sakant, liūdna man tą laiką dabar prisiminti. Kažkoks apkvaitimas, chaosas, netvarka… Daug nesąmonių pridaryta, kurių galėjo ir nebūti. Buvo kokie treji–ketveri metai, kurių nesinorėtų prisiminti, o kai ką ir pamiršti amžinai. Bandėm išlikti „Šiaurės Atėnų teatru“, bet, neturėdami nei savo patalpų, nei perspektyvos, bevažinėdami po gastroles Lietuvoje, nuvargom, suirzom, praradom motyvaciją ir išsiskirstėm kas sau. 1993 metais tuometinis Jaunimo teatro vadovas Antanas Šurna priėmė mane į Jaunimo teatrą, kuris, tiesą sakant, irgi išgyveno naują, nelengvą laikotarpį.

Jaunimo teatre atsidūrėte keletą metų po studijų baigimo, ir štai jau beveik du dešimtmečius esate čia. Kokie Jums tai buvo metai – nuo darbo su įvairiais režisieriais iki savo paties pastatymų, nuo pirmųjų vaidmenų iki Nacionalinės kultūros ir meno premijos…

Pirmas vaidmuo Jaunimo teatre buvo Karlėnas R. Blaumanio pjesėje „Siuvėjų dienos Silmačiuose“, kurią režisavo Povilas Gaidys. Smagus, linksmas buvo spektaklis, tarsi liaudies šventė. Vaidino, grojo, šoko ir dainavo beveik visas tuometinis teatro kolektyvas. Po to iš teatro išėjo Vladas Bagdonas, ir man teko jį pakeisti spektaklyje „Lošėjai“ pagal N. Gogolį. Buvo ir nedrąsu, bet ir įdomu būti scenoje kartu su K. Smoriginu, V. Petkevičiumi, A. ir G. Storpirščiais, G. Girdvainiu, R. Vilkaičiu. Esu dėkingas Jokūbui Tūrui už Ertebizo vaidmenį J. Cocteau pjesėje „Orfėjas“. O paskui buvo didelis ir rimtas Rotmistro vaidmuo spektaklyje „Tėvas“, kurį 1997 m. pastatė Jonas Vaitkus. Tai buvo didžiulis išbandymas man, tada dar gana jaunam aktoriui. Spektaklis išties buvo puikus – stipri A. Strindbergo dramaturgija, gyvai atliekama puiki A. Martinaičio muzika, režisūriškai stipriai suveržtas, įtaigus, jaudinantis.

Foma Fomičius (R.Kazlas) spektaklyje „Stepančikovo dvaaras“. D.Matvejevo nuotr.

Po metų J. Vaitkus pakvietė suvaidinti Fomą Fomyčių Opiskiną „Stepančikovo dvare“ pagal F. Dostojevskį Akademiniame dramos teatre. Beje, jis rodomas dar ir dabar, tai įrodo jo vertę bei temos arba tiksliau – Fomos ir jį popinančio ir lepinančio dvaro nemirtingumą. Drįstu teigti, jog po trylikos metų spektaklis kai kuriais atžvilgiais įgavo ypatingo skonio, kaip koks senas geras vynas. Ir aktoriai, ir žiūrovai tą spektaklį mėgsta. Susirenkam į jį tarsi į šventę.

Kitas svarbus etapas, kurį galima būtų įvardyti vienu žodžiu, tiksliau – pavarde – E. Nekrošius. Tai planeta, kurioje reikėjo iš naujo scenoje mokytis vaikščioti, kalbėti, mąstyti, reaguoti, ir tai kurį laiką sekėsi gana sunkiai. Vienu metu puoliau į neviltį, maniau, jog nesugebėsiu. O dabar galvoju, kad iš esmės režisierius nereikalavo nieko nepaprasto, tik atsikratyti jau įgytų, matytų aktorinių štampų ir eiti savo keliu. Iki šios dienos esu vaidinęs tik viename E. Nekrošiaus spektaklyje, tačiau tai, ką gavau per tuos pusantrų „Otelo“ repeticijų metų ir daugiau nei šimtą visame pasaulyje suvaidintų spektaklių, yra didžiausia mokykla, likimo dovana ir profesinis turtas. Manau, jog teko ir dar tenka vaidinti turbūt viename iš geriausių „Otelo“ pastatymų. Iki šiol neatsistebiu jo tarsi netobulu tobulumu, režisūriniais sprendimais, atrodytų, paprastomis priemonėmis pasiekta magija ir užkoduotomis būsenomis, situacijomis, nuojautomis.

Po to buvo kūrybiškai įdomus laikotarpis su režisierium I. Jonynu. Sukūrėme keletą tikrai originalių spektaklių: X. Duringerio „Ištisų dienų, ištisų naktų kronikos“, A. Camus „Kaligula“, L. Andrejevo „Žmogaus gyvenimas“, Luiso del Valio „Raiši žirgai nešuoliuoja“. Tikiuosi, I. Jonynas dar turi noro ir ambicijų grįžti į teatrą su naujais sumanymais.

Kitas etapas buvo trumpas, bet efektingas, dabar jau galima sakyti – tikras scenos kryžių žygis. Turiu galvoje J. Vaitkaus režisuotus spektaklius: W. Gombrovicziaus „Ivoną, Burgundo kunigaikštytę“, kur suvaidinau karalių Ignotą, ir P. Vaičiūno „Patriotus“, kuriuose atiteko departamento vicedirektoriaus Napoleono Šereikos vaidmuo. Abu šie vaidmenys buvo įvertinti Auksiniais scenos kryžiais.

2009 metais sukūriau savo pirmąjį spektaklį „Lėlės“ teatre „Geležis ir sidabras“ pagal poeto Vlado Šimkaus eiles ir antrąjį – Kauno dramos teatre „Palata“ pagal A. Čechovo kūrybą. Tais pačiais metais tapau Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu. 2010 metais Jaunimo teatre režisavau spektaklį „Raštininkas Bartlbis“ pagal H. Melville‘o apsakymą ir laiškus.

Iki šiol – kol kas tiek. Na ir sunkus šis klausimas, šitiek pavardžių, pusė – užsienietiškų… Leiskit atsipūsti. Pasirodo, kiek visko pridaryta, ir dar ne viskas išvardyta…

Otelas (V.Bagdonas) ir Jagas (R.Kazlas) spektaklyje „Otelas“, rež. Eimuntas Nekrošius, 2010 m. J.Isajevos nuotr.

Kokia, Jūsų manymu, šiandien yra teatro misija? Ar laikas diktuoja naujų temų, kelia naujų iššūkių, į kuriuos teatras privalo atsiliepti?

Teatro misija visada buvo ir yra – geri spektakliai. Spektakliai, kurie būtų įvykis žiūrovui ir kūrėjams. Teatras neturi būti naujienų laikraštis ar kostiumų ir baldų muziejus. Yra naujų aktualių pjesių, kurios pasensta kitą dieną, o yra kūrinių, rašytų prieš šimtus, tūkstančius metų ir jaudinančių šios dienos žiūrovą. Teatras turi būtinai rasti kontaktą su savo laiku. Jeigu dar dailininkas, kompozitorius ar rašytojas nesėkmės atveju gali turėti vilties, jog jų kūriniai bus atrasti ir pripažinti po šimto ar daugiau metų, teatras tokios prabangos neturi. Spektaklis turi suskambėti iškart, kitaip jis pasmerktas. Kiekvieną kartą žiūrovas, pirkdamas bilietą, tikisi išvysti kažką nepaprasta, nekasdieniška, tai, kas pranoksta buitį. Ir kūrėjo užduotis – jo viltis pateisinti. Daryk, ką nori, verskis per galvą, bet per tas dvi–tris valandas žiūrovas turi prieš tave kapituliuoti ir dėkoti už savo pralaimėjimą, to jis ir atėjo – būti nugalėtas meno.

Yra žmonių, kurie teatrą įsivaizduoja kaip vietą, kur vaidinami linksmi siužetai apie meilužius ir meilužes, kur vyksta meilės trikampiai ir keturkampiai su kankanais, vėduoklėm, intrigom ir šaudymais. Įsivaizduoja, jog gera pjesė – arkliški tekstai, po kiekvienos frazės salė „žvengia“ ir t. t. Dabar pilna spektaklių (ir jie laikomi geri), kur žmonės po kiekvienos frazės garsiai, sutartinai, juokiasi. Tačiau kaip šiais laikais sukurti spektaklį, kuriame visa publika balsu raudotų? Štai klausimas koksai… O apraudoti yra ką.

Spektaklyje „Geležis ir sidabras“, 2009 m. D.Labučio nuotr.

Nacionalinė premija 2009 metais Jums buvo įteikta už „tragiškąsias ir komiškąsias teatro dermes ir už kūrybinį principingumą“. Kaip Jumyse dera tas tragiškumas bei komiškumas, juokas ir rimtis?

Nacionalinė premija – ne juokas. Čia dalykas labai rimtas ir protingų žmonių apgalvotas. Aš labai dėkingas vertinimo komisijai, kad ji įvertino mano pastangas, aktorinį diapazoną ir labai gražiai suformulavo, už ką esu apdovanojamas. Kaip manyje dera tragiškumas ir juokas? Ogi gyvenu, dairausi aplink, įsiklausau į save, ir manęs neapleidžia tragiška nuojauta, kad viskas eina į bloga, dėl visko kaltas aš, ir nėra jokios vilties. Sakau visiškai rimtai, nors ir komiškai tai skamba. Žinau, kad žmonės nemėgsta tokių, bet man taip lengviau ištverti, kažkaip linksmiau tampa. Aš taip linksminu save. Man atrodo, jog kur kas blogiau yra tiems, kurie visą laiką kikena, ir absoliučiai viskas jiems yra juokinga. Čia jau ne būsena, o kažkas daugiau, gal net liguistumas. Yra tokia liga hebefrenija, berods… Nuolatinis, nenutrūkstantis kikenimas. Dažnai prasideda jaunystėje, o pasibaigia tik su ta, kuri ateina ir pakikena paskutinė…

Spektaklyje „Geležis ir sidabras“, 2009 m. D.Labučio nuotr.

Savo kūrybinį principingumą parodėte televizijos išbandyme pasirinkęs ištikimybę teatrui, savo paties pašaukimui. Ar tai ir yra didžiausias iššūkis aktoriui šiandien? Ką Jums reiškia tas kūrybinis principingumas?

Kartais juokaudamas sakau, jog premija man buvo suteikta ir už tai, ką darau, ir už tai, nuo ko susilaikau. Dažnai užduodu sau klausimą: ar mes patys nepalaikome to pasaulio, kuriuo taip baisimės? Kas geriau – daryti ar susilaikyti? Aš nekalbu apie pasyvumą ar atsiribojimą, tačiau manau, kiekvienas darbas, kurį tu pasiūlai kitiems, turi būti motyvuotas, gerai apgalvotas, padarytas iš širdies ir su atsakomybe.

Kalbant apie televiziją… Profesonalas, siekiantis kokių nors kūrybinių aukštumų, nori nenori turi taikytis prie esamo televizijos virtuvės ir tempo. Kiekybė užmuša kokybę. Jokiu būdu nesmerkiu tų aktorių, kurie dalyvauja televizijos veikloje. Pats esu ten buvęs ir puikiai žinau, kaip sunku sukurti kažką išskirtinio, įdomaus, tikrai juokingo, jaudinančio. Kas tikrai vertinga, to nėra daug ir dažnai. Gal kitoj srity yra tokių gigantų, kūryboje – abejoju. Ilgainiui tas intensyvumas išsunkia, nuzulina, aktorius netenka paslapties, išskirtinumo.

Yra puikių aktorių, kurie nedalyvauja televizijos projektuose, ir yra tokių, kurie puikiai vaidina ir ekrane, ir teatre bei išlaiko aukštą profesinį lygį. Vis dėlto manau, jei jau sutikai kažkur dalyvauti, būk mielas, padaryk tą darbą kaip galima geriau, atiduok visas jėgas. Kurie „chaltūrina“ televizijoje, dažnai „chaltūrina“ ir teatre, ir gyvenime.

Spektaklyje „Palata Nr.6“, 2009 m. D.Labučio nuotr.

Teatrą esate palyginęs su slėpynėmis, kuriose aktorius slepiasi pats ir tuo pat metu savęs ieško. Ar tai ne šizofreniška būsena? Kaip įmanoma susigaudyti, kur yra asmeninė tapatybė, autentiška būtis, o kur jau vaidyba, pasiskolinti bruožai?

Ne, tai galbūt tiesiog žiūrėjimas į patį save iš skirtingų taškų, savotiškas savęs patikrinimas, revizija. Kad ir ką vaidintum, juk esi žmogus ir kalbi apie žmogų, jį stengiesi surasti tiek vaidmenyje, tiek žiūrovų salėje. Vaidmenys padeda suprasti ir patį save, ir naujai atrasti.

Koks Jums yra gerai suvaidintas vaidmuo? Ar tai daugiau persikūnijimo, susitapatinimo, įsijautimo ar tam tikrų, gal iki šiol nežinomų, neišryškintų bruožų atradimo savyje klausimas?

Vaidmuo turi būti toks, kokio reikia režisieriui, jo sprendimui. Žinoma, aktorius turi ir pats rodyti iniciatyvą, suvokti vaidmenį, pjesę, ieškoti įdomių išraiškos priemonių. Aktoriaus asmenybė neturi užgožti vaidmens, idealu, kai žiūrovas nepastebi aktoriaus, o gyvena su herojumi, kuriuo patiki nuo pat pirmųjų sekundžių. Vaidmens kūrimas – tai ilgas, kruopštus, sunkus darbas. Reikia įsigyventi į medžiagą, o tam reikia laiko ir intensyvaus minties darbo.

Nereikia pervertinti aktoriaus indėlio į spektaklį, jis yra sudedamoji jo dalis, bet būtina. Išimk iš laikrodžio vieną detalę, ir jis sustos. Taip ir aktorius judina spektaklio veikimo „mechanizmą“. Pats kaip žmogus lieka nematomas, tačiau gyvas ir svarbus, tarsi akį judinantis nervas.

Spektaklyje „Palata Nr.6“, 2009 m. D.Labučio nuotr.

Pokalbyje su rašytoja Jurga Ivanauskaite 2004 metais pasakėte, kad aktorius privalo būti švarus ir šviesus žmogus. Net nustebau perskaitęs tokią pozityvią ir paprastą mintį. Iš kur semiatės tos šviesos ir švaros? Kaip pavyksta nesusitepti, nepanirti į nykumą, cinizmą, apatiją?

Aš taip pasakiau? Vaje, kaip nusišnekėjau… O jeigu aktorius nešvarus ir tamsus? O juk tokie patys geriausi ir labai reikalingi. Ir iš viso – ką reiškia šviesus ir švarus? Yra tokių švaruolių ir šviesuolių, šalia kurių jautiesi lyg šarvojimo salėje ar šaldymo kameroje.

O dėl šiukšlių… Jeigu nebūčiau aktorius, būčiau šaunus šiukšlių rinkėjas, kokių dabar pilna su oranžinėmis liemenėmis ir žaliais kombinezonais. Gal dar viskas ateity? Neslėpsiu turiu silpnybę ir talentą rinkti šiukšles. Vaikystėje rinkdavau butelius, juos nešdavau į supirkimo punktus, o už gautus pinigus pirkdavau savo mėgstamus saldainius „Rudeniniai“ ir „Karvutė“, kuriuos užgerdavau limonadu „Sajanai“. Dabar viską nešu į konteinerius tiesiog savo malonumui, neieškodamas naudos. Įžengęs į parką ar mišką pirmiausia matau ne žibuokles, sprogstančius medžius ar dygstančius kiškio kopūstus, o žiūriu, ar tik neguli kur kokia šiukšlė, jeigu nepamatau, sutrinku ir einu toliau. O visokio šiukšlinimo yra – mintimis, kalbomis, žvilgsnyje į pasaulį, žmones…

Man ilgam įstrigo vieno Rusijos teatro ir kino kritiko mintis: „Kur šiais laikais surasti jauną žmogų, kuris būtų šviesa ir paslaptis?“ Išties tai galima suprasti ir kaip klausimą, ir sykiu kvietimą, kryptį.

Kaip Jūs įvardytumėte aktoriaus pašaukimą?

Pateikėte man klausimą, į kurį atsakyti galėtų K. Stanislavskis, J. Miltinis, G. Dauguvietytė… Aš kapituliuoju ir įvardyti nesiryžtu, nes bijau pasirodyti banalus, o ko nors gudraus nesugalvoju. Galima daug kalbėti apie pašaukimą, misiją, tarnystę, bet aš būčiau linkęs aktoriaus iš kitų profesijų neišskirti. Koks buhalterio pašaukimas? Gerai suskaičiuoti konkrečią sumą. Kiemsargio pašaukimas – gerai iššluoti kiemą. Koks vairuotojo pašaukimas? Saugiai ir gerai vairuoti. Aktorius turi įtikinamai suvaidinti jam paskirtą vaidmenį. Kiekvienas vaidmuo – tai konkretus darbas, darbas, kuris skirtas kitiems žmonėms. Kažkada perskaičiau tokią mintį apie medikus: „Gydytojas privalo būti arba žmogaus bičiulis, arba garbėtroška.“ Manau, kad tas tinka ir aktoriui. Gydytojams tenka gydyti visokias realias ligas, o mums – vaidinti įvairiausius išgalvotus personažus ir jiems įkvėpti gyvybę: ir išprotėjusiems karaliams, ir protingiems grybams... Sąlyga viena – daryti tai su meile. Aktoriaus meno paslaptis galbūt yra ir gebėjimas pamilti tai, kas kitam atrodytų neįmanoma, nesuprantama.

Spektaklyje „Raštininkas Bartlbis“, 2010 m. D.Labučio nuotr.

Poezija – siaubingai nepraktiškas dalykas. Tuo tarpu Jūsų režisūrinis debiutas – monospektaklis pagal sovietmečiu kūrusio poeto Vlado Šimkaus eilėraščius. Kodėl poezija? Kuo Jums ypatinga tapo šio poeto kūryba?

Neakcentuočiau to, kad V. Šimkus kūrė sovietmečiu. Gera poezija lieka gera visais laikais. Juk tada kūrė ir J. Marcinkevičius ir S. Geda, ir J. Strielkūnas, ir M. Martinaitis, ir R. Granauskas, J. Kunčinas – visi geriausi. Nesu didelis poezijos specialistas, juo labiau kritikas, bet manau, jog V. Šimkus vienas iš jų. Itin savitas, vyriškai santūrus, žemiškas, kūrybiškai sąžiningas, reiklus, jo žodis neišgalvotas, neiškankintas, o tarsi išplaukęs su vidiniais potvyniais ir atoslūgiais.

Spektaklį pagal V. Šimkaus eiles „Geležis ir sidabras“ norėčiau vaidinti dar ilgai, jis tiesiog man reikalingas kaip žmogui, tai tikra atgaiva. Prisimenu, kai nedrąsiai apie spektaklio idėją užsiminiau „Lėlės“ teatre, jo vadovas Juozas Marcinkevičius pasakė: „Pirmyn, bet būtų gerai, kad įvyktų bent dešimt spektaklių.“ Ir štai jau suvaidinta keturiasdešimt, žmonės vis dar ateina ir žinau, jog kai kurie žiūri ne pirmą ir ne antrą kartą. Kad ir koks prieš spektaklį būčiau pavargęs, be nuotaikos, suirzęs ar dar koks nors, V. Šimkaus eilės suveikia tarsi stebuklingas vaistas, ir po spektaklio būnu visiškai naujas žmogus. Geresnis, ramesnis, viduje kažkaip tarsi viskas prašviesėja. Vadinasi, tos eilės gyvos, nuolat atsinaujinančios, tarsi tobula formulė, tai liudija ne tik poeto talentą, tačiau ir būtinybę tiems eilėraščiams atsirasti. Kiek slypi už žodžių… V. Šimkaus sueiliuoti žodžiai, rimai – tarsi gerai suręsta užtvanka, kuri sulaiko milžinišką, nematomą jėgą. Tai turbūt labiausiai ir jaudina.

Kas nutinka aktoriui, kuris, rodos, nei iš šio, nei iš to imasi režisūros? Juk viena yra valdyti savo paties personažą, mėginti atskleisti jį, ir visai kas kita valdyti kitus, matyti visumą, dėlioti scenos pasaulį iš įvairių detalių. Kodėl Jums to prireikė?

Niekas neatsitinka nei iš šio, nei iš to. Viskas vystosi, keičiasi, palaipsniui pereina nuo vienos būsenos prie kitos. Juk neateina vasara iškart po žiemos? Būna pavasaris. Kiekvienas atvejis, manau, yra individualus. Kaip ir sakiau, aktoriumi tapau ilgai nesvarstęs ir nesirinkęs. Visada nuo pat vaikystės kūriau, fantazuodavau. Repetuodamas teatre klausdavau savęs: o kaip aš daryčiau?

Tai, ką dabar darau, jokiu būdu nėra saviraiška ar veikla iš neturėjimo ką veikti, tiesiog nesipriešinu tai jėgai, kuri verčia mane tai daryti, drąsina nebijoti, tikrai dabar labai gailėčiausi, jeigu nebūčiau sukūręs tų spektaklių, kurie, manau, nebuvo beprasmiai ir didelės žalos teatro scenos menui ir žiūrovams nepadarė. Noriu kurti spektaklius tokius, kokių niekas kitas nesukurs, padaryti taip, tik kaip aš vienas galėčiau. Man maža kaip nors sulipdyti padorų aktorinį spektakliuką. Noriu daryti savaip, kad tas turinys paveiktų žiūrovą, skatintų mąstyti, jausti, kad spektaklio metu jis būtų laisvas rinktis – juoktis ar verkti, jog tai, ką mato, nebūtų panašu į nieką kitą ir po spektaklio būtų sunku įvardyti ir trūktų žodžių. Tą pasiekti labai sunku. O tai, kad dar ir pats vaidinu, tai tuo aš padedu sau kaip režisieriui. Taip man lengviau, bent jau šiuo metu. Spektakliui rengiuosi gana ilgai ir atsakingai, kol nepamatau jo beveik viso savyje, tol nesiryžtu pradėti.

Spektaklyje „Raštininkas Bartlbis“, 2010 m. D.Labučio nuotr.

Esate užkietėjęs knygų skaitytojas, besidomintis tiek proza, tiek poezija, tiek filosofija. Iš kur tiek prabangos šiais laikais, kai įprasta skųstis, kad viskam trūksta laiko, skaityti knygas?

Kaip sako „Patriotų“ personažas mokytojas Labutis: „Kiekviena knyga yra žmogaus sielos balsas.“ Ir čia, manau, jis yra neteisus. Yra puikių, nuostabių, amžinų knygų, tikrų dvasingumo lobių, bet bjaurasties ir šlamšto nepalyginamai daugiau. Yra tokių, kurios yra tiesiog nusikaltimai ar viešas tuštinimasis ant daugybės žmonių. Kad pasaulis yra dabar toks, koks yra, labiausiai kaltos ir kai kurios knygos, ir jas kūrę autoriai. Juk ne beraštės močiutės kėlė sumaištis daugybės žmonių protuose? Ir vis dėlto knyga yra vieno žmogaus kalbėjimas kitiems žmonėms. Gatvėje taip nepasikalbėsi, tai tarsi esencija, nektaras, vaistas, minčių koncentratas.

Tačiau vis dėlto knyga turi ribas, kad ir kokia gera ji būtų. Manau, visa, kas geriausia, yra neužrašoma, nesugaunama, yra tai, kas niekaip nenori patekti į kalbos kalėjimą. Galbūt tikrų tekstų, tikrai vertingų knygų nėra tiek jau daug. Kiekvienas turi atrasti savo knygas, ir kiekvienai knygai turi būti savas laikas.

Pastebėjau, kad pokalbiuose ypač mėgstate cituoti senovės kinų išmintį. Iš kur tai? Ar kryptingai domitės Rytų gyvenimo filosofija? O gal šie atradimai dažniausiai tik patvirtina Jūsų asmeninę patirtį?

Ačiū už pastabą, daugiau pasistengsiu to nedaryti. Nežinau, gal organizme ženšenio trūksta… Mano bėda ta, kad dažnai nesusilaikau ko nors nepacitavęs ar neprisiminęs kokio aforizmo. Kaip sakė V. Nabokovas: „Polinkis aforizmams – sklerozės požymis.“ Matot, kas darosi, čia jau ne polinkis, čia jau liga, lyg kokia citatatonija. O kinų, manau, nereikia nuvertinti ir su jais skaitytis, nes beveik viskas, kuo mes šiandien naudojamės, yra „Made in China“. Nors man labiau patinka ne dabarties kinų pagaminti daiktai, o kas buvo pasakyta senovės Kinijos išminčių prieš tūkstančius metų.

Po finišo Krokuvos maratone, 2011 m. balandis

Poetas ir eseistas Donatas Petrošius yra rašęs „Pradžioje atstumai neturi reikšmės. Pamėgus bėgiojimą – irgi. Tačiau maratonas visada reikšmę turi.“ Štai jau kiek metų Jūs pats aktyviai bėgiojate ir įveikėte ne vieną maratoną. Kokios Jums yra maratono pamokos?

Iki šios dienos esu įveikęs septynis klasikinius maratonus. Maratono distanciją (42 km 195 m) bėgikas mėgėjas bėga maždaug apie 3–4 val. Maždaug tiek, kiek trunka geras spektaklis. Skirtumas tas, kad vaidybai čia vietos nėra, tai gera atsvara teatrui, čia nieko neapgausi, nesuvaidinsi, niekas kitas už tave to atstumo neįveiks, ir po 30–35 km jau nebesvarbu, ar gražiai atrodai, ar jau taip, kad net prabėgančiam benamiam šuniui nesmagu į tave žiūrėti. Esi mažas, silpnas žmogelis iš paskutiniųjų jėgelių besistumiantis finišo link. Gal toks iš tiesų ir esi? Dingsta poza, arogancija, pasipūtimas, linksta kojos ir nuolat neapleidžia mintis, kad neištversi, sustosi.

Maratonas – tai intensyvi, skausminga visokeriopų nuodų pašalinimo procedūra, be to, tai gera mokykla savo trūkumus paversti privalumais. Bijai nuovargio? Nebijok pavargti. Sunku bėgti į kalną? Bėgiok į kalną. Bijai ilgų nuotolių? Bėk maratoną. Manau, kad žmoguje yra dar kažkas stipresnio už fizikos dėsnius, chemiją, racionalumą, teorijas… Kas tai? Nežinau. Žinau tik tiek, kad būtinai reikia atlaikyti pačius sunkiausius momentus. Tikrosios žmogaus savybės, valia, stiprybė ir silpnumas atsiskleidžia tada, kai jis yra ties riba ir nebesislapsto. Taigi į maratono varžybas visada einu šiek tiek drebėdamas, tarsi į susitikimą su tikruoju savimi.

Kalbino Gediminas Kajėnas

Nuotraukos iš asmeninio Rolando Kazlo archyvo