Ingos Likšaitės parodos „O“ fragmentas

Inga Likšaitė – tekstilininkė, kurios kūryba niekada nesutilpo į tradicinę tekstilės sąvoką. Noriai eksperimentuojanti įvairiomis šiuolaikinio meno raiškos priemonėmis, ji lig šiol geriausiai pažįstama kaip tarpdisciplininių praktikų atstovė. Aktyvi parodinė veikla, reikšmingi įvertinimai ir apdovanojimai kuris laikas lydi lietuvių menininkę, jau keli metai gyvenančią ir kuriančią Berlyne. Pastarųjų metų kūrybingo, produktyvaus laikotarpio išdava – daugiau nei prieš savaitę „Ramybės galerijoje“ Palangoje atidaryta personalinė paroda „O“, kurioje Inga pristato naują, dar vieną autorinio matymo ir mąstymo versiją.

Ankstesnėje tavo kūryboje išskirtinio dėmesio sulaukė darbai, kuriuose savo vizualinę kalbą konstravai dygsnio, siūlės pagalba. Siūlė tau buvo ir priemonė, ir galimybė, ir strategija, įvaizdinanti konkretų žmogaus atvaizdą ar objektą. Atrodė, dygsnio kalba tau buvo pakankama išreikšti savo, autorines intencijas. Parodoje „O“ eksponuojami darbai neabejotinai žymi tam tikrą tavo kūrybos kaitą. Netikslu būtų teigti, kad toks posūkis yra netikėtas. Galima įžvelgti nuoseklų ėjimą prie šio ciklo tiek tematiniu, tiek formaliu, tiek ir techniniu aspektu. Viena vertus, čia lieki ištikima tekstilei, kita vertus – žengi žingsnį link tapybos. Kaip pati apibūdintum tokį savo pasirinkimą? Kaip įvardintum pastarąją raišką savo kūryboje? Ar tai atsargus žingsnis tapybos link, kuriai nesi abejinga?

Taip, teisingai, būtent – atsargus. Gryna tapyba šių darbų nevadinu, nors ten yra užtepta daug dažų sluoksnių, labiau vadinčiau – mišria technika. Bet man pačiai etapas nėra netikėtas, nes tai yra sugrįžimas prie mano seniau bandytų dalykų, kuriuos aš eksperimentvau iki dygsnių. Prieš atrasdama siūles bandžiau įvairius dalykus. Auksiniai omletai užtapyti ant popieriaus koliažu kaip pabandymai liko spindėti mano ir artimųjų namuose. Praėjus šiek tiek laiko akis vis užkliūdavo ir mintis pavystyti seriją prasilaužė, kai sulaukiau motyvacijos.

Ir anksčiau esi naudojusi šviesą atspindinčias medžiagas – blizgius siūlus. Ar galima teigti, kad tai ir buvo užuomazga į dabartinius tavo kūrinius? Kada tave pradėjo dominti kūrinio sąveika su erdve ir šviesa, jo kitimas, priklausomai nuo apšvietimo, nuo fizinės jo aplinkos?

Ingos Likšaitės parodos „O“ fragmentas

Tie daugmaž dešimt metų anskčiau daryti eksperimentai su popieriaus koliažais buvo užuomazga. Naujuose darbuose daugiau dėmesio aš skyriau skirtingų tekstūrų santykiui. Iš esmės tapymas buvo reikalingas sukurti glotnų paviršių ant grubaus lino, ir išgauti kažkiek gylio, sluoksnių peršviečiamumo, medžiagiškos intrigos. Tekstūros mane domina nuolat, aš mąstau tekstūromis, turbūt čia yra visų moterų (ir vyrų), dirbančių su tekstile profesinis įprotis. Aš myliu tekstūras visame kame.

Ankstesni tavo darbai buvo labai kinematografiški. Siekei išgauti judesį ne tik perkeltine, bet ir tiesiogine prasme, kūrei video. Tam tikra prasme parodos „O“ darbai taip pat yra nuolatiniame kitime. Jų raiška priklauso nuo paros meto, tiesiogiai – nuo apšvietimo. Šviesą atspindintys auksiniai diskai kaskart formuoja vis kitas vizualines sąvokas, inspiruoja kitas mintis. Todėl galima teigti, kad jie taip pat įgauna dinamikos. Ar/kodėl tau tai yra svarbu? Šviesos šaltinis, kitaip – saulės diskas tavo darbuose. Kaip jis atsirado? Ką jis reiškia tau pačiai?

Jeigu tu sakai, kad tai inspiruoja ir formuoja, aš džiaugiuosi, nes darbai yra visai nauji ir mano matymas gana subjektyvus. Aš tiesiog turėjau sau užduotį sukurti apskritus paviršius, abstrakčius, bet meditatyviai intensyvius – jei galima taip išsireikšti. Kurie veiktų panašiai kaip žiūrint į pilną mėnulį, apvalų gintarą, akmenį, ežero paviršių... O disko forma: kartą maliausi giminių svetainėje, kur ant sienos kabėjo auksinės medžiagos diskas skirtas fotografavimui. Šviesos buvo išjungtos, kambary vakarinė prietema, bet pastebėjau, kad disko metami lauko šviesos atspindžiai keičia kambario šviesą. Auksinis diskas refleksuoja patalpoj, bet kokiame apšvietime ir, manau, veikia kažkiek kaip saulės ar kitas šviesos šaltinis (lempa). Labai daug mokslinių studijų yra padaryta apie apskritimo formą, magiją ir simboliką, bet aš jomis nenoriu spekuliuoti, mano priėjimas yra daugiau intuityvus ir gal net racionalus kalbant apie atšvaitus interjere. Pamaniau, kad paveikslai gali būti funkcionalūs, pažiūrėjau į situaciją kaip šiaurės Europos gyventoja, kuriai didžiąją metų dalį trūksta šviesos ir saulės. Šviesa yra gerai smegenims. Tiesiog aš apie šitas idėjas ir paviršius kurį laiką galvojau, kaupiau ryžtą (cha, cha), prisirinkau įdomių audinių ir pradėjau daryti. Pavyzdžiui, tas lino veltinis, kurį panaudojau keletui darbų, jis irgi inspiravo. Tokios medžiagos nebuvau mačiusi, kai nusipirkau, iškart jau žinojau, ką daugmaž ant jo padarysiu. Kaip sakiau, tekstūros inspiruoja, jos pripildo aplinką, aš turiu labai nemažą kolekciją natūralių audinių, kuriuos pirkau tiesiog tam, kad į juos žiūrėčiau. Jie duoda idėjų.

Tavo kūriniams lig šiol labiau buvo būdinga linijinė projekcija, ne tik mintį, bet ir laiką, pratęsianti už rėmo/formato ribų. Dabar viską įcentruoji ir nuskandini spindinčiame diske, kuris nepateikia vienareikšmio atsakymo. Taip pat, kaip ir nepateikia konkretaus klausimo. Siūlė ir čia sukasi spirale, tačiau nesueina į centrą, o tik aprėmina diską. Susidaro įspūdis, kad ji čia atlieka antraeilį vaidmenį. Tavo darbai įcentruoti, pradingsta horizontalumas, linijinis pasakojimas. Tačiau atsiranda pauzė. Imituojama dinamika, kitimas. Vyksmas yra ne tik čia, bet ir už disko. Koks jis?

Ingos Likšaitės parodos „O“ fragmentas

Kiekvieną darbą dariau iki tos fazės, kol man atrodė, kad jis baigtas. Nes pradžioje aš visai nežinojau kaip tiksliai užbaigsiu. Tiesiog aš mėgstu apskritimus ir siūles be jokios metafizikos. Disko formoje yra ir pauzė, nes jis yra uždaras, fiksuoja žiūrėjimą, ir – dinamika, nes jis išspinduliuoja šviesą. Neturiu tikslaus atsakymo, kas yra už disko ir kitų netaisyklingų apskritimų mano darbuose. Ten pilna visko.

Lig šiol tavo kūriniai daugiau ar mažiau išlaikydavo akivaizdų ryšį su pirmavaizdžiu. Jeigu ir ne tiesiogiai, tai atsargiomis užuominomis. Šįkart – abstrakcija, kurią tik retais atvejais galima būtų susieti su materialiais objektais. Kas tai žingsnis nuo konkretaus atvaizdo, kurį galima identifikuoti be didesnių pastangų, prie sunkiai apčiuopiamos tikrovės pusės? O galbūt tikrovės – kaip atspirties taško iš viso atsisakai?

Iš viso neatsisakau. Tai yra kitokia serija, kitos užduotys. Darbai su portretais nedings, paprasčiausiai man reikėjo realizuoti kitą sumanymą, pailsėti nuo siuvimo mašinos ar kažkas tokio (čia jos labai nedaug naudota).

Tavo kūriniuose nelieka ankstesnės ramybės, mezgama intensyvi diskusija su suvokėju. Tavo darbai ne liūliuoja, kaip anksčiau, ne gramzdina į filosofinius apmąstymus, tačiau provokuoja, intriguoja, kaskart pasiūlant vis kitą matymo kampą. Jie nuolatiniame kitime ir adekvačios reakcijos reikalauja iš suvokėjo. Ar tai reiškia, kad tu įsitrauki į nūdienos įvykių sūkurį, aktualizuoji savo darbus?

Jeigu aktualizuoju, tai tik tiek, kiek pati esu ir gyvenu aktualiame laike. Konkrečiai darbuose neperteikiu jokių įvykių. Darbai laiko atžvilgiu yra abstraktūs, daugiau susiję su mano kūrybinėm stadijom ir jų išdėstymu kalendoriuose.

Dėkoju už pokalbį.

Ingos Likšaitės paroda „O“ „Ramybės galerijoje“ Palangoje veiks iki rugsėjo 14 dienos.