„nowJapan“ festivalio akimirkos. Rūtos Kazlauskaitės nuotrauka

Apsupta visai ne japoniškos atlikėjo Aarono Martino muzikos, susisukusi į visai ne šilkinį ir išmargintą sakuromis, o raudoną medvilninį chalatą, saugantį visai ne nuo Tolimųjų Rytų kaitros, o nuo lietingo ir pilko Lietuvos klimato, mintis apie festivalį „nowJapan“ lyg išsibarsčiusius karoliukus bandau suverti ant vieno siūlo.

Iš prigimties nepasižyminti ypatingu punktualumu šeštadienį, rugpjūčio 20 dieną, į didžiąją Vilniaus Kongreso rūmų salę tyliai įsmukau jau prasidėjus pranešėjos Tomoko Ogawos paskaitai „Japonijos situacija šiandien“. Pranešėja gana išsamiai papasakojo apie pavasarį tekančios saulės šalį ištikusią tragediją, priežastį, pasekmes, nūdienos situaciją. Apmaudu tik tai, kad paskaita vyko anglų kalba. Ganėtinai sudėtinga informacija apie atominę elektrinę ir radiaciją tiesiog slydo pro ausis.

„nowJapan“ festivalio akimirkos. Rūtos Kazlauskaitės nuotrauka

Kita vertus, žurnalisto A. Užkalnio paskaita, nors ir nekukliai skaitoma iš popieriaus lapų šūsnies, išties pritraukė auditorijos dėmesį. „Nebijokite Japonijos. Draugiška, nebrangu, viskas veikia kaip sumanyta“ paskaitoje žurnalistas bandė atskleisti Lietuvos ir tolimosios sakurų šalies panašumus. Jis drąsiai teigė, kad tiek mūsų tautiečiai, tiek japonai yra ypač punktualūs ir pareigingi. A. Užkalnis taip pat paminėjo dar du dviejų tūkstančius kilometrų skiriančių tautų bruožus: rankų darbo gerbimas, panašus grožio suvokimas bei atvirumas naujovėms, užsienio kultūros priėmimas. „Jei sakote, kad visur gerai, bet namuose geriausia, tuomet jūs ne keliautojas“, – sakė žurnalistas, bandydamas palaužti visus pasyviųjų pasiteisinimus apie išvykas, kurioms jie nesiryžta. „Japonija – neišsipildžiusi meilė. Japonija paima ir nepaleidžia“, – vis dar mintyse sklandantys žodžiai.

A. Užkalniui nė kiek nenusileidžianti buvo muzikanto Gedimino Sederavičiaus paskaita. Jo nuoširdumas, tyli ir magiška meilė japoniškam instrumentui shokuhachi, meditacinė šio vyro atliekama muzika sukūrė turbūt ryškiausią visame festivalyje tekančios saulės šalies atmosferą. G. Sederavičius pasakojo, kad shokuhachi yra fleita, kilusi iš Kinijos, tačiau manoma, kad jos šaknys glūdi dar VI a. Egipte. Vėliau susidomėję šia fleita dzen budistai naudojo ją meditacijai. Pranešėjo teigimu, iš bambuko gaminamas instrumentas skleidžia su gamta ir kosmosu susijusią muziką...

Vis dėl to, kita paskaita apie japonų teatrą mažumėle nuvylė. Japonijos agentūros Yukari atstovė apie tradicinį japonų scenos meną nepakeldama akių nuo lapo perskaitė tik tai, kas ir taip lengvai randama internetinėje enciklopedijoje „Vikipedija“. Vis dėlto ši moteris tikslingai ir trumpai apibūdino net keturias japoniško teatro rūšis išskirdama esminius bruožus ir skirtumus. Buvo tikrai naudinga sužinoti, kad Kabuki – tai rimti spektakliai su išdažytais aktorių veidais, No išsiskiria tuo, kad artistai vaidina su kaukėmis, Kiogen – linksmi vaidinimai su minimalia scenografija, o Bunraku – tai ne kas kitas, o lėlių teatras. Trumpos ištraukos iš spektaklių buvo puikūs vaizdiniai pavyzdžiai ir ne itin besidominčiai šia meno rūšimi akiai.

Kad ir kaip būtų, arbatos gėrimo ceremonija nuolat žavi moteriška gracija, kruopštumu ir tradicijos nekintamumu. Nors šiam, europiečiui svetimam, ritualui reikalinga ganėtinai intymi ir asmeniška aplinka, dėmesį kaustė net ir didžiojoje Kongreso rūmų salėje surengtas „spektaklis“. Kiekvieną „šeimininkės“ gestą įvardino ir paaiškino Japonijos ambasados Lietuvoje atstovė. Nors tiek arbatos gėrimo ceremonija, tiek „matė“ skonis man jau senokai nebe naujiena, tačiau išsamus ritualo, jo sudedamųjų dalių apibūdinimas išties „nepraslydo“ pro ausis.

Festivalyje „nowJapan“ tarp paskaitų įsiterpė Lietuvos aikido federacijos, „Oginawian Goju Ryu Karate Do“ ir Lietuvos kyudu federacijos narių paruoštos programos. Čia vėlgi demonstracijos glaudžiai persipynė su informacija apie kovos meną bei organizaciją, egzistuojančią ir veikiančią Lietuvoje.

Visą „Shimasho“ („Veikime!“) dienos programą vainikavo jauno, tačiau ypač talentingo choreografo Deniso Kolomyckio pasirodymas. Modernųjį japonų teatrą „Butoh“ inscenizavęs vaikinas ir smuikininkė leido pailsėti nuo nuolatinio informacijos srauto. Tačiau keista ir nesinchroniška pasirodė tai, kad muzikantė pagriežė tik du kūrinius, kiti – buvo leidžiami iš įrašų.

Festivalio metu veiksmas lygiagrečiai vyko ir Kongresų rūmų mažojoje salėje. Čia paskaitos buvo skaitomos apie ikebaną, bonsai, tapybą bei meilės temą japonų literatūroje. Gaila, tačiau ši erdvė japoniškos kultūros ištroškusiems lietuviams buvo ankštoka. Aš taip pat likau už keturiasdešimties vietų salės „borto“, tad, kad ir kaip būtų gaila, neprisiliečiau nei prie ryžių popieriaus, nei prie teptukų, nei prie vielos, kuria išgaunama japoniško medelio forma.

Teko ieškotis kitų pramogų festivalio erdvėje įsikūrusiose įvairiose dirbtuvėse bei parodose. Gaila tik tai, kad ši veikla buvo labiausiai orientuota į japoniškų animacinių filmukų mėgėjus. Prekystaliai buvo nukloti „anime“ produkcija: vaizdajuostėmis, žurnalais, filmukų veikėjų statulėlėmis, kortomis. Svečiai iš Japonijos maloniai siūlėsi sava kalba teptuku parašyti „nowJapan“ lankytojų vardus, ragino mokintis hieroglifų, fotografuotis, apsisiautus japonišku kimono. Buvo smalsu susipažinti su lietuvio fotomenininko Renato Ignatavičiaus kūryba ir japono Kyoko Yamashita darbais. Vis dėlto pasigedau šiek tiek įvairumo, „rimtesnių“ užsiėmimų, kurie sudomintų ne tik „Sangoko“ gerbėjus, bet ir solidesnio amžiaus lietuvius.

Reziumė. Nors festivaliui mažumėlę pritrūko organizacijos, kokybės ir universalumo, visa diena, praleista įsiliejus į Japonijos kultūrą, tikrai nepraėjo veltui. Klausydama visai ne tolimosios Rytų šalies muzikos, raudono chalato „Made in China“ šiluma gindamasi nuo jau rudeniu dvelkiančių lietuviškų orų, gerdama juodą it anglis kavą, o ne žalią arbatą aš vis tiek jaučiuosi bent per žingsnelį arčiau Japonijos. Kas žino, galbūt kitų metų festivalis „nowJapan“ įkvėps ne tik pasvajoti, bet ir nuvykti į tekančios saulės, sakurų, „bonsajų“ ir žalios arbatos šalį.