Beata Zdramytė, „Dėžutės mintims segė su keičiamais grafiniais segmentais“. Sidabras, popierius. 2005

„Argentum“ galerijoje (Latakog. 2, Vilnius) vyksta reta paroda – paprastai nemėgstanti viešumos, VDA Telšių fakulteto katedros vedėja Beata Zdramytė pristato savo kūrybos retrospektyvą. Tai yra netikėta galimybė pamatyti šios konceptualios menininkės geriausius darbus, savitus, paslaptingus ir meistriškus. Autorinė juvelyrika aplamai yra nepaprastai skirtinga ir daugialypė, nors dar tik pradedanti išsikovoti sau vietą Lietuvos mene. Viena iš diktuojančių kryptį kūrėjų ( ir ne tik Akademijoje) yra šios parodos autorė.

Beata Zdramytė, „Dėžutė mintims + segė su keičiamais grafiniais segmentais“. Medis, sidabras, popierius, persiko kauliukas. 2005

Menininkė raiškiai skiriasi nuo Lietuvos kūrėjų, jos metafizinė, estetiškai išlavinta savimonė yra įvairialypė ir avantiūriška. Beatai Zdramytei būdingas asociatyvus mąstymas, filosofiniai, egzistenciniai pastebėjimai, gilių psichologinių atspirties taškų naudojimas. Pastarieji ženklūs vienoje iš raiškiausių ankstyvųjų serijų – „Odoje“. Tema vystoma dviem būdais – sukuriant sidabrinius kūną dengiančius ženklus ir manipuliuojant audinio gabalais, slepiančiais kūno dalis. Pirmasis variantas – Petri lėkštelėse išdėlioti ženklai kūnui – su kūno dalių atspaudais,  su minimalistine, Raudonąjį Kryžių primenančia ornamentika, paslaptingi ir dekoratyvūs. Jie klijuojami ant kūno, su plastmasiniuose maišeliuose pateiktais pleistrais, tai yra juvelyrika, nešiojama tiesiai ant odos. Kaip teigia menininkė, nieko nėra gražiau už odą, tik jai patobulinti galima naudoti šiuos juvelyrinius dirbinius – siekiant paslėpti randą, apgamą ar nusibodusią tatuiruotę. Taip juvelyrika atsisako vien įprastų veriamų papuošalų ir pasirenka dengiamą funkciją. Ant kūno lipdomi dirbiniai yra labai gležni, subtilūs, trapūs, paslaptingi ir teigiantys filosofines potekstes. Kas yra kūnas? Kuo jis dengiamas? Kas yra kūno papuošalas – jo dalis? Nusagstant kūną sidabro detalėmis, galima pasiekti netikėtą rafinuotą dekoratyvumą, novatorišką juvelyrikos naudojimą, stilingą naujo įvaizdžio kūrimą. Netradicinė prieiga diktuoja ir netradicinį požiūrį į kūną, o tai atveria naujus tiek funkcionalius, tiek konceptualius aspektus. Tačiau funkcija, nors ir akivaizdi, čia užleidžia vietą koncepcijai, stebinančiai savo netikėtumu. Galima tik tikėtis, kad ant kūno klijuojama juvelyrika taps nauju stiliaus šūksniu.

Beata Zdramytė, „Žiedas-perlas“. Sidabras. 2005

„Perlas“, žiedas, atskleidžia jau kitą koncepciją – subtilios, labai detalios emalės yra keičiamos, į žiedo „akį“ galima įdėti skirtingą emalę skirtingai nuotaikai ar pojūčiui. Toks informatyvios žiedo dalies kaitaliojimas sukuria individualistinę prieigą, pasiekiama asmeninio pasirinkimo būsena, troškimų ar vilčių apibendrinimas. Pavyzdžiui, pateikiamas filosofinės kelionės, laimėjimo loterijoje, religinių emocijų simbolizavimas, nepaprastai smulkiu piešiniu išreiškiant nuotaikas. Toks pamėgtas kaitaliojimo būdas naudojamas ir „Dėžutėje mintims“ , tik čia į sidabrinius sagės rėmus segami popieriaus lapeliai su miniatiūrine, detalia grafika, įvairiausiais siužetais, atspindinčiais filosofinę autorės mąstyseną. Tai ir vaizdai iš pačios menininkės gyvenimo, ir mistiniai pastebėjimai, paslaptingi ir įvedantys į konceptualią sferą. Kaita, mainai, kaip mintys veja viena kitą, lyg renesansinė diorama keičia vaizdus. Kaip grafikė Beata Zdramytė yra nesulyginama, jos piešiniai stiprūs ir originalūs. Kasdien keičiama sagės tema atpalaiduoja metafizinėms potekstėms, jų suvokimui ir nurodo komplikuotas sąsajas su transcendentalia sfera. Besikeičiantis, priklausomai nuo į sagę įdėto grafikos kūrinio, patyrimas priklauso ir nuo žiūrovo asociacijų, išaukštinančių individualizmą ir psichologinį universalumą.

Trijuose darbuose naudojami graikiški riešutai kaip atspirties taškas konceptualioms formoms sukurti. „Pavojinga“ – didžiulis riešutas ant ilgos grandinėlės tampa unikaliu auskaru, pavojingu savo mase, primenančiu miniatiūrinį viduramžių ginklo modelį. Žiede „Susiūta“ naudojamas riešutas kaip gamtos parafrazė, suluošintos gamtos, apleistos ir žudomos. Viena subtilia siūle prakalbama apie ekologines temas, šis žiedas yra socialaus angažuotumo pavyzdys. Neįkyriai, tik konstatuojant globalinę problemą, šis susiūtas gamtos vaisius atrodo grėsmingai, kaip miniatiūrinis žemės modelis. Žiedas konceptualus, nors teoriškai jį ir galima nešioti, jis skirtas ne tam. Jo paskirtis – iššaukti apmąstymus, samprotavimus, ekologines išvadas ir estetinį malonumą. Trečia šio ciklo dalis – sagė „Trys riešutėliai“, du perskelti kevalai sidabro plaketėje ir sidabrinis centre(lyg klonas, gamtinė medžiaga paversta sidabro atlieja, tuo pačiu principu, kaip kad nuimamos kaukės nuo mirusio žmogaus), taip pat primena ekologinę tematiką, juo labiau, kad šįkart tai atviri, žiojintys kevalai, kurių branduolys jau sunaikintas. Bergždi, be gyvybės, jie yra lyg antkapiai ekologiniam gerbūviui, šalia lyg iškalto jų atkartojimo sidabre. Preciziškai atlikta sagė, kaip ir visi Beatos Zdramytės kūriniai, yra labai dekoratyvi, estetiška, stilinga.

Beata Zdramytė, segė „Trys riešutėliai“. Sidabras, graik. riešuto kevalas. 2002.

„Delnuose“  reabilituojamas  gintaras – masyvi sidabro sagė atsegamomis plokštumomis lyg rankomis laiko gintarą. Glotnios, aptakios formos atrodo lyg nugludintos jūros. Sagę irgi galima keisti – gintaras isšsiima ją atidarius ir galima nešioti vien sidabrą ar įdėti kokį nors kitą objektą. Toks universalumas yra būdingas Beatai Zdramytei, objektas jai nėra nusistovėjusi dogma, o kintanti, pavidalą keičianti koncepcija. Sagė gali būti pakeičiama pakeitus jos turinį, į „plaštakas“ įdedant skirtingus objektus. Netikėtumas, kuriuo žaidžia autorė, išsivysto į brandžią teoriją – pakaitalas nubrėžia istorines civilizacijos gaires, kad ir renesanso, kuomet objektai , tokie kaip laikrodžių, kompasų įtvarai dalijosi naujo, pakeisto, daikto galimybėmis.

„Saulažolių kaimas“, pats naujausias kūrinys, yra visiškai kitoks ir skiriasi nuo paprastai masyvesnių, „kūniškų“ darbų. Tai – trylika sidabrinių, nepaprastai trapių pienių pūkų, kuriuos galima segtis į plaukus. Darbas dedikuojamas a.a. profesoriui Vytautui Mockaičiui, kuris patarinėjo ir įtakojo menininkę daugiau nei dešimtmetį. Gležni sidabriniai dirbiniai atrodo panašūs į efemeriškus fėjų papuošalus, nors naudojami nefunkcionaliai taip pat sukuria įtaigią, svajingą atmosferą. Augalo dalis, skirta profesoriaus atminimui, yra labai poetiška, primenanti Rilkę („Mirtis“):“ Ar čia vis dar aš, kuris dega be jokio atpažinimo?/ prisiminimų aš negriebiu ir neatsinešu vidun./ O gyvenime! O gyvastie! O būti lauke!/ Ir aš liepsnose. Ir nėra nei vieno, kuris mane pažinotų.“ Taip degama iš gilaus liūdesio, dėl netikėto, staigaus praradimo, kurį gali išreikšti tik poetinė mirties nugalėjimo parafrazė – nužydėjusių žolynų pūkai, nešantys sėklą naujam gyvenimui. Taip ir Vytauto Mockaičio atsidavimas savo mokiniams liko su jais, neišsemiamas ir trapus.

Birutė Zdramytė, iš ciklo „Oda“, 2005

Beata Zdramytė visuomet yra linkusi į poetiką, galbūt tik kartais tai ne iškart pastebima, nes jos darbai dažnai netikėti ir verčiantys mąstyti. Tačiau jos mąstymas yra delikatus, jame pasireiškia itin gili metafizinė samprata, o egzistencinės paieškos nuspalvina daugumą kūrinių. Menininkė neabejotinai yra viena iš ryškiausių jaunųjų kūrėjų ir jos nepastebėti tiesiog neįmanoma. Žaizdama su gyvenimo ir mirties problematika, ji atveria naujus suvokimo parametrus, individualius ir meistriškus. Jos kintantys objektai yra panašūs į miniatiūrinį „happening‘ą“, o keistos formos suteikia kūnui naują estetinį patyrimą. Taip netikėti minties šuoliai sukuria realybę, kurią dar reikia atpažinti.Dažnai pasireiškiantis tragizmas (kaip „Odos“ ar „Raudonojo kryžiaus“ serijose) suteikia papildomų atspalvių minorinėms nuotaikoms, o tokie subtilūs darbai kaip „Žirgas“ ar „Haiku“ , esantys dviejuose pavidaluose(metalo ir piešinio), praplečia ir žiūrovo akiratį.

Tikėsimės, kad autorės poetiniai apmąstymai pritrauks žiūrovus į „Argentum“.