Septynios dienos. Tiek liko iki mūsų šalyje vyksiančio Europos vyrų krepšinio čempionato. Sakau sau.

Dvidešimt penkios paros iki tos stichijos pabaigos. Sudejuoja mano žmona, bejėgiškai žvelgdama į voratinklį palubėje ir svarstydama, kuo jis pavirs per beveik mėnesį.

„Ar tu tikras, kad jis primena krepšinio lanko tinkliuką? Ko gero, paskui jis tau bus panašus į Sėklos Balaišio barzdą?“ – nelinksmai sako ji.

Atsidūstu ir aš.

„Gal vis dėl to nueitum pas gydytoją?“ – siūlo ji. Sutinku, pasiūlymas racionalus, bet... kas man gali garantuoti, kad daktaras neuždarys mėnesiui į palatą be televizoriaus? Be interneto? Be radijo?

Jau pusmetį sergu. Esu didelis sirgalius. Simptomatika nedžiugina.

Ištarus žodį „krepšinis“, man viskas nusidažo oranžine spalva. Tokie priepuoliai. Net viršininkas darbe primena olandų futbolo rinktinės aistruolį. Jau nekalbu apie kitus kolegas. Kaip apelsinai... Su juodais dryželiais.

Paprastai liekamieji reiškiniai tęsiasi kokį pusvalandį. Na, bandau gydytis namie... Esu pastebėjęs, kad šiek tiek poveikį slopina driblingo su penkto dydžio kamuoliu pratimai. Bet jais piknaudžiauti negaliu, nes kaimynai iš apačios jau pateikė ieškinį už nukritusį baltarusišką sietyną, atšokusias Dvarčionių keramikines plyteles virtuvėje ir pakrikusius kanarėlės nervus.

Susinervinęs suryju „Manijos“ šokoladą ir tuščią pakuotę metu į šiukšlių krepšį kairiniu puskabliu. Žmona užjaučiamai žiūri. Taip, tai dar vienas simptomas. Kitaip negaliu nieko išmesti negaliu, tik kaire ranka, kabliu, pusiau pašokęs.

Tiesa, kartą bandžiau įdėti įsibėgėjęs – bet tuščia indauja dar primena, kaip liūdnai savo dienas baigė lenkiškas kavos servizas. Man šaldytuvas netaisyklingai pastatė užtvarą, todėl išlėkiau už aikštelės ribų – tiesiai į pirmą eilę indaujos eilę, kur jaukiai sutūpę rungtynes stebėjo šeši kavos puodeliai su lėkštutėmis ir jų didžiapilvis treneris.

Teisėjas, kurio pareigas teko atlikti žmonai, nutraukė rungtynes ir įskaitė man techninį pralaimėjimą bei diskvalifikaciją iki gyvos galvos. Kurią paskui, būdama geros širdies, pakeitė į dvi dienas be televizoriaus. Tomis dienomis paišiau amberį, kuris visada juokiasi, o naktimis jis man sapnavosi. Prabusdavau verkdamas ir šaukdamasis Džeimso Neismito dvasios, kad pasigailėtų... Manote, ne košmaras?

„O gal tu nueitum pas dvasininką? – nepasiduoda mano meilė. – Juk krepšinis – tai lietuvių religija. Pats sakei.“

Sakiau, bet ne aš sugalvojau. Per televizorių sakė. Visi religingi šiuo metu matuojasi Tado Gutausko kaukes ir eis gąsdinti užsienio turistų. Nes per tą patį televizorių rodė. Varys už Lietuvą. Norėčiau ir aš gyvai prisijungti, bet bijau amberio. Geriau papaišysiu Gedimino stulpus ant lentos duonai pjaustyti. Aš žinau, įveiksiu savo baimes, ir anksčiau ar vėliau prisidėsiu prie tų, kurie sveiki ir laimingi gyvena Krepšinio šalyje.

Žmona atsidūsta.

Ką tik jos paklausiau, ar tikrai Lietuva po savaitės su Didžiąja Britanija žais devintą valandą vakaro? Per penkiolika minučių aš jos paklausiau to paties penkis kartus. Žinia, šventieji ne puodus lipdo, o globoja krepšiniu sergančius. Bet ne visada.

Neseniai susipykom su kaimynu iš viršaus. Jis paskambino klausti, ar mūsų namuose rodo tris tėvė ir bijasetvoltik kanalą. O aš atvėręs duris jau du mėnesius su visais sveikinuosi tradiciškai – šūkiu „Už Lietuvą!“. Bet kaimynas neprigirdi – pasivaideno, kad šaukiu „Užliejote!“, vis jam prikišdamas vamzdynų avariją, įvykusią per Albervilio žiemos olimpines žaidynes. Sunku sutarti, kai viską priima taip asmeniškai. Dabar esu atsargesnis. Kai skambina į duris, tiesiog šaukiu „A-čiū! A-čiū! A-čiū!“

Tiesa, turiu ir ligos draugų. Neseniai telefonu su vienu iš jų – Aleksu Kablinsku – šnekėjausi telefonu. Sakė, kad karštligė šiek tiek praeina, jei rašai dienoraštį... Pats jį rašo. Minėjo, kad žino, kaip lietuviai gali laimėti čempionatą, dar jam neprasidėjus. Kaip? Neatsakė.

Zenekos nuotrauka

Spėju, kad galima imtis panašios metodikos, kaip kai kas tikisi nutupdyti lėktuvą – švitinti varžovo komandos žaidėjams lazeriu į akis. Iš trečios eilės gal ir pavyktų. Tad vienerias rungtynes, tarkim, prieš Didžiąją Britaniją, jau turėtume kišenėje. Kitose varžybose aikštelę netikėtai galėtų iš visų pusių apsupti gausybė amberių, visi jie dainuotų „Žemėj Lietuvoos, ąžuolai žaliuooos“ – garantuoju, lenkams kamuolys kristų iš rankų. Trečiųjų likimą atiduotume „tulpiniams“ į rankas. Bet ką aš čia, pasidaviau momentinėms emocijoms... Žaisim garbingai.

Iki čempionato likooo...

Septynios dienos iki pradžios. Sakau sau. Dvidešimt penkios iki pabaigos. Atsidūsta žmona.

„O gal vis dėl to nueitum pas gydytoją?“

„Bet tas voratinklis tikrai primena krepšio tinkliuką...“

Einu, įrašysiu į dienoraštį.