Saugomų teritorijų direkcijų ekologai sunerimę, kad vandenyse sparčiai plinta rainuotieji vėžiai (lot. Orconectes limosus). Būdami aktyvesni, ne tokie reiklūs vandens švarumui ir labai vislūs, rainuotieji vėžiai išstumia plačiažnyplius, kurie nuo seno gyveno  švariuose Lietuvos ežeruose ir upėse.

Pirmą kartą „rainuotasis“ rastas Lietuvoje 1994 metais, vidaus vandenyse paplito dėl neteisėtų perkėlimų ir natūralaus plitimo. Ši vėžių rūšis priskiriama prie ekologiškai agresyviausių invazinių vėžių rūšių ir Lietuvoje yra pavojingiausia svetimkraštė vėžių rūšis.

Rainuotieji vėžiai - pavojingi, nes perneša vėžių maro užkratą, patys juo nesirgdami. Prieš penkiasdešimt metų išplitęs vėžių maras išnaikino labai daug plačiažnyplių vėžių. Rainuotieji vėžiai  pakantesni užterštam vandeniui. Žnyplės ir kiautas turi aštrius spyglius. Šie vėžiai ant priekinių kojų riešų turi aštrią pentino pavidalo išaugą. Retai užauga ilgesni nei dešimt centimetrų. Sparčiai plinta per Nemuno ir Šešupės upių baseinus. Slėptuvėmis nesinaudoja, yra aktyvūs beveik visą parą. Šių vėžių mėsa kieta ir ne tokia skani kaip plačiažnyplių vėžių.

Kaip atskirti užeivius vėžius nuo mūsų vandenų gyventojų? Plačiažnyplis vėžys turi plačias,  raudonai ruda apačia žnyples. Užauga iki 20 cm ilgio ir 300 g svorio. Jiems būtinos slėptuvės po akmenimis, kelmais, šaknimis. Jie yra aktyvūs tik apie keturias valandas per parą ir tik naktį.

Asvejos regioniniame parke pirmieji rainuotieji vėžiai pastebėti Asvejos ežere, kiek vėliau ir netoliese esančiame Baluoše bei Visbaro ežere. Manoma, kad ikrelius ten atnešti galėjo antys bei kiti vandens paukščiai. Svarbu, kad, žinodami kylantį pavojų mūsų plačiažnypliams, to nedarytų žvejai. Šiuo metu Visbaro ežere vykdomas vėžių monitoringas, kurio rezultatus Asvejos regioninio parko direkcijos specialistai žinos jau spalio mėnesį. Pasak mokslininko dr. Kęstučio Arbačiausko, rainuotasis vėžys dėl ekologinio plastiškumo yra pranašesnis už vietinius vėžius, todėl rekomenduojama taikyti rainuotojo vėžio gausos reguliavimo priemones.

Dzūkijos nacionalinio parko specialistai, pastebėję pirmuosius vėžius Nemune, ėmė manyti, kad upės vanduo vėl toks švarus, kad jame ėmė didėti „lietuviškų“ vėžių populiacija. Deja, paaiškėjo, kad čia „rainuotieji“, kurie upelėmis kyla į viršų. Šiandien jie ropinėja Stangės upelėje, Mergelių akelių ežerėliuose. Parko mokslininkai situaciją stebi ir rudenį žinos, kaip plačiai invazinė rūšis paplito Dzūkijos vandens telkiniuose ir kokių priemonių teks imtis.

Aukštaitijos nacionalinio parko gamtininkai irgi stebi sumažėjusią plačiažnyplių vėžių populiaciją ir aiškinasi, ar „rainuotieji“ neišstūmė vietinių vėžių.

Viena didžiausių problemų, kad daugelis dažniausiai neskiria vėžių rūšių. Ne tik žvejai turėtų būti suinteresuoti, kad neišplistų rainuotieji vėžiai. Atsitiktinai prisigaudę vėžių, juos paleidžia į šalia namų esančius vandens telkinius. Lietuvoje draudžiama savavališkai žuvinti vėžius. Tai galima daryti, tik pasikonsultavus su specialistais ir mokslininkais.