Zenekos nuotrauka

Labas, mielas vėlyvosios vasaros skiautinėtojau,

vis daugiau voratinklių pievose, miškuose, net mieste – visur driekiasi mažai pažinaus vorų pasaulio gijos.

Kultūra irgi tam tikras voratinklis, gaudantis mūsų dėmesį lyg musę. Kuo daugiau dėmesio prigaudo, tuo daugiau tinklų mezga. Taip pamaniau, niekaip negalėdamas atplėšti akių nuo „Bernardinai.lt” lange įdėtos žinutės apie Johno Londei parodą.

Tad ir pažiūrėsiu, kokį tinklą per savaitę numezgė mūsų „kultūrvoriai“, ir kas į jį pakliuvo.

Gal pasirodys ir vaikiška, bet kartkartėmis atnaujinamos A. A. Milne'o kūrinių apie Mikę Pūkuotuką ekranizacijos vienos rimčiausių kultūrinių temų. Animaciniai filmai klasikinių kūrinių motyvais turbūt gerokai pralaimi didžiajam srautui filmukų apie įvairiausius mašinius superherojus ir jų kovas su piktaisiais genijais. Būtent dėl to ir svarbūs, nes jų nedaug, o pažintinė vertė – didžiulė. Man, žinoma, animuotasis Mikė Pūkuotukas visad liks toks, kokį jį dar sovietų laikais įprasmino dailininkas ir režisierius Fiodoras Chitrukas, tačiau kokie tie Mikės Pūkuotuko ar Knysliuko pavidalai atrodytų, svarbu, kad jie būtų.

Dar vienas praeities pavidalas turėjo džiuginti tuos, kurie vertina jau laiko sietais perkoštą roko muziką ir gerbia jos kūrėjus. Tarkim, Frenką Zappą. Pastarojo bendražygiai koncertuoja Lietuvoje. Įdomu, ar viešnagės metu užsuks pažiūrėti, kaip atrodo jų bičiuliui skirtas paminklas Vilniuje?

O ir kiek toliau nuo sostinės verda kultūrvorių gyvenimas, mezgami tinklai. Pavyzdžiui, kviečia fotografijos bienalė Panevėžyje, kinas ir jam skirti pastatai nuo visiško išnykimo dar vis bandomi apsaugoti Kaune nuo tos verslo rūšies, kurios siekis augti viešųjų erdvių sąskaita liudija ne tik išsilavinimo stoką, bet ir pražūtingą miestui godumą.

Vis dėlto yra ko baltai pavydėti Laikinajai sostinei bet ir tęsiant kino temą. Ten vyksiantis Kauno kino festivalis bus atidarytas puikiu Mindaugo Survilos filmu „Stebuklų laukas“.

Jei kinas į savo voratinklį traukia vaizdais, tai muzika, neabejotinai, į tinklus traukia garsais. Pasiklausius už Lietuvos ribų, pro Bernardinų langus girdėti pokalbis net iš tolimosios Ispanijos: Jūratė Micevičiūtė Santandero mieste kalbasi su dirigentu ir kompozitoriumi, šiuolaikinės akademinės muzikos kūrėju ir specialistu Fabiánu Panisello. Apie ką? Aišku, apie muziką.

Tam tikrai muzikos gerbėjų kartai svarbi ir žinutė, jog Andrius Mamontovas naujai pergrojo savo albumą „Visi langai žiūri į dangų“.

Kai kuriais voratinkliais kultūros žmonėms ir valdininkams teko domėtis kartu su teisininkais ir kriminalistais. Nėra to blogo, kas neišeitų į naudą: po tokio tarpdisciplininio bendradarbiavimo nuo Valdovų rūmų priežiūrai nurėžto perviršio liko bibliotekoms, muziejui ir teatrui. Pavyzdžiui, man patys gražiausi Valdovų rūmai susidarytų iš tūkstančio menių, jei sutartume, kad mene vadiname kiekvieną naują įsteigtą biblioteką ir jai supirktas knygas Lietuvos regione. Patys rimčiausi valdovai, patys gražiausi rūmai, ir kas, kad po visą Lietuvą. Ir dar – kiekvienos menės kamputyje būtų bent po mažą kultūrinį voratinklį – jaunimo žvilgsniui gaudyti.

Tiesa, bent paveldosaugininkų žvilgsnį kol kas prikausto kitokios vertybinės orientacijos vorų veikla, skirta marinimui. Pastarieji mėgsta tamsius plyšius, trūnėsius ir aukso spindesį, o įkandimai gali būti mirtini. Sako, kad mūsų šalyje tokių daug.

Ne taip aršiai nusiteikusių vorų ir jų kūrinių besidairant galima būtų išvysti, tarkim, prisikeliančio Nacionalinio dramos teatro palubėje – užsiėmę geriausias vietas, ko gero, laukia visų septynių spektaklių premjerų prasidedančiame sezone.

Be abejonės, tie vorai ir jų giminės, įsitaisę šioje institucijoje, tikisi ir vieno geriausių aktorių – Rolando Kazlo pasirodymo „Stepančikovo dvare“. O kol laukimo šventė pavirs spektaklio žiūrėjimo švente, galima pasiskaityti interviu su šiuo žmogumi.

Pokalbis su dar viena aktorių gildijos atstove – Egle Mikulionyte – taip pat neturėtų nuvilti.

Veiklos, susijusios su naujuoju sezonu, žinoma, galima aptikti ne tik Nacionaliniame, bet ir kituose teatruose. Pavyzdžiui, vorai paneviežiečiai kuždasi apie jų laukiančias staigmenas Juozo Miltinio dramos teatre, kuris vasarą pasiblaškęs po šalį, jau rugsėjį džiugins Aukštaitijos sostinės žiūrovus.

Kai kuriose palėpėse taip pat vaidinama ar ruošiamasi voratinklinėm gijom pinti skirtingus žanrus į vienį.

Dailininkai taip pat nesnaudžia. Štai Kristina Norvilaitė vienoje vitrinoje atidarė parodą „Parašyk man laišką“. O kodėl gi ne? Kai menas skatina bendrauti, jis tampa puikia edukacine priemone: nesusišnekantys įgyja dar vieną galimybę.

Susikalbėjimas, kartų dialogas minimas ir apibūdinant festivalio „In Focus“ parodą Vilniaus „Prospekto galerijoje“.

Apie žmones, gebančius jungti, būti, gijomis, tiltais tarp tautų rašo Vidmantas Kiaušas. Šį sykį jis ieško ir randa tarp tokių asmenybių kompozitorių F. Chopiną ir poetą Cz. Miłoszą.

Kultūrvoriai iš dailės srities, žinoma, daugiausia mėgsta tekstilininkus. Iš jų galima pasimokyti, kaip tinklus paversti meno kūriniais, o meno kūrinius – paprasčiausiom draiskanom. O galima tiesiog paklausyti jų minčių, tarkime, ką mano tekstilininkė Inga Likšaitė.

Nacionalinės dailės galerijos gijų mezgėjai turi puikią progą daugiau išgirsti apie Vilniaus praeitį ir gal net iš to spręsti apie ateitį, o Kaune, išklausius diskusijos, galima prisidėti prie plėtros arba stagnacijos šalininkų. Tik reikia atspėti – kuri pusė yra kuri.

Kartais stagnaciją ir nebereikalingus voratinklius šalin nubraukia net Vyriausybė, kurios pasiūlymų puokštėje atsirado ir galimybė steigti Kino centrą.

O patys rimčiausi voratinkliai mezgami kažkur aukštybėse... ant televizijos bokšto, pavyzdžiui... Daugelis sako, kad krepšinis lietuviui yra viskas. Tai kodėl jis negali būti ir kultūros dalis? Rodos, dabar jau ir viskas.

Tegu driekiasi, kas liko, laiko gijomis į kitą savaitę, kuri bus jau... taip, taip, miškais ateina ruduo.