Su Natalie Shau susitikome ŠMC kavinėje. Būsiu atvira – nežinojau, ko tikėtis. Siaubo pasakas primenančių darbų kūrėja, maniau, būsianti uždara, sunkiai prakalbinama arba, atvirkščiai, kritiška ir sunkiai sukalbama. Tačiau pirmas įspūdis apie sparčiai tobulėjančios ir populiarėjančios visame pasaulyje iliustratorės ir fotografės didelius meninius pasiekimus akivaizdus nebent iš išskirtinės jos išvaizdos. Įdomių kazachiškų bruožų merginos jaukumas, nuoširdumas ir visai „nemeniškas“ natūralumas sugriovė viduje kirmijantį stereotipą apie šiuolaikinių kūrėjų ego. Visai neskubėdamos, įspūdžiais apie festivalį „Satta Outside“ pasidalinusios mes pradėjome pokalbį apie skaitmeninį meną, inspiraciją, simbolius ir Londoną.

Natalie Shau yra Jūsų slapyvardis. Ką jis reiškia ir kodėl po juo slepiatės?

Natalija yra mano vardas, o Shau – pavardės trumpinys. Tiek tos ir paslapties (juokiasi).

Esate vilnietė, studijavote Londone. Viename interviu teigėte, kad pastarasis miestas – tikras skruzdėlynas, kuriame nėra ramybės. Ar grįžusi į gimtąjį miestą planuojate čia ir likti?

Likti gal ir ne, bet Vilnius man tikrai labiau patinka nei Londonas. Iš tiesų galvoju gal mokytis prancūziškai ir keliauti į Paryžių.

Jūs sukūrėte viršelius tokioms grupėms kaip „The Agonist“, „The Duskfall“, „PoisonBlack“, „Lacuna Coil“, A. Mamontovo albumui „Tyla“. Jūsų darbus eksponavo Prancūzijoje, Vokietijoje. Ar ko nors nepaminėjau?

Taip... Šiais metais darbus eksponavau Paryžiuje ir Romoje su menininku Ray Caesar. Rugsėjo mėnesį bus paroda Los Andžele. Dar patekau į grupinę parodą Niujorke, su kuria Polaroidas ir Lady Gaga pristato savo naują mobilų nuotraukų printerį GL10. Taip pat Vilniuje atsidariau fotografijos studiją.

Neseniai Paryžiuje taip pat pabandžiau padirbėti filmo meno režisiere. Tai bus žymaus prancūzų choreografo Kamel Ouali 3D miuziklo „Dracula; l'amour plus fort que la mort“ dalis. Aš buvau paprašyta sukurti kostiumus, 3D aplinką kartu su rūbų ir specialių efektų dizaineriais. O šiaip nuolat kuriu įvarius muzikinius viršelius.

Bet vis dėlto kaip manote, kodėl susidomėjimas Jūsų darbais tėvynėje yra žymiai mažesnis nei užsienyje?

Na, aš trejus metus po studijų Londone gyvenau Graikijoje, tad Lietuvoje nelabai ir buvau. Tik kartais grįždavau. Taip pat turbūt dėl to, kad Lietuvoje retai duodu interviu. Aš su žiniasklaidos pagalba nesistengiu tapti žinoma, mane randa tie, kas ieško.

Esate minėjusi, kad Jus įkvepia pasakos, garsūs tapytojai, muzika, knygos. Gal galite įvardinti keletą konkrečių pavyzdžių?

Turiu tikrai daug įkvėpėjų. Pamenu, vaikystėje turėjau tokį Luvro albumą, kuriame buvo vaizduojama viduramžių tapyba. Tad jau nuo mažumės pamėgau religinę tematiką ir portretus. Taip pat patinka iš Anglijos kilęs prerafaelitų judėjimas. Jeigu darau viršelius, tai dažniausiai inspiracija kyla iš tos grupės muzikos. O grupės, kurios mane įkvepia.. Pavyzdžiui, „Fever Ray“. Mane žavi tiek vizualinė, tiek muzikinė šios grupės pusės, jų fotosesijos, klipai. Patinka pasakos, kaip „Alisa stebuklų šalyje“. Ypač inspiruoja rusų, prancūzų literatūros klasika. Labai mėgau skaityti N. Gogolį, E. A. Po. Prieš šešerius metus su žurnalu „Ieva“ darėm mados fotosesiją, kurioje fotografavo mane kaip pasakų heroję. Buvo ir Buratino Malvina, „Broliai juodvarniai“. Vėliau dariau šių nuotraukų manipuliaciją.

Jūsų darbai gausūs kontrastais. Malonumas – skausmas, balta – juoda, tobulas grožis – mirtis. Ar tai parodo Jūsų asmenybės dvilypumą, o galbūt tai, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas yra lyg In ir Jan?

Negali mėgautis grožiu, jei jis yra visiškai pozityvus. E. A. Po kūryboje dažnai buvo vaizduojama mirštanti nuotaka. Kai žinai, kad tas grožis yra trumpalaikis, tuomet labiau juo ir mėgaujiesi.

Kodėl Jūsų darbuose nėra vyrų?

Visi manęs šito klausinėja (juokiasi, aut. past.). Nežinau. Gal dėl to, kad moterys man yra gražesnės už vyrus...

Visi Jūsų kūriniai yra tobulai baigti, rodos, apgalvota kiekviena detalė. Ar tos detalės, iš kurių sukuriamas bendras vaizdas, yra simboliai?

Taip. Bet dažniausiai nesakau kokie tai simboliai, nes mėgstu, kai žmonės patys interpretuoja mano darbus. Pastebėjau, kad jei man patinka kokio menininko kūriniai, tuomet geriau nepažinti jo kaip asmenybės. Nes galvoje yra susikuriamas vaizdas, kuris kartais neatitinka realybės. Tad geriau jos visai nežinoti.

Fotografijoje modeliu dažnai pasirenkate save. Kodėl?

Nes pradžioje man taip buvo lengviau. Juk save labai gerai pažįsti ir gali padaryti būtent tai, ką įsivaizduoji. O jeigu dirbi su kitu žmogumi, užtrunka nemažai laiko bendraujant su juo. Kadangi to laiko kartais pritrūkstu, kviečiuosi drauges. Dėl to yra sunkiau fotografuoti modelius, nors šiuo metu stengiuosi...

Dažniausias derinys Jūsų darbuose: prabanga, grožis ir kančia. Ar taip išreiškiamas požiūris į įsišaknijusias šiandienės visuomenės problemas?

Tiesą sakant, aš nelabai stengiuosi savo kūryba gilintis į tai, kas vyksta šiandien. Tiesiog ieškau tokio „perfect“ („tobulo“ aut. past.) pasaulio. Šiaip aš vengiu savo darbuose politinės, visuomeninės, socialinės tematikos. Tik kartą lietuviškame „Playboy“ žurnale kūriau darbą „Grožiui nereikia širdies“ apie plastinę chirurgiją. Tas darbas atspindėjo šiandienos žmonių tuštybę.

Jūsų vaikystę įsivaizduoju kupiną maišto, keistų pomėgių, subrendimą ne pagal metus, polinkį į intravertizmą, visiškai kitokį Jus supančio pasaulio suvokimą. Kaip buvo iš tiesų?

Na, mano vaikystė buvo puiki. Tėvai nuo mažens mane pratino vartyti įvairius meninius albumus. Gal dėl to, kad esu vienturtė, atsirado polinkis į intravertizmą. Žaidžiau, skaičiau, piešiau viena. Būdama moksleivė rašiau eilėraščius. O subrendimas... Gal taip nutiko todėl, kad skaičiau sudėtingesnes knygas nei mano vienmečiai. Kartais vietoj sėdėjimo pamokose pasinerdavau į grožinę literatūrą. Nesisekė matematika, kuomet mokykloje įvyko profiliavimas, atsidūriau klasėje su sustiprintomis dailės pamokomis. Jau nuo vienuolikos metų linkau prie meno, sakydavau, kad būsiu arba veterinarė, arba dizainerė. Neturėjau kompiuterio, tad skaičiau daug knygų. Tokia buvo mano vaikystė.

Jūsų darbų turinys, simbolika, stilistika primena kūrėjų, priklausančių gotų subkultūrai, braižą. Kaip manote, ar tai yra laikinas Jūsų kūrybos etapas?

Seniai jau pamėgau dramatinę literatūrą, mano eilėraščiai irgi buvo tokie. Vėliau pradėjau klausyti „deathrock‘o“. Tai buvo visiškai natūralus atradimas. Atsisakyti tokio braižo net nežadu, nes galbūt kai kurie žmonės dėl jo mane ir vertina. Priklausymas kuriai nors subkultūrai man nėra esminis dalykas, aš tiesiog mėgstu groteską ir siurrealizmą. Vienu metu pagalvojau, kad galbūt reiktų sukurti ką nors „normaliau“. Bet šią idėją atmečiau, nes tokiu būdu galiu prarasti darbų dvasią ir susimaišyti su kitais.

Kodėl pasirinkote kompiuterinę tapybą, o ne tradicinę? Ar photoshop‘as – platesnis galimybių aruodas nei pieštukas, akvarelė ir aliejiniai dažai?

Na, jau 2004-aisiais pradėjau fotografuoti, apdirbinėti nuotraukas. Man patinka skaitmeninė iliustracija dėl jos tikslumo. Tačiau ypač realistinė, tiksli tapyba man nelabai prie širdies.

Kas labiau patinka: kurti iliustracijas ar daryti fotosesijas?

Abu dalykai vienodai. Tik kurti iliustracijas man yra truputį lengviau, nes tiesiog... sėdi ir darai. O fotografuojant reikia dirbti su daug žmonių, su jais bendrauti, iš dalies būti vadybininku...

Ar turite savo įkvėpėją, žmogų į kurį norėtumėte lygiuotis?

Taip, turiu. Fotografijoje – Annie Leibovitz, nes ji kontraversiška kūrėja. Anksčiau ji fotografavo su juosta, o vėliau pasinėrė į „Digital photography“ (skaitmeninę fotografiją aut. past.). Man labai patinka jos kuriamas fotografijos ir post manipuliacijos mišinys.

Mano iliustracijoms turėjo įtakos kūrėjai, priklausantys „pop siurealism“ judejimui, kaip Trevor Brown, Mark Ryden etc..

Studijavote „Central Saint Martins“ universitete Londone. Ar studijos užsienyje yra vienintelė perspektyva jaunam žmogui, turinčiam gabumų, polinkį kurti?

Ne vienintelė. Dabartinėje meno scenoje yra labai daug savamokslių. Svarbu ne universiteto vardas, o pastangos, kurias pats įdedi, stengdamasis tobulėti meninėje srityje. Taip pat reikia turėti vadybininko savybių, nes jeigu tu darysi kažką labai gerai, bet nemokėsi savęs parodyti, tu nieko nepasieksi.

Jaunimą šiandien labiausiai būtų galima apibūdinti sena liaudies patarle: „iš didelio rašto išeina iš krašto“. Kaip manote, kodėl jaunas žmogus taip stengiasi nepriklausyti masei? Ar pritariate, kad šitaip jis dar labiau įsilieja į tą pačią bendraminčių minią?

Taip. Nes tu tuomet būni „special like everyone else“ („ypatingas, kaip ir visi kiti“, aut. past.). Visi stengiasi būti asmenybės, bet pirmiausia reikia kažką išmokt ir daryt, kad galėtum ja tapti.

Kokie tolesni Jūsų planai ir projektai?

Dabar bandom pabaigti tą filmuką apie Drakulą. Vėliau norėčiau labiau įsitraukti į filmų kūrimą. Nors sunku dalyvauti filmavimuose (sėdėti, žiūrėti ir nieko neveikti) (juokiasi).

Ar yra kokia taisyklė, kuria vadovaujatės gyvenime?

Aš niekada nelipu kitiems „ant galvų“. Negalėčiau siekti kažkokio tikslo, jei žinočiau, kad kažkam per jį sugadinčiau karjerą. Galbūt dėl to man Londone ir nepatiko. Nes tame mieste būtent taip ir yra. Kartais ten reikia kažkam pakenkt, kad ką nors pasiektum, nes konkurencija ten išties didelė.

Ko palinkėtumėte „Bernardinai.lt“ skaitytojams?

Skaityti gerą žiniasklaidą ir toliau domėtis kultūra!

Kalbėjosi ir pokalbį parengė Rūta Kazlauskaitė