Rugpjūčio 31 dieną prasideda Europos čempionatas. Džiaugiamės. Bet jei nori patekti į rungtynes, nepakanka nueiti į kasą ir sumokėti už bilietą, turi parduotuvėse pirkti sūrio, mineralinio vandens, šaldytuvą, viryklę ir taip toliau arba bet ką už tam tikrą sumą, pvz., kelio kūgelius, šviesą atspindinčias liemenes, „Orange virus“ marškinėlius, apelsinus, mandarinus, morkas...

Geriu morkų sultis, ir gyvenimas dažosi oranžine spalva. Kol kas dar jis žalias, dar alsuoja vasara, o gal jau dvelkia žaliais marškinėliais su užrašu „Lietuva“. Neseniai mokiausi šį žodį linksniuoti žiūrėdamas televizorių. Tai nebuvo laida „listen – speak“, ir nemanykit, kad nemoku linksniuoti. Žiūrėjau Slovėnijos ir Lietuvos krepšininkų rungtynes. Reklaminiai skydai spindėjo žodžiais: Litva, Litvo, Litvi... Žiūrinėti reklamas vertė vyksmas aikštelėje. Joje vyko tikras „slovenskij bazar“ – garsios lietuvių pavardės, o žaidimas nekokybiškas, net rašyti nesinori. Po paskutinių Lietuvos pasirengimo čempionatui rungtynių su Gruzija ramiau nepasidarė.

Neramu – Klaipėdoje Gruzija žais su didžiausia prieše Rusija. Be to, dar su trimis slavų šalimis (Bulgarija, Ukraina ir Slovėnija). Gal belgai jiems šioje grupėje padės išlikti ramiems, juk visada Briuselis padėdavo... Bet nepūsiu politinio burbulo. Tikėkimės, niekas tenai nenukentės.

O mes bent jau pirmame etape nenukentėsim nuo brolių latvių, o šie nenukentės nuo mūsų, taip jau pasirinkom. Deja, brolių estų čempionate nėra, bet yra jų broliai suomiai, kurie už borto paliko savo kalbos brolius vengrus... Matot, pasirodo, visi europiečiai broliai. Vengrai – austrų broliai, austrai – vokiečių, vokiečiai – turkų įtėviai ir taip toliau. Istorija apie Babelio bokštą ne iš piršto laužta.

Na, šiek tiek nuklydau. Žvelgiu toliau, į Alytų. Nežinau, ar čia jaukiai jausis žaisiantys šiauriečiai suomiai, nes Dzūkijos sostinėje jie savaitę praleis su karštakošiais balkaniečiais (graikais, juodkalniečiais, kroatais, makedonais, bosniais). Bet tikriausiai jie to per tokį trumpą laiką nė nespės pastebėti.

Apie Panevėžį nelabai ką turiu pasakyti. Visi gerai žinom, kad čia daugiausia laimima loterijose ir kad čia lietuviai žais su įvairaus plauko kaimynais – kaimynais lenkais, jų kaimynais portugalais, pusiau europiečiais, pusiau kaimynais turkais, gausių mūsų emigravusių giminių kaimynais ispanais ir britais.

O britai džiaugiasi, kad pateko į vieną grupę su Lithuania U-35, kad neteks žaisti Šiauliuose, kurių „svetingumą“ prisimena Karališkųjų oro pajėgų lakūnai, taip pat Belgijos pilotai ir į Lietuvą dabar neatvyksiančios Danijos oro erdvės gynėjai. Bet per Europos pirmenybes bus sustiprintas saugumas. Italai, žydai, prancūzai, latviai, vokiečiai ir serbai turėtų jaustis saugiai.

Atskraidinsiantys komandas lakūnai taip pat gali jaustis ramiau, Vilniaus oro uoste besileidžiančių lėktuvų pilotų akintojai sulaikyti Klaipėdos gatvėje, bet Vilniuje. Pašviesti į akis varžovams lazeriu irgi nepavyks, apsauga neleis neštis šviečiančių priemonių į arenas. Taip pat į sales uždrausta įsinešti profesionalius fotoaparatus, o mano „muilinė“ pripažinta profesionaliu fotoaparatu, nes jos židinio nuotolis didesnis kaip 35 mm. Reikės iš ko nors pasiskolinti profesionalų aparatą su trumpesniu objektyvu, kad turėčiau neprofesionalų aparatą, kurį galėčiau neštis į areną. Tai ne problema.

Problema – Lietuvos žaidimas. Bet tikiuosi, kad ši problema bus išspręsta ir rezultatas nebus kaip praėjusio Europos čempionato antrame etape, kuriame lietuvių grupėje buvo du trečdaliai tų pačių komandų kaip šiemet pirmame. Ar Jūs tikite?