Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo metus sklandžiai ir skaudžiai papildė jokios valstybės institucijos į programą neįrašytas pirmasis Vytauto Pociūno žūties jubiliejus. Jau penktą kartą žmonės rinkosi į S. Daukanto aikštę tylomis paliudyti vieni kitiems ir sustiprinti tikėjimą tiesos pergale jų kuriamoje valstybėje. Valstybėje, kurios vieni prokurorai nutraukia aukšto rango žvalgybininko žūties tyrimą išsamiai jo nė neatlikę, nesutinka atnaujinti tyrimo našlės prašymu, skundžia teismo nutartį, įpareigojančią tyrimą pratęsti, o kiti perkvalifikuoja bylą iš nelaimingo atsitikimo į nužudymą ir toliau tiria tai, ką kolegos iš to paties departamento mėgino ciniškai paskandinti užmaršties vandenyse. Valstybėje, kurios suverenitetą saugoti turinti kontora taip ir neatliko vidinio tyrimo dėl nepriekaištingos reputacijos karininko tremties ir žūties priešiškoje valstybėje. Valstybėje, kurios saugumo tarnybai trūksta išdidumo pačiai nustatyti savo pareigūno žūties sąsajas su jo pareigomis, – įpareigota teismo tai padaryti, ji prašo atsakymo iš kitos institucijos...

Prezidentė Dalia Grybauskaitė šiemet, kitaip nei prieš metus, neprisidėjo prie sambūrio, tikinčio, kad tiesa paaiškės ir Daukanto aikštėje. Gal nebenorėjo sutikti atkaklaus protestuotojo, kuriam pernai pažadėjo inicijuoti Kontržvalgybos įstatymą, o gal nebemanė, kad tiesos ieškantiems prokurorams reikia paramos ženklo. Tuo tarpu prezidentės ir valdančiosios koalicijos išsikeltą strateginį valstybės tikslą – specialiųjų tarnybų priežiūrą, teismų ir teisėsaugos sutvarkymą – ir toliau sėkmingai žlugdo farsas, kurio eilinė serija Vilniaus 1-ajame apylinkės teisme vyko tuo pat metu, kai prie Prezidentūros skambėjo muzika be kalbų.

Prokuroras J. Laucius, pamėginęs per tris mėnesius numarinti V. Pociūno žūties bylą, sukūręs faktinių aplinkybių neatitinkančią nelaimingo atsitikimo versiją, skundėsi teismui nukentėjęs nuo paslaptingos sms žinutės. Generalinis prokuroras Darius Valys pries metus nušalino J. Laucių nuo Eglės Kusaitės bylos, kurioje teismas turi nustatyti, ar nebaustini ketinimai ir sumanymai perėjo į rengimosi padaryti nusikaltimą stadiją. Kitaip sakant, ar mergina ką nors konkrečiai neleistino darė? Tačiau J. Laucius neatlyžo ir prievartinių pasimatymų teismo salėje atsisakyti neketina. Prokurorui, nesuvokiančiam, jog jis manipuliuodamas teisės normomis ir jų taikymu nepaiso žmogaus teisių, neužteko atskirti nuo E. Kusaitės bylos Rusijos piliečių Magmadovų veiklos tyrimo, už Lietuvos mokesčių mokėtojų lėšas jis noriai talkino FSB.

Visą teisinę sistemą prieš jau dukart neteisėtai Lukiškėse kalintą merginą J. Laucius naudoja, nes esą  jį gąsdina sms žinutė bei merginos replikos teismo koridoriuje. Nepriklausomos Lietuvos žmonėms tarnauti turinčios institucijos tęsia antpuolį ne tik pries E. Kusaitę ir jos artimuosius, bet ir pries žymius laisvės kovotojus, sovietinės okupacijos laikų disidentus. Pastarieji negali patikėti, kad laisvoje Lietuvoje prieš žmogų būtų taikomos tokios represijos.

Kurį laiką E. Kusaitės bylos architektams su bulvarinio leidinio, iki šiol neatsiprašiusio už V. Pociūno šmeižtą, pagalba daugiau mažiau sekasi vaizduoti budrius kovotojus su lietuviškojo terorizmo pradmenimis. Tačiau prieš metus Apeliacinis teismas galutine ir neskundžiama nutartimi teismo salėje paleido E. Kusaitę į laisvę, nes esą suėmimas tokioje situacijojejai visiškai neargumentuotas ir nepagrįstas. Šio teismo teisėjas Viktoras Kažys, susipažinęs su byla, paskelbė, kad realiai jokios  itin pavojingos veiklos  E. Kusaitė nepadarė, jos veiksmai buvo kontroliuojami VSD pareigūnų.

Lyg teisės pirmakursiams E. Kusaitę kaltinusiems prokurorams ir jų pagalbininkams teisėjas V. Kažys priminė, kad religiniai, rasiniai ar kitokie įsitikinimai, mintys, pažiūros, ketinimai, sumanymai, kad ir kokie jie kraštutiniai, ar agresyvūs būtų, net jeigu jų realizavimas būtų labai pavojingas, negali būti baudžiami, kol asmuo nieko konkretaus neapadaro. Apie nusikaltimą galima kalbėti tik tuo atveju, jei egzistuoja nusikalstama veika.

Tačiau J. Laucius ir jo bendrai arba nemoka pralaimėti bylų arba negali sau to leisti. Todėl ir prasidėjo vis naujų kaltinimų karuselė, kuri neleidžia patikėti, kad teismai siekia tiesos, o ne tarnauja stipresniųjų interesams.

Štai vieną iš bylų pries E. Kusaitę iš nušalinto J. Lauciaus perėmė prokūroras M. Dūda, kuris pratęsė kolegos pradėtą merginos teisinį persekiojimą. Jis Apeliaciniame teisme pareiškė, kad E. Kusaitę reikia palikti už grotų, nes esą pagal Baudžiamąjį kodeksą jai gresia laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Nežinia, ar jis pats tiki tuo, ką  sako, o gal jis paprasčiausiai neperskaitė Baudžiamajame kodekse, kad apie tokią bausmę galima kalbėti tik tuomet, kai nusikalstama veika realiai padaryta?

Nei pastangos numarinti V. Pociūno žūties bylą, nei tarptautiniu mastu užfiksuotas per ankstyvas CŽV kalėjimų Lietuvoje veiklos tyrimo nutraukimas, nei lietuviškojo terorizmo grėsmės kurpimas niekaip neatsiliepė Generalinės prokuratūros (GP) Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorų karjerai. Po pastarųjų Generalinio prokuroro D. Valio pertvarkymų GP išnyko Informacinio saugumo ir operatyvinės veiklos kontrolės skyrius. Jo prokurorai būtų turėję imtis tirti, kodėl VSD nepareiškė oficialaus įspėjimo savo kontroliuojamai E. Kusaitei, atsiradus pagrindui manyti, kad ji gali daryti teisės pažeidimus, kaip to reikalauja įstatymas, o vietoj to be GP žinios apie jos kontaktus informavo Rusijos Federacijos Federalinę Saugumo Tarnybą. Nuo šių metų balandžio operatyvinius tyrimus vertina ir jų teisėtumą bei pagrįstumą nustato GP Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorai, taigi – ir J. Laucius bei M. Dūda, kuriems, matyt, ne tik kad tokie klausimai nekyla, bet ir jų kėlimas atrodo nusikalstamas.

Operatyvinę veiklą, žinoma, turėtų kontroliuoti ir išrinktieji politikai, pvz., Seime tam egzistuoja Operatyvinės veiklos parlamentinės kontrolės komisija. Tik štai jau treti metai dėl įvairių priežasčių ji nefunkcionuoja. Gal ir dėl to Seimo pirmininkei, viešai paskelbusiai, kad laukia VSD atsakymų dėl galimo bendradarbiavimo su Rusijos FST ir kitų galimai neteisėtų E. Kusaitės bylos aplinkybių, Lietuvos suverenitetą ir konstitucinę santvarką saugoti turinti institucija drįsta niekaip viešai neatsakyti.

Lieka tik klausti, kodėl prezidentė, sugebėjusi ryžtingai pasinaudoti savo konstituciniais įgaliojimais ir instituciniu autoritetu, kai apsisprendė atstatydinti Seimo pirmininką ar du ministro pirmininko saugotus ministrus, niekaip nereaguoja į tebesitęsiantį Lietuvos teisėsaugos diskreditavimą, brėžiantį paraleles su žmogaus teises ir laisves pamynusia sovietų režimo represine sekimo sistema? Ar ši laikysena susijusi su prezidentės replika apie Lietuvos slaptųjų tarnybų nepavaldumo tautos rinktai valdžiai simboliu tapusių 12 VSD pažymų išslaptinimą: „Informacija jose gerokai pasenusi“? Ar vėliau sekęs naujojo VSD generalinio direktoriaus sprendimas pažymų neišslaptinti, o tik „sumažinti“ jų slaptumą jau sumažino šios tarnybos „piktnaudžiavimo įstatymo suteiktais įgaliojimais galimybę“, apie kurią, skirdama į pareigas G. Griną, perspėjo prezidentė?

Sukurti žmonėms pasitikėjimą keliančią, politikų kontroliuojamą slaptąją tarnybą demokratinėje valstybėje gali būti ne mažiau svarbu, nei perimti vadovavimą energetikos sektoriui, linkusiam užvaldyti valstybę. Tai yra istorinis uždavinys – jau 1929 m. Kriminalinės policijos valdybos direktorius A. Survila įsakyme politinio sekimo ir kontržvalgybos valdininkams rašė: „Mes neturim būti žmonių akyse baubais“ (A. Anušauskas, „Lietuvos slaptosios tarnybos 1918–1940“, psl. 140). Jo įgyvendinimas priklausys ir nuo atsakymų į V. Pociūno našlės klausimus Lietuvos Respublikos prokurorams, ir į E. Kusaitės tetos šauksmą mums visiems komisariate, vykdančiame eilinę prokuroro J. Lauciaus manipuliaciją: „Kas gali tai sustabdyti?“

 Jau dabar, nelaukiant kol koks lietuviškasis „Wikileaks“ padarys žinomas 12 pažymų ar visą VSD ir FSB susirašinėjimą, būtina stiprinti būsimųjų teisininkų išsilavinimo artes liberales būtinąją dalį. Nekreipiant dėmesio į teisės studentų vertybinių nuostatų ugdymą, akcentuojant tik manipuliavimą teisės normomis ir jų taikymu, gali susiformuoti nihilistinis, ciniškas jų požiūris į teisinę sistemą ir visuomenę. O pirmąsias vietas nepriklausomos Lietuvos būsimųjų teisininkų privalomųjų skaitinių sąraše turi užimti sesers Nijolės Sadūnaitės knygos apie vienos drąsios merginos pergalę prieš visą slaptųjų pajėgų kariauną.

.