Darbininkas plaktuku daužo aprūdijusius Geležinio vilko tilto turėklus Vilniuje. Jo kolega Kaune plauna kelerių metų senumo apnašas nuo murzinos kuro degalinės pakelėje. Klaipėdoje tuo metu gatvių apšvietimo stulpus dažo beveik tokia pat spalva, kaip ir Šiauliuose. Panevėžyje irgi kažką šveičia, ir visur kvepia šviežiais dažais. Reikia apsikuopti prieš šventes ir atvykstančius svečius, juk nevalia pasirodyti nevalomis, dar pagalvos ką negero.

Pamenu, pro vaikystės miestelį sovietimečiu vasaromis driekėsi tarptautinių dviračių varžybų trasa. Miestelio gatves papuošdavo visokiomis, ne vien raudonomis, vėliavomis ir kelius suremontuodavo. Visus, o kitus ir naujai išasfaltuodavo, dar netgi nuplaudavo, kad sportininkai posūkiuose kur ant žvyro paslydę neapvirstų ir neužtrauktų nešlovės tarybinei šaliai arba dėl to susvyruotų tautų draugystė. Mes, vaikai, sulaužydavome mažiau dviračių, todėl patenkinti buvo ir tėvai.

Varžyboms pasibaigus, viskas grįždavo į savo vietas – vėliavas paslėpdavo iki kitų metų, o tai pačiais naujais keliais, rudenį prasidėjus Raudonosios armijos manevrams prie Nemuno, važiuodavo taiką pasaulyje saugantys sovietiniai tankai ir kitos karinės mašinos. Iš jų irgi buvo naudos, nes pagal natūriniu mainų principus dyzelinis kuras, abiem pusėms priimtinu santykiu, dideliais kiekiais buvo mainomas į kitą skystį (kursas maždaug 0.5:100 l.). Vaikams irgi buvo gerai, nes per pertraukas kareivai leisdavo pasėdėti kovinėje mašinoje ir net užsidėti tankisto šalmą. Tiesa, už tai reikėdavo juos pavaišinti iš mokyklos valgyklos atneštais „koržikais“ (toks konditerijos gaminys iš tešlos kietumu primenantis kreidą). O kartą kaimynas, kuriam pasisekė pabūti pačioje Maskvoje ir mauzoliejuje pamatyti patį, tiesa, labai negyvą, Leniną (apie tai jis pasakojo dar kokius metus), iš nuostabos ir susižavėjimo vertė kiemo vaikus aikčioti dar ir dėl neįprastos, bet labai sveikintinos tvarkos, nes į sovietų lopšį, miestą didvyrį – Maskvą buvo nevalia įvažiuoti murzinu automobiliu.

Vairuotojus „nevaleikas“ miesto prieigose sustabdydavo milicininkas ir liepdavo savo dulkėtą automobilį nusiplauti vietoje, vėliau asmeniškai patikrindavo, ir tik tuomet tapdavai vertas riedėti raudonosios sostinės gatvėmis. Todėl Maskva buvo tokia graži ir švari. Beveik kaip Vilnius šiandien – blizgančiu fasadu ir kvepiantis dažais. Tačiau, kužda mintis, jog rudenį gyvenimas grįš į savas dulkėtas vėžias, ir rudens lietūs nuplaus Geležinio vilko metalinių turėklų dažus, aptaškys degalinę Kaune, Klaipėdos ir Šiaulių gatvių žibintai nuo drėgmės ir vėl surūdys, o Panevėžyje ir vėl įprastai pakvips kasdienybe.

Šventės turi prastą savybę praeiti ir po jų, it po Kalėdų ar gimtadienio, pasidaro tik liūdniau, niūriau ir pilkiau. Todėl šventes reikia švęsti Benjamino Kordušo stiliumi, t. y. paskutinį grašį atiduoti, idant svečias būtų sotus, patenkintas ir visaip pamalonintas ir skleistų žinią apie krašto grožį bei svetingumą, o paskui – nors ir tvanas. Savi žmonės juk pripratę murkdytis kasdienybėje, o prieš svečią apsikiaulinti, šiukštu, nevalia. Apsikuopimui yra proga, ir tai labai buitiška beigi žmogiška. Juk dažniausiai indus mazgojame ir grindis plauname laukdami svarbaus žmogaus, nes įspūdį padaryti reikia tvarkingo žmogaus. Tuomet net prieš metus atsilupusį tapetą pakyla ranka priklijuoti ar pakeisti tualeto gaiviklį. Kaip prieš žmoną namie juk prašmatnios eilutės nesivelkam, „taupome“ ją ypatingoms progoms ir garbiems svečiams ar kitiems svarbiems atsitikimams, o mūsų moterys mums mainais juk namie nesidabina. Fasadus purenam įprastai ne dėl savęs, bet kitų akis pamalonint norėdami.

Prie svečių juk įprastai net nesipykstam, atvirkščiai – imituojame išskirtinę darną ir durimis trankome tik jiems išėjus. Proginė estetika, kaip sovietinis kumarino, aromatinių aliejų, muskuso, ambros mišinio kvapo odekolonas „Šipr“, proginiai pasiekimai, kaip penkmečio planas įvykdytas per trejus metus prieš partijos suvažiavimą, proginis teisingumas kokiai apskritai istorijos datai, parodomasis gerumas televizijos ekrane ir proginiai pasipuošimai, kaip generalinis buto švarinimas prieš šventes, kaip tulpė kovo 8-ąją iš prekybos centro pakeliui iš baro ar dirbtinė šypsena sutikus daugiau uždirbantį vaikystės draugą. Mintinai „iškalto“ nuoširdumo pozos sustingusios nupoliruotuose fasaduose, slepiančiuose voratinklius ir landynes, kaip apleisti miestai vaiduokliai, kur didingi fasadai regisi pamėkliškais, bet už jų galima pasislėpti ar prisidengti kaip už frazės – „gyvenu gerai“.