Viena ryškiausių kultūros pasaulio asmenybių, italų rašytojas, mokslininkas, literatūros kritikas Umberto Eco savo karjerą pradėjo nuo mediavistikos ir semiotikos studijų. 1980 metais pasirodė pirmoji jo grožinė knyga „Rožės vardas“. Kūrinys tapo pasauline sensacija ir iki šių dienų yra įvardijamas kaip vienas įdomiausių, talpiausių, originaliausių XX a. tekstų, pasiduodančių įvairiems skaitymo ir interpretacijos būdams. Tarp kitų U. Eco romanų minėtini „Fuko švytuoklė“, „Vakarykštės dienos sala“, „Baudolinas“, „Paslaptingoji karalienės Leonos liepsna“. Į lietuvių kalbą išverstos ir tokios autoriaus knygos, kaip „Menas ir grožis viduramžių estetikoje“, „Atviras kūrinys: forma ir neapibrėžtumas šiuolaikinėje poetikoje“, „Tobulos kalbos paieškos Europos kultūroje“.

Kur gimėte ir kokioje šeimoje užaugote?

Gimiau Alesandrijos mieste, garsėjančiame Borsalino skrybėlėmis. Mano tėvas buvo apskaitininkas, o jo tėvas – spaustuvininkas. Nors senelis mirė, kai man buvo vos šešeri, šis žmogus padarė labai didelę įtaką mano gyvenimui. Jis buvo nepaprastai smalsus ir skaitė daug knygų. Nuostabiausia buvo tai, kad, išėjęs į pensiją, senelis ėmėsi knygrišystės. Taigi jo namuose nuolat gulėdavo daugybė neįrištų knygų – senų, puikiai iliustruotų populiarių XIX a. Gautiero ir Dumas apsakymų leidimų. Tai buvo pirmosios knygos, kurias išvydau.

Kai 1938 metais senelis mirė, daugelis knygų savininkų nebeprašė jų grąžinti, taigi šeima sukrovė jas į didelę dėžę, kuri visiškai atsitiktinai atsidūrė mano tėvų rūsyje. Kartkartėmis būdavau siunčiamas į jį atnešti anglių arba butelio vyno, tad vieną dieną atidariau tą dėžę ir radau tikrą knygų lobį. Nuo to laiko ėmiau vis dažniau lankytis rūsyje. Paaiškėjo, kad mano senelis rinko ir nuostabaus žurnalo – Giornale illustrato dei viaggi e delle avventure di terra e di mare („Iliustruoto žurnalo apie keliones ir nuotykius sausumoje ir jūroje“) – numerius. Šiame leidinyje buvo publikuojamos keistos ir žiaurios istorijos apie egzotiškas šalis. Tai buvo mano pirmoji didelė išvyka į pasakojimų kraštą. Deja, vėliau praradau visas tas knygas ir žurnalus. Vis dėlto per kelis dešimtmečius senuose knygynuose ir blusų turguose pamažu susirinkau jų kopijas.

Ar tai, kad knygas išvysdavote tik apsilankęs pas senelį, reiškia, jog jų nebuvo tėvų namuose?

Keista, tačiau jaunystėje mano tėvas buvo nepasotinamas skaitytojas. Žinoma, kai šeimoje atsirado trylika vaikų, jis nebegalėjo sau leisti pirkti knygų. Taigi mano tėvas eidavo prie kiosko ir skaitydavo stovėdamas gatvėje. Kai vieno kiosko savininkui atsibosdavo matyti jį stoviniuojantį šalimais, tėvas patraukdavo prie kito kiosko ir perskaitydavo antrą knygos dalį. Tai vaizdinys, kurį nepaprastai branginu. Atkaklus siekis skaityti. Užaugęs mano tėvas turėdavo laiko tik vakarais, kurį paprastai skirdavo laikraščiams ir žurnalams. Mūsų namuose buvo keletas romanų, tačiau jie gulėjo ne lentynose, o uždaroje spintoje. Kartais matydavau tėvą, skaitantį romanus, pasiskolintus iš draugų.

Buvote vaikas, kai Italijoje suklestėjo fašizmas ir prasidėjo karas. Kaip suvokėte jį tuomet?

Tai buvo keisti laikai. Mussolinis buvo labai charizmatiškas, ir kaip kiekvienas to meto Italijos moksleivis aš buvau įtrauktas į fašistinį jaunimo judėjimą. Visi privalėjome vilkėti militaristinio stiliaus uniformas ir dalyvauti šeštadieniniuose mitinguose. Jautėmės laimingi darydami šiuos dalykus. Šiandien tai būtų panašu į amerikiečių berniuko perrengimą jūrų pėstininku – jam tai atrodytų be galo įdomu. Visas judėjimas mums, vaikams, atrodė toks natūralus reiškinys, kaip sniegas žiemą ir karštis vasarą. Negalėjome įsivaizduoti, kad egzistuoja kitoks gyvenimo būdas. Tą laikotarpį prisimenu su tokiu pat švelnumu, su kokiu kiekvienas žmogus prisimena savo vaikystę. Su švelnumu prisimenu netgi bombardavimus ir naktis, kurias praleisdavome slėptuvėje. Kai 1943 metais visa tai baigėsi, iš demokratinių laikraščių sužinojau, jog egzistuoja skirtingos politinės partijos ir požiūriai. Kad išvengtume bombardavimo, nuo 1943-iųjų rugsėjo iki 1945-ųjų balandžio – sudėtingiausiais metais mūsų tautos istorijoje – drauge su mama ir seserimi išvykome gyventi į Monferato kaimą Pjemonto regione. Tuo metu ten telkėsi rezistentų epicentras.

Ar gyvenant ten teko matyti susirėmimų?

Prisimenu, kaip stebėjau susišaudymą tarp fašistų ir partizanų, ir kone troškau prie jo prisijungti. Prisimenu save šokantį žemyn ir išvengiantį kulkos, prisimenu, kaip iš kaimo, kuriame buvome apsistoję, kiekvieną savaitę matydavau bombarduojamą Alesandriją, kurioje toliau dirbo mano tėvas. Dangus liepsnodavo kaip apelsinas. Telefono linijos neveikė, todėl mums nelikdavo nieko kito, kaip laukti, kol savaitgalį tėvas parvažiuos pas mus. Tik taip sužinodavome, kad jis dar gyvas. Tuo metu gyvendamas kaime jaunas vyras buvo priverstas išmokti išgyventi.

Ar karas kaip nors lėmė Jūsų apsisprendimą pradėti rašyti?

Ne, šių dalykų nesieja tiesioginis ryšys. Rašyti pradėjau dar prieš karą. Paauglystės metais kurpiau komiškas knygas ir fantastinius apsakymus, kurių veiksmas vykdavo Malaizijoje bei Centrinėje Afrikoje. Buvau perfekcionistas ir norėjau, kad jos atrodytų taip, tarsi spausdintos – rašiau didžiosiomis raidėmis, sukurdavau antraštinius puslapius, santraukas, iliustracijas. Tai buvo toks varginantis darbas, kad taip ir nepabaigiau nė vienos iš tų knygų. Tuo metu buvau didis neužbaigtų šedevrų rašytojas. Šiaip ar taip, kai pradėjau rašyti romanus, gana svarbią vietą juose užėmė prisiminimai apie karą. Kiekvienas žmogus yra apsėstas savo jaunystės prisiminimų.

Kodėl nusprendėte studijuoti viduramžių estetiką?

Buvau auklėjamas katalikiškai, tad studijuodamas universitete prisijungiau prie vienos katalikų studentų organizacijos. Žavėjausi viduramžių mokslo idėjomis ir ankstyvąja krikščioniškąja teologija. Pradėjau rašyti disertaciją apie Tomo Akviniečio estetiką, tačiau prieš pat ją baigiant mano tikėjimui buvo suduotas smūgis. Tai buvo sudėtinga politinė afera. Aš atstovavau progresyvesniajai savo studentų organizacijos pusei, o tai reiškė, kad man buvo įdomios socialinės problemos ir socialinis teisingumas. Pagrindinį organizacijos sparną rėmė popiežius Pijus XII. Vieną dieną mano bendraminčiai buvo apkaltinti erezija ir komunizmu. Mus užsipuolė netgi oficialus Vatikano laikraštis. Šis įvykis lėmė filosofinę mano tikėjimo reviziją. Nepaisydamas to, aš su didžiule pagarba tęsiau mediavistikos ir viduramžių filosofijos studijas, ką jau kalbėti apie mano mylimą Akvinietį.

Paprastam pasauliečiui viduramžių era neretai atrodo mistiška ir tolima. Kuo ji suviliojo Jus?

Sunku pasakyti. Kodėl mes įsimylime? Tiesą sakant, viduramžiai yra visiška priešingybė to, kas apie juos įsivaizduojama. Man jie nėra tamsieji amžiai. Tai buvo puikūs laikai, įdirbę derlingą dirvą renesansui. Chaotiškas ir kunkuliuojantis pereinamasis laikotarpis, pagimdęs modernių miestų, bankininkystės sistemą, universitetų, modernios Europos idėją.

Esate prasitaręs, jog savo knygose sąmoningai niekada nekuriate paralelių tarp viduramžių ir modernių laikų, tačiau panašu, kad būtent tai yra viena labiausiai Jus žavinčių galimybių.

Taip, tačiau su palyginimais vertėtų būti ypač atsargiems. Esu parašęs esė, kurioje tam tikrais aspektais sugretinau viduramžius ir mūsų laikus. Tačiau jeigu duotumėte man penkiasdešimt dolerių, parašyčiau esė apie mūsų laikų panašumą su neandertaliečių era. Visada lengva rasti paralelių. Nemanau, kad domėtis istorija reiškia ieškoti paralelių su dabartimi. Prisipažinsiu – esu siaubingai senamadiškas ir iki šiol pritariu Cicerono minčiai, jog historia magistra vitae. Istorija yra mūsų gyvenimo mokytoja.

Kodėl anksčiau būdamas jaunas mediavistas staiga susidomėjote kalbomis?

Kiek įstengiu prisiminti, mane visuomet domino komunikacijos prasmė. Estetikoje keliamas klausimas, kas yra meno kūrinys, ir kaip jis komunikuoja su mumis. Man niekada nedavė ramybės šis „kaip“. Maža to – mes tol esame suvokiami kaip žmogiškos būtybės, kol gebame produkuoti kalbą. Apgynęs disertaciją iš karto pradėjau dirbti valstybinėje Italijos televizijoje. Tai vyko 1954-aisiais, buvo praėję vos keli mėnesiai nuo pirmosios televizijos laidos sukūrimo. Šie metai Italijoje žymėjo masinės vaizdinės komunikacijos eros pradžią. Ėmiau stebėtis matydamas, kokia įvairialypė yra mano asmenybė. Viena vertus, buvau susidomėjęs pažangiausiomis kalbos funkcijomis eksperimentinėje literatūroje ir mene, kita vertus, mėgavausi televizija, komiškomis knygomis ir detektyvais. Natūralu, kad pradėjau savęs klausti, ar mano pomėgiai tikrai gali būti tokie skirtingi. Ėmiausi semiotikos, nes norėjau suvienodinti skirtingus kultūrinius lygmenis. Suvokiau, jog produkcija, kurią gamina masinė žiniasklaida, gali būti kultūrinės analizės objektas.

Kartą esate sakęs, kad semiotika yra melo teorija.

Sąvoką „melas“ turėjau pakeisti „sakymu, priešingu tiesai“. Žmogiškos būtybės gali sekti pasakas, įsivaizduoti naujus pasaulius, daryti klaidų ir meluoti – kalba atsakinga už visas šias galimybes.

Melas – išskirtinai žmogiškas gebėjimas. Šuo, sekantis kelią, uodžia kvapą. Nei šuo, nei kvapas nemeluoja. Tačiau aš galiu pameluoti ir nurodyti ne tą kryptį, kurios manęs klausėte. Jūs patikėsite manimi ir nueisite neteisinga linkme. Tokia situacija įmanoma tik todėl, kad esame priklausomi nuo ženklų.

Kai kurie semiotikos kaip studijų srities priešininkai tvirtina, kad semiotikai galiausiai paneigia visokios realybės egzistavimą.

Ši laikysena būdinga vadinamiesiems dekonstruktyvistams. Jie ne tik mano, jog viskas yra tekstas, – netgi stalas, prie kurio sėdime, – ir kad kiekvieną tekstą galima be galo interpretuoti, bet ir yra perėmę iš Nietsche's atėjusią idėją, teigiančią, kad nėra faktų, tik interpretacijos. Tuo tarpu aš seku Charles Sanders Peirce’u, be abejonės, iškiliausiu amerikiečių filosofu, semiotikos ir interpretacijos teorijos tėvu. Jo teigimu, per ženklus mes interpretuojame faktus. Jei nėra faktų, o tik interpretacijos, ką apskritai galime interpretuoti? Šią mintį grindžiu ir savo knygoje „Interpretacijos ribos“.

Fuko švytuoklėje“ rašote: „Kuo miglotesnis ir neaiškesnis yra simbolis, tuo daugiau prasmės ir jėgos jis įgyja.“

Paslaptis galinga, kol yra tuščia. Žmonės dažnai mini „masonų paslaptį“. Kas yra toji masonų paslaptis? Nė vienas negali to pasakyti. Tol, kol ši paslaptis liks tuščia, ją bus įmanoma užpildyti visomis įmanomomis prasmėmis.

Ar galėtumėte teigti, kad kaip semiotikas ir romanistas dirbate du visiškai skirtingus darbus?

Galbūt pasirodys neįtikėtina, bet rašydamas romanus niekada negalvoju apie semiotiką. Leidžiu šį darbą atlikti kitiems. Ir visada lieku nustebintas jų rezultatų.

Tačiau skaitant daugelį Jūsų romanų neapleidžia jausmas, kad jie paremti sudėtingomis idėjomis. Ar Jums natūraliai pavyksta sujungti teorinę plotmę ir romano rašymą? Esate sakęs, kad „apie tuos dalykus, kurių negalime teoretizuoti, turime pasakoti“.

Tai buvo ironiška aliuzija į Wittgensteino sentenciją. Tiesa ta, kad esu parašęs daugybę esė apie semiotiką, tačiau manau, kad savo mintis sėkmingiausiai išsakiau „Fuko švytuoklėje“. Tarp jų ir idėją, kad žmogus negali būti originalus – prieš tave tą patį visada bus apmąstęs Aristotelis. Visgi rašant romaną galima būti originaliam. Vyrai myli moteris. Ši mintis nėra originali. Tačiau jei tau tam tikru būdu pavyksta parašyti apie tai puikų romaną, dėl literatūrinio apsukrumo jis tampa visiškai originalus. Kai idėja virsta gyvu organizmu, ji tampa kažkuo visiškai kitu ir įgyja kur kas daugiau jėgos.

Romano šerdis gali būti ir prieštaravimai. Nužudyti seną damą yra įdomu. Už tokią mintį būtume įvertinti žemiausiu pažymiu per etikos egzaminą. Literatūroje ji virsta „Nusikaltimu ir bausme“ – prozos šedevru, kurio veikėjas negali atsakyti į klausimą – gerai ar blogai yra nužudyti seną damą, ir kurio dvilypumas tampa poetine ir iššūkį žadančia medžiaga.

Vis dėlto dažnai esate kritikuojamas už tai, kad savo kūriniuose demonstruojate erudiciją. Kritikai netgi teigia, jog Eco romanai žemina paprastus skaitytojus ignoruodami juos, o šie savo ruožtu ima naiviai žavėtis literatūriniais rašytojo piruetais.

Klausiate, ar aš sadistas? Nežinau. Ekshibicionistas? Galbūt. Juokauju. Žinoma, ne! visą gyvenimą taip rimtai dirbau ne tam, kad sukraučiau savo žinias prieš skaitytojus. Jas panaudoju kurdamas literatūrinį savo romanų konstruktą. Skaitytojai atsirenka tai, ką sugeba.

Ar nemanote, kad sulaukęs ypatingos sėkmės kaip romanistas, pasikeitėte kaip skaitytojas?

Ilgą laiką sukantis akademiniame pasaulyje pradėti rašyti romanus – tai tas pat, kaip būnant teatro kritiku staiga atsidurti rampų šviesoje priešais savo formalius kolegas kritikus. Iš pradžių tai šiek tiek glumina.

Tačiau ar romanų rašymas pakeitė Jūsų suvokimą dėl to, kokią įtaką galite daryti skaitytojams kaip autorius?

Visada maniau, kad gera knyga yra protingesnė už savo autorių. Ji gali pasakyti dalykų, apie kuriuos rašytojas nieko nenutuokia.

Kaip pradedate rinkti medžiagą savo knygoms?

Parašyti „Rožės vardą“ man prireikė vos dvejų metų – tada jau domėjausi viduramžiais ir turėjau po ranka šimtus reikiamų šaltinių. Su „Fuko švytuokle“ užtrukau visus aštuonerius metus. Nuo to laiko niekam nebepasakoju, ką darau šiuo metu. Išeidavau į gatvę, išvysdavau mašiną arba medį ir nuspręsdavau: „O, jie galėtų būti įtraukti į mano istoriją.“ Kiekvieną dieną gimdavo daugybė istorijų, ir viskas, ką darydavau, kiekvienas pokalbis padovanodavo man naujų idėjų. Tuomet aplankiau vietas, apie kurias rašiau – visus Prancūzijos ir Portugalijos taškus, kuriuose gyveno tamplieriai. Viskas tapo panašu į videožaidimą, kuriame turi prisiimti kario vaidmenį ir įžengti į magišką karalystę. Skirtumas tas, kad žaisdamas videožaidimą visiškai apsvaigsti, o rašydamas visada susiduri su kritiniais momentais, kai iššoki iš lokomotyvo tik tam, kad vėl įšoktum į jį kitą rytą.

Ar vis dar jaučiatės apsėstas televizijos?

Mano galva, nėra nė vieno rimto mokslininko, kuris nemėgtų žiūrėti televizijos. Tačiau turbūt aš vienintelis tai pripažįstu. Ir bandau tai paversti medžiaga savo darbams. Nepaisydamas to, nesu besotis, ryjantis viską iš eilės. Nemėgstu spoksoti į bet kokią televiziją. Man patinka dramatiški filmai, tačiau erzina beverčiai šou.

Esate vienas žymiausių pasaulio intelektualų. Kaip apibrėžtumėte intelektualo sąvoką? Ar ji vis dar turi konkrečią reikšmę?

Jei vartodama šį žodį galvoje turite kažką, kas dirba tik savo galva, o ne rankomis, tuomet banko klerkas yra intelektualas, o Michelangelas – ne. Juolab šiandien, sėdėdamas priešais kompiuterio ekraną, kiekvienas gali vadintis intelektualu. Kalbant rimtai, nemanau, kad sąvoka intelektualas yra susijusi su žmogaus profesija ar socialine klase. Mano nuomone, intelektualas yra asmuo, kūrybingai produkuojantis naujas žinias. Valstietis, suvokiantis, kad naujais skiepais galima išvesti kitą obelų rūšį, atlieka intelektualinį veiksmą, tačiau intelektualui vargiai prilyginčiau filosofijos profesorių, visą gyvenimą kartojantį tas pačias Heideggerio paskaitas. Vienintelis intelekto požymis yra kritinis mąstymas ir kūrybingumas.

Ar šiandienos intelektualai vis dar jaučia pareigą būti politiškai aktyvūs kaip Sartre’o ir Foucault’o laikais?

Nemanau, kad savo politinį aktyvumą intelektualas turėtų išreikšti dalyvaudamas partijos veikloje arba, dar blogiau, rašydamas vien apie šiuolaikines socialines problemas. Intelektualai turėtų domėtis politika tiek pat, kiek ir kiti piliečiai. Žinoma, pasinaudodamas savo vardu, intelektualas gali paremti tam tikrus sprendimus. Tarkime, jei tai manifestas dėl aplinkos apsaugos, mano parašas veikiausiai bus naudingas, todėl aš pasinaudosiu savo reputacija bendrų tikslų labui. Problema yra ta, kad intelektualas yra naudingas tik tada, kai yra sprendžiami ateities, ne dabarties klausimai. Jei lankantis teatre kyla gaisras, poetas turi ne atsistoti ant kėdžių ir deklamuoti poemas, o kaip kiekvienas kitas žmogus iškviesti gaisrininkus. Intelektualo užduotis – anksčiau laiko atkreipti dėmesį į tai, jog teatro pastatas yra senas ir pavojingas gyvybei. Tokiu būdu jo žodžiai įgytų pranašišką matmenį. Intelektualo funkcija yra sakyti – „mes turėtume tai padaryti“, o ne – „mes privalome tai padaryti dabar“. Tai politikų darbas. Neabejoju, kad jei kada būtų įgyvendinta Thomo More’o utopija, ji turėtų stalinistinės visuomenės pavidalą.

Ar nemanote, kad populiaraus rašytojo vardas pakenkė Jūsų kaip rimto mąstytojo reputacijai?

Nuo to laiko, kai pradėjau publikuoti romanus, trisdešimt penki pasaulio universitetai suteikė man Garbės daktaro laipsnį. Remiantis šiuo faktu, atsakymas į Jūsų klausimą turėtų būti neigiamas. Akademinės aplinkos atstovus domina balansavimas tarp pasakojimo ir teorijos. Jie dažnai pagrindžia ryšius tarp šių dviejų plotmių mano darbuose. Ir randa jų daugiau už mane patį. Jei norite, galiu parodyti krūvą mokslinių publikacijų apie savo kūrybą.

Kita vertus, aš pats toliau rašau teorines esė. Užuot gyvenęs kaip rašytojas, taip pat dėstantis universitete, toliau gyvenu kaip profesorius, savaitgaliais rašantis romanus. Kur kas dažniau dalyvauju ne PEN klubo susirinkimuose, o mokslinėse konferencijose. Tiesą sakant, galėčiau tvirtinti priešingai – veikiau akademinis darbas mažina populiariosios spaudos domėjimąsi manimi kaip rašytoju.

Ką Jums pačiam suteikia žinios ir kultūra?

Mirdamas bemokslis žmogus bus nugyvenęs tik vieną gyvenimą, tuo tarpu aš būsiu nugyvenęs Napoleono, Cezario ir kitų gyvenimus. Visada skatinu jaunus žmones skaityti knygas, kadangi tai idealus būdas lavinti atmintį ir ugdyti įvairialypį asmenybės smalsumą. Kai savo gyvenimo pabaigoje būsite nugyvenę nesuskaičiuojamą galybę kitų gyvenimų, suvoksite, kokia nuostabi ši privilegija.

Bet nepaprastai talpi atmintis gali tapti ir nepaprastai sunkia našta. Kaip Funeso, vieno įdomiausių Borgeso personažų, atveju apsakyme „Funeso atmintis“.

Man patinka atkaklaus abejingumo idėja. Kad išugdytume šią savybę, turime apsiriboti tam tikromis žinių sritimis. Negalime būti nepasotinamai godūs naujos informacijos. Turime įsipareigoti nesimokyti visko. Priešingu atveju neišmoksime nieko. Šiuo atžvilgiu kultūra yra žinojimas, kaip pamiršti. Antraip kyla grėsmė tapti panašiam į Funesą, prisimenantį visus medžio lapus, matytus prieš trisdešimt metų.

Ar pati kultūra jau nėra savotiškas filtras?

Taip, bendrąja prasme kultūra jau kuria atskirtį. Ji yra mechanizmas, per kurį tam tikra bendruomenė mums pataria, ką turėtume prisiminti, o ką – pamiršti. Pavyzdžiui, kultūra nusprendė, kad tai, kas nutiko Kalpurnijai po jos vyro, Julijaus Cezario, mirties, yra nesvarbu. Jai nenutiko beveik nieko svarbaus. Tuo tarpu Claros Schumann svarba išaugo po Schumanno mirties. Buvo paskleisti gandai ją esant Brahmso meiluže, be to, ji pati tapo pripažinta pianiste.

Jei kultūra nefiltruotų, ji būtų beprasmė – tokia beprasmė, kaip pats savaime yra beformis ir beribis internetas. Jei naudotumės visa jo teikiama informacija, būtume idiotai. Kultūra yra instrumentas, kuriantis intelektualinių darbų hierarchinę sistemą. Man ir Jums pakanka žinoti, kad Einsteinas pasiūlė reliatyvumo teoriją, tačiau viską, kas yra susiję su absoliučiu jos išmanymu, mes paliekame specialistams. Problema yra ta, kad pernelyg dideliam skaičiui žmonių suteikiama teisė tapti specialistais.

Kaip reaguojate į tuos, kurie skelbia romano, knygų ir skaitymo mirtį?

Tikėti kažkieno baigtimi yra tipiška kultūrinė poza. Jau nuo graikų ir romėnų laikų žmonės užsispyrė tikėti, kad mūsų protėviai buvo geresni negu mes. Mane visada linksmina ir domina ši sporto rūšis, kurią vis nuožmiau praktikuoja masinė žiniasklaida. Kiekvieną sezoną pasirodo straipsnis apie romano, literatūros arba raštingumo Amerikoje pabaigą. Žmonės nebeskaito! Paaugliai žaidžia vien videožaidimus! Esmė ta, kad visame pasaulyje yra tūkstančiai knygynų, pilnų knygų ir į juos užsukančių jaunų žmonių. Dar niekada žmonijos istorijoje nebuvo tiek daug knygų, jomis prekiaujančių vietų ir jose besilankančių žmonių.

Ką pasakytumėte panašių baimių skleidėjams?

Kultūra nuolat prisitaiko prie naujų situacijų. Galbūt ji bus kitokia, tačiau bus. Po Romos imperijos žlugimo sekė ištisi transformacijų amžiai – kito kalba, politika, religija, kultūra. Šiandien panašūs pokyčiai vyksta dešimt kartų greičiau. Tačiau visada pasirodys jaudinamų naujų formų, ir literatūra išliks.

Ar Jums svarbus Jūsų darbų išlikimas? Ar dažnai pagalvojate apie savo palikimą?

Netikiu, kad yra rašančiųjų vien tik sau. Mano manymu, rašymas yra meilės aktas – rašome tam, kad kai ką perduotume kitiems. Kai ką praneštume. Pasidalytume su kitais savo jausmais. Klausimas, kaip ilgai išliks tavo darbai, yra esminis kiekvienam rašytojui – ne tik romanistui ar poetui. Tai panašu į viltį, jog tavo vaikai pergyvens tave, o jų vaikai – savo tėvus. Kiekvienas tiki tęstinumu. Rašytojas, tvirtinantis, kad jam nerūpi jo knygos likimas, yra paprasčiausias melagis. Panašūs žodžiai tėra noras įtikti žurnalistams.

Ar yra knyga, kurios nesate parašęs, tačiau labai norėtumėte?

Taip, tik viena. Iki 6-ojo dešimtmečio ir visą savo jaunystę svajojau parašyti knygą apie juoko teoriją. Kodėl? Todėl, kad visos knygos, nagrinėjančios šią temą, yra nesėkmingos. Mažų mažiausiai tos, kurias pajėgiau perskaityti pats. Visi juoko teoretikai – nuo Freudo iki Bergsono – aiškina tik kai kuriuos šio fenomeno aspektus. Jis toks sudėtingas, kad nė viena teorija negali arba iki šiol negalėjo aprėpti jo viso. Todėl buvau nusprendęs, kad norėčiau parašyti tikrą juoko teoriją. Deja, užduotis pasirodė esanti beviltiškai sudėtinga. Jei būčiau žinojęs, kodėl ji tokia sudėtinga, būčiau radęs atsakymus ir galėčiau pradėti knygą.

Tačiau Jūs esate parašęs knygas apie grožį ir bjaurumą. Argi šios sąvokos taip pat nėra sudėtingos?

Grožio ir bjaurumo sąvokų sudėtingumas nublanksta vos pagalvojus apie juoką. Turbūt suprantate, jog kalbu ne apie kvatojimąsi. Juokas – tai nesuvokiamas jausmingumas, kuris yra toks komplikuotas, kad nė nežinau, kaip jį paaiškinti. Dėl šios priežasties knyga liko neparašyta.

Ar juokas, kaip ir melas, yra išskirtinai žmogiškas gebėjimas?

Taip. Buvo įrodyta, kad gyvūnai neturi humoro jausmo. Žinome, jog jie būna nusiteikę žaismingai, atgailauja, verkia, kenčia. Nustatyta, kad žaisdami su mumis jie jaučiasi laimingi, tačiau nežino, kas yra juokas. Tai grynai žmogiška patirtis, susidedanti iš... Ne, negaliu to pasakyti.

Kodėl?

Gerai. Įtariu, kad tai susiję su faktu, jog žmonės yra vieninteliai gyvūnai, suvokiantys mirties neišvengiamybę. Kiti gyvūnai to nesupranta. Jie suvokia tai tik mirties akivaizdoje. Gyvūnai negeba artikuliuoti teiginio, panašaus į „visi žmonės yra mirtingi“. Mes turime šį gebėjimą, ir tikriausiai tai paaiškina, kodėl egzistuoja religijos bei ritualai. Manau, juokas yra esminė žmogaus reakcija į mirties baimę. Daugiau šiuo klausimu negaliu nieko pasakyti.

Tiesą sakant, galiausiai mano troškimas parašyti knygą apie juoko teoriją virto „Rožės vardu“. Tai buvo vienas tų atvejų, kai, negalėdamas sukonstruoti teorijos, papasakoji istoriją. Tikiu, kad per pasakojimą „Rožės varde“ man pavyko išplėtoti tam tikrą juoko teoriją. Juoko kaip kritinio būdo kovoti su fanatizmu. Juoko, kuris kiekvienoje garsiai skelbiamoje tiesoje įžvelgia šėtoniškumo šešėlį.

Pagal „The Paris Review“ parengė Lina Žukauskaitė