Italijos katalikų dienraštis „Avvenire“ paskelbė pokalbį su čekų kunigu Tomašu Haliku, praneša Vatikano radijas. 1948 metais gimęs Halikas kunigu buvo įšventintas komunistinio režimo valdymo metais, pogrindyje. Vėliau tapo Havelo bendražygiu, buvo paskirtas Čekijos vyskupų konferencijos generaliniu sekretoriumi, Popiežiškosios dialogo su netikinčiaisiais tarybos konsultantu.

Tomašas Halikas Prahos universitete dėsto filosofijos ir religijos sociologijos disciplinas ir yra vienas iš garsiausių čekų katalikų intelektualų. Viena iš paskutinių jo knygų „Kantrybė su Dievu“, jau išleista keturiomis kalbomis, laimėjo 2010 metų geriausios katalikų teologijos knygos premiją, kurią teikia Europos teologinė bendrija.

Šioje knygoje teologas svarsto apie netikėjimą ir ateizmą, apie tai jį klausinėjo ir dienraščio „Avvenire“ žurnalistas.

Pasak Tomašo Haliko, kantrybę kaip vaistą prieš netikėjimą ir ateizmą jis siūlo iš savo ilgos dialogo su netikinčiais patirties. Yra įsitikinęs, kad tikėjimas prieš netikėjimą gali laimėti tik jį „apkabindamas“. Nereikia sakyti netikinčiajam – „tu klysti“, reikia sakyti – „tu neturi kantrybės ir tavo tiesa dalinė“.

Tradicinis ateizmas, kaip ir entuziastingas religingumas ar fundamentalizmas, yra dvi pusės to paties supaprastinto požiūrio į Dievą. Tuo tarpu geresniam supratimui kantrybė yra būtina. Tikėjimas, viltis ir meilė yra trys kantrybės keliai pas pasislėpusį ir tylų Dievą.

Tradicinis ateizmas, kaip ir entuziastingas religingumas ar fundamentalizmas, yra dvi pusės to paties supaprastinto požiūrio į Dievą.

Atsakydamas į klausimą apie Čekiją, kuri apibūdinama kaip viena iš nereligingiausių šalių pasaulyje, kunigas sakė, kad jo šalyje dauguma žmonių jaučia priešišką nenorą tapatintis su tradicine krikščioniška Bažnyčia.

Daugelis save laiko ateistais. Nors iš tiesų tikėjimą painioja su jo karikatūra, o evangelizaciją su indoktrinacija, krisdami į gnosticizmą ar neapibrėžtą dvasingumą.

Būti kunigu tokiame kontekste, sakė Tomašas Halikas, tuo pat metu yra nuostabi misija ir baisus iššūkis. Krikščionybė Čekijoje prarado savaiminį aiškumą, sugebėjimą įkvėpti sprendimus, papročius, ritualus. Tačiau būtent tai paradoksaliai leidžia jai tapti tuo, kuo buvo pradžioje ir kuo turi būti: tikėjimu, laisvu pasirinkimu, asmeniniu atsaku į Evangelijos kvietimą, Kristaus sekimu. Kai šiandien kas nors Čekijoje pasirenka būti krikščionimi, nors niekas neremia ir negiria šio pasirinkimo, tai tampa aukščiausiu išsilaisvinimo veiksmu. Toks žmogus turi plaukti prieš konformizmo srovę, atsakyti į išorinę kritiką ir į vidines abejones. O tai ištyrina jo tikėjimą, verčia jį gilinti ir nemelagingai liudyti.

„Nedaug vietų, kur tikėjimas ir kunigystė, tarnavimas kito tikėjimui būtų toks įpareigojantis. Tačiau nesiskundžiu, nenorėčiau būti kunigu tradicinėje krikščioniškoje aplinkoje“, – sakė Tomašas Halikas.

Grįždamas prie savo minties, jog netikėjimą reikia „apkabinti“, kunigas kalbėjo apie šv. Teresę iš Lisieux ir minėjo Šv. Petro bazilikos Romoje architektūros simbolizmą.

Prieš pat mirtį Teresė išgyveno griaunamą tikėjimo praradimo patirtį. Pažino „Dievo mirtį“, aprašytą Nyčės. Ir vis dėlto Teresė atsako tamsai ne su nusivylimu ar išprotėjimu, tačiau su dar platesne meile, ji apglėbia jos bendrakeleiviais tapusių netikinčiųjų tamsią naktį. Toks yra brandaus tikėjimo liudijimas, tikėjimo, kuris save parodo kaip „kantrybę su Dievu“. Tikėjimas turi įžengti į „tamsią naktį“ su tokiu dvasios skurdu, kuriam nieko nebėra svetima ar nemylima, net ir Dievo nebuvimo patirtis.

Tikėjimas ir abejonė, kritinis protas yra broliai, kurie vienas kitą pataiso.

Pasak kunigo Haliko, Šv. Petro bazilika ir jos kolonada, apglėbianti šv. Petro aikštę, moko tai, kad Bažnyčia turi būti atvira. Ieškantieji gali įžengti į aikštę, būti kolonados apglėbtoje aikštėje, tam tikra prasme jau arti Kristaus, bet dar ne pačiame šventyklos viduje su jos „taisyklėmis“.

Krikščionys turi vardais kviesti tuos, kurie ieško, panašiai kaip Jėzus pakvietė muitininką Zachiejų ir nuėjo pas jį į svečius, norėdamas būti arti jo. Jei Bažnyčia kreiptų dėmesį tik į integralius savo narius, pamažu taptų uždara.

„Bandau kalbėti su ieškančiaisiais ir parodyti, kad tikėjimas nėra ideologija. Tikėjimas ir abejonė, kritinis protas yra broliai, kurie vienas kitą pataiso. Tikėjimas be proto yra pavojingas, gali atvesti prie fanatizmo ir prievartos. Bet ir „grynas protas“, be etinio ir dvasinio gilaus tikėjimo maisto veda prie cinizmo“, – baigdamas pokalbį sakė čekų kunigas.