Siūlome pasakojimą apie Ignalinos rajone įsikūrusią vieną didžiausių Lietuvoje priklausomų asmenų reabilitacinių bendruomenių. Ją 2001 metais įkūrė Mindaugas Survilas, kuris jai vadovauja iki šiol. Per dešimtmetį apgriuvęs pastatas buvo suremontuotas, o ši gana atoki vieta tapo vilties sala šimtam žmonių. 

Šiuo metu Meikštų dvare gydosi daugiau nei 40 įvairius kvaišalus vartojusių žmonių. Tai viena iš nedaugelio Lietuvoje reabilitacinių bendruomenių, kur pagalbos gali kreiptis tiek vyrai, tiek moterys.

Pasak Meikštų dvaro vadovo, darbas su priklausomais žmonėmis nėra paprastas, kiekviena situacija labai individuali, universalaus sveikimo recepto nėra. M. Survilas įsitikinęs, kad, siūlant pagalbą priklausomiems žmonėms, turime atsižvelgti į Lietuvos specifiką ir nebandyti aklai kopijuoti tų metodikų, kurios gana sėkmingai taikomos Vakaruose. Geriausia jas adaptuoti mūsų sąlygoms, mentalitetui, sociologinei situacijai. Tai ir bandoma daryti Meikštų dvare.

Pokalbio metu M. Survilas net kelis kartus pabrėžė, jog kalbėti apie savo darbą sutiko, nes žino, jog priklausomi asmenys ir jų artimieji godžiai ieško informacijos, kuri galėtų padėti, regis, beviltiškoje situacijoje. Tačiau esą tikrai nenorėtų, jog tai būtų Meikštų dvaro reklama, nes norinčiųjų ten patekti yra ir šiandien kur kas daugiau, nei yra galimybių priimti. Dažniausia tam, kuris nori patekti į šią reabilitaciją, tenka nemažai laiko palaukti.

Pokalbis su Meikštų dvaro reabilitacinės bendruomenės įkūrėju ir vadovu Mindaugu Survilu.

Pradėkime nuo to, kodėl būtent pasirinkote Meikštų dvarą?

Svarbiausias argumentas už šią vietą – tai ideali geografinė padėtis, nes iki artimiausio administracinio centro bent 30 kilometrų. Nėra jokių autobusų, susisiekimas prastas. Tai reiškia, kad nesimaišome niekam akyse, kitas dalykas – kai sunku atvažiuoti, tai sunkiau ir iš čia išvažiuoti.

Dirbau Lietuvos AIDS centre su priklausomais žmonėmis ir mačiau, kaip svarbu yra ilgalaikė reabilitacija. Domėjausi, kaip tai vyksta kitose valstybėse, mokiausi Švedijoje, čia turėjau tikrai vertingą praktiką. Kai grįžau, kartu su bendraminčiais įsteigėme dienos centrą priklausomiems žmonėms prie AIDS centro. Beje, tai buvo pirmoji tokio tipo pagalbos vieta priklausomiems asmenims Lietuvoje. Tačiau, kaip jau sakiau, man atrodė, jog būtina steigti ilgalaikės reabilitacijos bendruomenę. Tik ji galėjo padėti priklausomam žmogui tikrai sveikti ir grįžti į visuomenę. Taip yra dėl pačios ligos specifikos, nes lėtinis abstinencijos sindromas ir didžiulė atkryčio rizika išlieka labai ilgai: nuo šešių mėnesių iki dvejų metų. Ilgalaikė reabilitacija būtina ir tam, jog priklausomas žmogus išmoktų naujai gyventi ir tvarkytis su savo liga. Labai dažnai priklausomas žmogus kaskart atkrinta, nes nepažįsta savo ligos.

Kaip ryžotės darbui, kuris visuotinai pripažįstamas, kaip vienas labiausiai sekinančių ir reikalaujančių didžiulių jėgų?

Geras klausimas, kurį dažnai girdžiu. Žinote, dar prieš septynerius metus sakydavau, kad pats buvau priklausomas, ir todėl norisi padėti ir kitiems sergantiesiems. Dabar jau galiu sau pripažinti ir tai, kad veikiausiai tai vienintelis darbas, kurį, regis, tikrai moku ir galiu dirbti. Aš juk nieko kito veikiausiai ir nesugebėčiau daryti.

Kuo Jūsų įkurta reabilitacinė bendruomenė skiriasi nuo kitų Lietuvoje veikiančiųjų?

Pradėti turėčiau nuo to, kad tai pasaulietinio pobūdžio bendruomenė, kurioje nėra privilegijuojama kuri nors religija ar tikėjimas, čia gydytis gali visų pasaulėžiūrų žmonės. Pabrėžiu tai, nes Lietuvoje gana daug išskirtinai krikščioniškų reabilitacinių bendruomenių priklausomiems asmenims, kur labai pabrėžiamas tikėjimo vaidmuo.

Taip pat galiu pasigirti, kad turime surinkę labai patyrusį ir profesionalų kolektyvą, kuris, mano galva, geriausias Lietuvoje. Tai labai svarbu, nes neretai, kai savamoksliškai pradedama tvarkytis su priklausomybėmis, nieko gero neverta laukti.

Esame didžiausia ilgalaikės reabilitacijos bendruomenė priklausomiems asmenims Lietuvoje. Tiek plotu – mūsų teritorija siekia 500 hektarų – tiek reabilitantų skaičiumi. Tad nenuostabu, kad galime išleisti ir daugiau nei kitur visą gydymo kursą išėjusių absolventų.

Dar vienas svarbus dalykas – tai mišri bendruomenė. Esu tvirtai įsitikinęs, kad neįmanoma reabilituoti žmogaus, ugdyti įgūdžių normaliam gyvenimui ne mišrioje bendruomenėje. Žaloti žmogų galima, sulaikyti nuo vartojimo taip pat, tačiau ne vien vartojimas ar ne vartojimas yra gyvenimo esmė. Jeigu mes rengtume vienuolius, tai gal iš tiesų reikėtų griežto atskyrimo ir celibato. Jei kalbame apie žmogaus grįžimą į visuomenę ir visavertį gyvenimą joje, kur jam ar jai reikės dirbti, gimdyti vaikus, mokėti mokesčius. Tiems dalykams būtina didelė ir mišri bendruomenė, kuri primintų visuomenę, kurioje teks gyventi.

Sutinku, jog mišrioje bendruomenėje pirmus kelis mėnesius yra sudėtinga dirbti su vyrukais ir merginomis, nes merginos dažniausiai būna stipriai sužalotos vartojančio žmogaus gyvenimo. Dažniausiai vartojimo patirtys būna žiaurios, moterys yra visiškai praradusios pasitikėjimą vyrais. Jį reikia ugdyti, tam reikia laiko, reikia saugios aplinkos. Baigti reabilitacijos kursą, o po to iš naujo mokyti moteriai suvokti, kad vyras nėra pabaisa, kuris pasiruošęs ją išprievartauti arba parduoti už tris dozes, būtų tikrai laiko gaišimas. Tas pat su vyrais, kurių absoliuti dauguma turėjo visiškai nenormalų santykius su moterimi, ją laikė preke arba tik sugulove, jiems taip pat reikia laiko suvokti, kad moterį reikia gerbti, kad ji yra švelnus sutvėrimas, kad ji gimdys vaikus, kad su ja reikia kurti šeimą. Turi būti pagarba ir panašūs dalykai, tai yra ilgas procesas.  

Tikriausiai ne paslaptis, kad, dingus svaigalams, pabunda lytinio artumo poreikis. Kaip su tuo bendruomenėje yra tvarkomasi?

Visiškai teisingai. Yra 3 taisyklės bendruomenėje: 1 taisyklė – pirmus pusę metų visiškai jokių lytinių santykių; 2 taisyklė – visą laikotarpį jokių narkotikų, alkoholio; 3 taisyklė – visą laikotarpį jokio psichologinio arba fizinio smurto. Pažeidus bet kurią iš šių taisyklių, tenka palikti bendruomenę.

Mišrių bendruomenių Lietuvoje nėra daug: Meikštų dvaras, Ukmergės „Apsisprendimo“ bendruomenė ir Vilniuje Nugalėtojų gatvėje įsikūrusi bendruomenė. Atsakingai pareiškiu, mišriose bendruomenėse yra mažiau problemų dėl kokių nors lytinių nukrypimų. Kiekvienas vyras ar moteris, nustoję vartoti 2–3 mėnesius, intensyviai vienaip ar kitaip tenkina savo lytinius poreikius. Jei to nedaro, reikėtų kreiptis į psichiatrą, nes tikriausiai lytinė funkcija yra sutrikusi. Kiekvienas psichiatras jums pasakys, tai, ką daro jaunas bebręstantis žmogus, daro ir subrendęs žmogus, tai yra normalu, tokia yra fiziologija. Imti ir sakyti, kad mes prieštarausime fiziologijai, manau, yra kvaila. Mišri bendruomenė ar nemišri, lytinis žmogaus potraukis nuo to nepriklauso.

Išvengti lytinių santykių pavyksta, net jei grupė yra didelė, tačiau ji remiasi būtent sveikos grupės formavimosi principais. Darbuotojai niekada negalėtų prižiūrėti panašių dalykų, juos prižiūri grupės branduolys. Didžiausia vertybė yra stabilus grupės branduolys.

Kaip pakliūti į Meikštų dvaro bendruomenę? Ar yra kokie atrankos kriterijai?

Tikrai vengiame reklamos, todėl neleidžiame nei reklaminių bukletų, nei dedame skelbimus į laikraščius. Pagrindinė priežastis – jau dabar yra ilga eilė tų, kurie norėtų pas mus patekti. Deja, bet jei paprasčiausiai man paskambins žmogus ir pasakys, kad labai jam reikia pagalbos, kad nori pas mus sveikti, neturiu galimybės jam atsakyti, jog puiku, jau rytoj gali atvažiuoti. Tegaliu įrašyti į eilę, kurioje gali tekti laukti nuo savaitės iki trijų mėnesių. Tai realybė, su kuria turime susitaikyti. Nors tikrai skaudu būna, kai negali suteikti žmogui pagalbos skubiai. Ypač skaudu būna, kai, atsiradus galimybei po kurio laiko, socialiniai darbuotojai skambina norėjusiam čia patekti ir sužino, kad jau per vėlu – jis mirė nuo perdozavimo ar dar nuo ko.

Mūsų dažnai klausia, kodėl mes nedidiname savo apimčių. Tam yra daug priežasčių. Šiandien reabilitacijos centre gydosi 45–48 žmonės,ir visas darbuotojų kolektyvas veikia kaip laikrodis. Iškritus vienam darbuotojui, mes dar galime „užkimšti“ tą skylę, bet iškritus dviem, aš nežinau ką mes darytume. Jei pridėtume 5 žmones prie tų, kurie jau dabar gydosi, vargu ar mes galėtume savo darbus dirbti kokybiškai su tomis pajėgomis, kurios yra dabar.

Šiuo metu dirba 4 socialiniai darbuotojai, 2 psichologai, 1 psichiatras – ši žmonių komanda dirba tiesiogiai su  priklausomais žmonėmis. Taip pat dirba 3 naktiniai budintieji, 3 darbo terapeutai. Šis darbuotojų kolektyvas yra reikalingas tam, kad dirbtume su tais žmonėmis kokybiškai. Jeigu prisidėtų dar 10 žmonių, kokybę mes prarastume, o kokybė mums yra aktualiausias dalykas. Dėl šios priežasties – ir eilės. Laikas reabilitacijoje trunka nuo 8/9 mėn. iki 14/16 mėnesių, viskas priklauso asmeniškai nuo žmogaus, nuo kvaišalų, kuriuos jis vartojo. Mūsų visuomenėje yra įprasta vadinti ganopioidus lengvais narkotikais, tarkim, žolę vadiname lengvu narkotiku, tačiau mūsų praktika rodo, kad mes normaliai susikalbame su ganopiodininku, kuris vartojo 3–5 metus tik po gerų 6 mėnesių. Jei kalbėtume apie stimuliatorininkus, t. y. apie vartojančius amfetaminą, kokainą, tai su šiais žmonėmis susikalbame po 2–3 mėn. Jeigu kalbame apie heroniistus, tai po 1 mėn. laiko mes su jais galime normaliai susikalbėti. Tai pamąstymui, kad suvoktume, kokie narkotikai yra lengvi ir palieka liekamąją reikšmę žmogaus smegenims.

Kas penktas žmogus nebaigia reabilitacijos kurso ir atkrinta. Santykinai nėra didelis skaičius, palyginti tiek su kitomis Lietuvos, tiek su užsienio reabilitacinėmis bendruomenėmis. Tiesa, iš tų, kurie sėkmingai baigia reabilitaciją, deja, per trejus metus bent kas dešimtas taip pat atkrinta.

Ar mokamas gydymas reabilitacijoje?

Dabar personalo atlyginimus ir žmonių pragyvenimą, faktiškai visas paslaugas finansuoja struktūriniai fondai. Yra papildomų išlaidų, tad šiek tiek bandome užsidirbti ar gauti rėmėjų paramos.

Norinčiajam sveikti paslaugos faktiškai per mėnesį kainuoja 100 litų. Esu įsitikinęs, kad turi kažkiek kainuoti, nes, jei būtų visiškai nemokamos, būtų vertinamos kur kas mažiau. Kaip sakoma – pigią mėsą šunys ėda. Tai mes supratome jau prieš dešimt metų, kai tik kūrėsi ši bendruomenė.

Žinau, kad sklando gandas, jog esame labai brangi reabilitacinė bendruomenė. Tikrai džiaugiuosi, jog taip manoma, nes ir taip turime 150 norinčių čia patekti eilę, o jei dar būtų paskelbta, jog čia nėra brangu, bijau, kad ji dar gerokai pailgėtų.

Pagal kokias programas dirbate?

2000-aisiais metais buvo žinomos kelios programos, tai Day Top, Dvylikos žingsnių programa ir darbo terapija. Man teko susipažinti su visomis  programomis ir teko padaryti išvadą, kad, deja, nė viena iš tų trijų programų, specialiai negludinta, neadaptuota, nėra tinkama mūsų Lietuvos vartotojui.

Jei kalbėtume apie „Dvylikos žingsnių programą“, ji pasidaro veiksminga žmonėms, kurie yra brandaus amžiaus ir suvokia, jog vartojimas jiems reiškė skaudžius praradimus. Visa motyvacija čia atsiremia tuo, kad kažkada turėjai gyvenimą, darbą, šeimą, o paskui viską liga sugriovė. Deja, daug pacientų yra pradėję vartoti dar paauglystėje, ir tokia motyvacija jiems netinkama. Jiems fikcija yra kalbos, kad  praradai pasitikėjimą, praradai santykius su šeima, viso to dar niekada nebuvai sukūręs. Šiuo atveju tenka daugiau kalbėti ne apie praeities praradimus, bet apie perspektyvą, apie ateities galimybes, apie tai, ko netenkama dėl vartojimo. Amerikiečiai sugalvojo Dvylikos žingsnių programą jau brandaus amžiaus alkoholikams, kai turime reikalą su kitokiais žmonėmis, reikia galvoti, kaip kitaip pažadinti motyvaciją, į ką apeliuoti.

Taip pat ir Day Top programa. Tai yra taip pat viena iš populiarių pasaulyje programų, ji labai vertinama visose šalyse. kuriose yra taikomas priverstinis gydymas. Jis paprastai remiasi Day Top programa. Tačiau čia vėl kitas kraštutinumas. Ji padeda priklausomam žmogui įgyti išsilavinimą, suteikia socialinių įgūdžių, duoda pirmuosius asmeninės higienos įgūdžius, tačiau ji pagrįsta situacija, kurioje nėra pasirinkimo. Čia nėra galimybės ugdyti atsakingą veikimą, nes priklausomas žmogus yra priverstas eiti jam primestu keliu.

Mes neturime tvorų, specialios apsaugos ir negalime, o ir nenorime reabilitantų laikyti čia prievarta, tad reikia ir Day Top programą adaptuoti mūsų situacijai.

Darbo terapijos grupės yra pagrįstos tuo, kad žmogus turi dirbti nuo ryto iki vakaro, šešias dienas per savaitę ir turi vieną dieną poilsio. Tačiau mūsų pacientai dažniausiai neturi darbo įgūdžių, ir jiems nesąmonė būtų sakyti, kad dirbk, ir būsi laimingas. Aš pats esu išbandęs darbo terapiją ir Dvylikos žingsnių programą, kai sėmiausi patirties Švedijoje. Grįžęs pradėjau galvoti, kaip visa tai pritaikyti Lietuvai. Man labai padėjo psichologas Kęstutis Dragūnevičius. Praktiškai būtent jis parengė visą tą metodinę medžiagą, kurią šiandien turime. Taip pat labai padėjo ir psichiatras Valius Sruoga.

Kokia pagalba teikiama priklausomų žmonių artimiesiems, tėvams?

Galvojate, kad jie mano, jog jiems reikia pagalbos? Gyvename laisvoje visuomenėje, ir jūs negalite pradėti siūlyti pagalbos per prievartą. Tėvai, kurie atveža vaikus gydytis, paprastai pareiškia, jog jiems pagalbos tikrai nereikia, tik jų vaikams. Jie net nesusimąsto, kaip jų gyvenimas  deformuojasi nuo to, kad jie yra tapę priklausomo nuo alkoholiko ar narkomano sūnaus.

Taip, kopriklausomybė, problemos, kurios kamuoja priklausomų žmonių artimuosius, yra sudėtinga tema. Jei skaičiuotume vien finansiškai, tai tų žmonių, kurie šiandiena yra reabilitacijos centre, artimieji, vien dėl kopriklausomybės patiria fantastinių nuostolių. Faktiškai per vieną mėnesį 45 žmonių šeimos praranda maždaug po 1000 Lt kiekviena. Jų darbdaviai – dar po 1000 litų, bendra suma – apie 80 000 litų vien tik 40 žmonių artimieji praranda per mėnesį. Tai 1 mln. litų per metus.

Kiek priklausomų asmenų tėvų šiandiena yra visuomenėje, vienas Dievas težino. Daugelis iš jų dangsto problemą, slepia 2, 3, 4 metus, nes gėda. Žmonės paprasčiausiai nesugeba susitaikyti, kad jų brangiausias vaikelis serga rimta liga. Ir dar tokia, jog gėda prisipažinti. Iki šiol realiai tėvai nėra pasiruošę gauti pagalbos. Jiems jos nereikia dėl stigmos baimės. Labiausiai bijoma viešumos, nors kaip tik tai ir yra žingsnis sveikimo link.

Priklausomybė, kaip liga, yra ganėtinai paprasta, visų priklausomybių mechanizmas yra toks pats. Iš principo tai nėra kažkoks sudėtingas susirgimas, su kuriuo reikėtų kariauti visai visuomenei, kartu susikibus už rankų. Ne, taip aš tikrai nemanau ir praktika rodo, kad iš tikrųjų taip nėra. Bet tam žmogui, kuris tiesiogiai kenčia nuo jos, tai yra pati baisiausia liga, kokia tik gali būti. Pavyzdžiui, mama ar tėvas, kurių vaikas serga plaučių uždegimu, tai mama pakėlusi galvą eina per visas poliklinikas, „atidrožtų“ bet kurį daktarą, kuris neteisingai gydys jos vaiką. Tuo tarpu pasakykite man kur tos mamos, kurių priklausomiems vaikams niekas nepadeda Lietuvoje. Jos visos susikniaubę į pagalvę verkia vienos.

Čia yra didžiausia problema. Visų pirma tėvams reikėtų turėti žmonių, su kuriais jie galėtų atvirai kalbėtis, kur galėtų nusimesti tą naštą, nesijausti vienišiems toje kovoje su priklausomybe. Toks patarimas daugeliui tėvų reikalingas, nes tėvai dažniausia yra linkę slėpti savo vaikų problemas ir gniuždyti save, viduje pūti su ta problema.

O visa kita tik nuo žmogaus priklauso, priklauso nuo daugelio dalykų, kokias medžiagas vartojo, ar reikalinga detoksikacija, ar nereikalinga, ar yra papildomos patologijos, nėra papildomų patologijų. Be galo daug įvairiausių psichinių sutrikimų yra susijusių su vartojimu. Vienos pasekmės yra išsivysčiusios dėl vartojimo, o kitos psichinės patologijos atvedė žmogų prie vartojimo. Tai visiems imti ir sakyti, darykite štai taip, būtų neteisinga.

Popiežius Jonas Paulius II sakė, kad priklausomybė – tai meilės stygiaus liga, ir akcentuoja terapinės bendruomenės, kurioje žmogus gali gydyti santykius su kitais žmonėmis svarbą. Tačiau kaip Jums pavyksta tokiam būriui žmonių sukurti tinkamą atmosferą, sąlygas?

Kuo didesnė bendruomenė, tuo lengviau žmogui rasti sau artimų žmonių. Sakykim, jeigu dvylikos žmonių bendruomenė, tai lesbietėms arba gėjams, arba dar kurios nors specifinės grupės atstovams būtų sudėtinga rasti supratimą tokioje bendruomenėje. Tačiau kada yra didesnis narių skaičius, lengviau atrandama tų, kurių draugijoje jautiesi saugesnis.

Kai didelė bendruomenė, lengviau ją struktūruoti, sukurti grupės branduolį.

Kitas dalykas, mes gyvename visuomenėje, kur yra kunigų, kur yra policininkų, kur yra gėjų, kur yra lesbiečių, kur yra tradicinės orientacijos žmonių, kur yra išsilavinusių, kur yra tokių, kurie yra baigę tik 5 klases. Labai svarbu, kad ir sveikimo metu žmogus jaustų įvairovę, o ne būtų įmestas į siauro intereso grupelę. Žmogus nori atsikratyti tos ligos visais būdais, ir jeigu mes paliekame tik tą vienintelį junginį tarp čia esančių žmonių – ligą – tai vienas kitą „suėsime“, jei nebus kitų bendrų interesų.

Šiandien moterų ir vyrų santykis mūsų bendruomenėje 1 prieš 3 – tai daugiau mažiau atitinka bendrą priklausomų vyrų ir moterų santykį Lietuvoje. Bandome tą proporciją išlaikyti.

Meikštų dvaro reabilitacinės bendruomenės vadovo Mindaugo Survilos pasakojimą nusprendėme papildyti vienos iš čia besigydančių moterų mintimis.

Janinos pasakojimas (vardas pakeistas)

Būdama 28 metų vieną dieną pabudau ir supratau, kad esu visiškame dugne. Kaip žmogus, kaip asmenybė jau nebegalėjau funkcionuoti, viskas, kas buvo svarbu: šeima, draugai, vertybės – viso to netekau. Jokios vilties jau nebeturėjau, kad man kažkas gali padėti. Nes narkotikus pabandžiau būdama 16 metų, ir visą tą laikotarpį iki 28 metų visaip pati save laužiau. Bandžiau gydytis vaistais, tačiau niekas nesisekė. Nuolat jutau, kad kažkas manyje ne taip, kad kažkas manyje neįsijungia. Aš lyg ir būdavau blaiva, tuo metu mano suvokimas apie buvimą blaiva buvo primityvus – esą tereikia nevartoti, ir tiek, tačiau nuolat jaučiau vidinę tuštumą ir kaskart bandžiau ją pripildyti kvaišalais.

Buvo net ketverių metų susilaikymas nuo narkotikų, bet ir vėl atkritau. O per tuos ketverius metus bandžiau eiti į įvairias grupes. Kai tik kurį laiką nevartojau narkotikų, tuoj pasijutau, kad esu sveika. Nelaikiau savęs narkomane, nesupratau savo ligos. Alkoholio tuo metu pavojingu kvaišalu nevadinau ir tuos ketverius metus gerdavau, galvodama, jog svarbiausia, kad narkotikų nevartoju. Paskui pradėjau vėl vartoti.

Pastarioju metu gyvenau užsienyje, kur ir susimąsčiau. Žiūrėjau, kaip gyvena kiti, ir lyginau su tuo, kaip aš gyvenu. Sėdėjau mažame kambariuke su mažučiu televizoriumi, sugniuždyta ir nieko nenorinti. Nebenorėjau gyventi, svajojau apie pabaigą. Tačiau atsirado žmonių, kurie mane pradėjo drąsinti, papasakojo apie Meikštų dvarą. Pagalvojau, kad tai vienintelis mano šansas, sukaupiau jėgas ir kreipiausi.

Kai atvažiavau čia, buvo labai sunku. Atvažiavau visiškai vidujai sugniuždyta, uždara. Į visus žmones žiūrėjau su įtarumu. Nesupratau, kodėl jie man tokie geri, kaip taip gali būti, galvojau, ko jie iš manęs nori? Sunku buvo prisitaikyti ir prie dienotvarkės, Man buvo labai sunku atvirai papasakoti kitiems apie save, todėl net 3 ar 4 mėnesius viską laikiau savyje užgniaužusi. Labai sunku buvo persilaužti. Turėjau labai daug nuoskaudų pasauliui, buvau toks vilkiukas, kuris pasiruošęs draskytis. Tai, jog niekas manęs čia nepuolė, man kėlė šoką.

Paskui pradėjau žiūrėti, kodėl jiems tai pavyksta, jie bendrauja tarpusavyje, dalinasi... Verkiau, trankiau viską, kas po ranka papuola. Tiek daug žmonių, o tu turi atsiverti jiems, tai buvo nesuprantama, aš buvau pripratusi viską savyje laikyti. O čia atvirkščiai – turi kalbėti apie kiekvieną jausmą, ką jauti, ką galvoji, man tai buvo šokas. Norėjosi pabėgti, užsisklęsti, užsidaryti. Bet palaipsniui viskas pradėjo keistis.

Šiandien aš jau sugebu priimti save tokią, kokia esu, pripažinti savo egoizmą ir bandau jį tirpdyti. Seniau norėjau matyti ne save, bet susikurtą įvaizdį. Pamačiau savo ydas, nes bendruomenėje kiti žmonės yra veidrodis. Kiti mato tavo dviveidiškumą ar tai, kad kažką slepi, ir tau tai tiesiai pasako. Tai pradžioje piktina, bet paskui supranti, jog tai labai svarbu ir padeda. Palaipsniui į gyvenimą grįžo tikslai, noras gyventi. Anksčiau į gyvenimą žiūrėjau, kaip į kančią, dabar jau žiūriu kaip į nuotykį. Labai esu laiminga, kad atradau Dievą. Prieš tai labai didelę nuoskaudą Dievui laikiau, kodėl man taip atsitiko, kodėl gyvenimas toks neteisingas. Dabar iš esmės pasikeitė požiūris. Esu dėkinga šiai vietai, esu dėkinga šiems žmonėms, vadovui Mindaugui.

Netrukus baigsiu programą ir kyla klausimas – ką daryti toliau? Pirmiausia bandysiu susirasti darbą. Norėčiau, jei pavyktų šioje bendruomenėje gauti, labai noriu dar metus čia pasilikti. Taip pat noriu teises pagaliau išsilaikyti, nes vis nebaigdavau iki galo. Bandau formuluoti sau nedidelius tikslus, kad po truputį galėčiau žengti į priekį.

Noriu visiems priklausomiems žmonėms, kurie jau prarado viltį ir mano, kad jau niekas negali padėti, jog viskas beviltiška, tai yra netiesa. Su tuo galima gyventi, tik reikia patikėti ir atrasti noro. Turime būti dėkingi, kad yra tokios vietos kaip reabilitacijos, kur galime atrasti save ir pabandyti iš naujo gyventi. Blaivėkite!

Meikštų dvaro bendruomenės darbotvarkė

Rytas prasideda su gongu 7.00 val. ,visi atsikelia, tada 15 min. skirta asmeninei higienai.

7.15 val. visi dalyvauja pusę valandos mankštoje (bėgimas, sporto salė). Po ryto mankštos reabilitantai tvarko kambarius.

8.30 val. – pusryčiai;

 9.00 val. – rytinis ratas, kuriame apsvarstomi dienos planai, darbai, nuobaudos.

Tada keturios valandos skiriamos darbui arba mokymuisi. Yra dvi grupės: vieni dirba, kiti mokosi ir taip keičiasi tarpusavyje kiekvieną dieną;

Paskui – pietūs ir valanda laisvo laiko. 15.00 val. – paskaita arba kokio nors žmogaus atsiskaitymas už kokią nors užduotį, visa bendruomenė klauso, įvertina, duoda pastabas. Bendruomenė iš jo atsiskaitymo nusprendžia, kada žmogus yra pasiruošęs eiti į kitą reabilitacijos fazę. Arba vyksta paskaitos, filmų žiūrėjimas ir jų aptarimas, arba konsultacijos su psichologais.

Tada vėl valanda sporto (futbolas, tinklinis, tenisas, vasarą plaukimas ir t.t.)

Nuo 17.00 val. iki 18.00 val. – laisvas laikas, po jo – dvi valandos darbui su savimi pagal metodinę medžiagą.

20.00 val. – vakarienė, 20.30 val. – jausmų ratai, pasidalinimas, kas įsiminė, ką kas jaučia, ką išgyvena. Paskui iki 22.30 val. – laisvas laikas (skaitymai, ruošimasis miegui).

23.00 val. – miegas.

Savaitgalį darbotvarkė kiek kitokia, daugiau laisvo laiko. Daugiau iniciatyvos planuojant savaitgalius duodama reabilitantams.

Parengė Kęstutis Dvareckas, Jolanta Pupalaigytė, Andrius Navickas.